Studijos universitete – tai ne tik paskaitos ir egzaminai, bet ir pirmosios galimybės pažinti profesinį pasaulį, užmegzti ryšius bei atrasti savo kryptį. Kartais netikėtas susitikimas ar įgyvendintas projektas gali nulemti tolesnį karjeros kelią. Lietuvos kultūros atašė Briuselyje – VILNIUS TECH alumnės architektės Adelės Dovydavičiūtės – istorija yra puikus pavyzdys, kad studijų metais užsimezgę ryšiai, kūrybinė iniciatyva ir aktyvus dalyvavimas kultūriniame gyvenime gali tapti tvirtu pagrindu siekiant profesinio pripažinimo.
 

Kaip studijos formavo Jūsų profesinį kelią?
 

Studijuodama antrame kurse susipažinau su Andre Baldišiūte, tuometinės studijos „Andrė Baldi architektūra ir urbanistika“ įkūrėja. Ji man dėstė individualaus namo projektavimo kursą ir tarp mūsų užsimezgė kūrybinis ryšys. Netrukus A. Baldišiūtė pakvietė mane prisijungti prie savo komandos kaip asistentę. Taip ir prasidėjo mano profesinis kelias – dar studijų metais besisemdama praktikos įsiliejau į tikrą architektūros pasaulį.
 

Tuo metu dar nesuvokiau, kokia vertinga ši pradžia. Tačiau šiandien matau, kad būtent ankstyvas prisilietimas prie realių projektų padėjo pamatus visai mano karjerai. Svarbus buvo ir abiejų studijų krypčių derinys: baigusi bakalauro studijas, jaučiau teorinių architektūros istorijos žinių trūkumą, o magistro studijos leido tai užpildyti, lavinti kritinį mąstymą ir platesnį kontekstų suvokimą.
 

Ypač įsiminė parodų architektūros kursas ir paveldosaugos temos – mano magistro darbo tyrimas apie modernizmo architektūrą ir jos paveldosaugą vėliau tapo tvirtu pagrindu tiek dirbant su paveldo objektais, tiek kuriant „Open House Vilnius“ programą.
 

Kokią svarbą bendradarbiavimas ir ryšiai, užmegzti universitete, turėjo Jūsų karjerai kultūros sektoriuje?
 

Ryšiai kultūros ir architektūros lauke buvo esminiai. Būtent ryšių kūrimas padėjo formuoti mano profesinį kelią. Po darbo Andrės Baldišiūtės studijoje susipažinau su VILNIUS TECH Architektūros katedros profesoriumi Rolandu Paleku, kelerius metus dirbome prie konkursų bei didesnės apimties projektų. Vėliau dešimtmetį dirbau „Processoffice“ studijoje, kurioje projektavau visuomeninius, kultūros ir edukacijos objektus, ekspozicijas bei parodas, taip pat paveldo objektus. Architektūros ir paveldosaugos studijos čia pasirodė itin vertingos, nes suteikė supratimą apie kontekstą ir istorinį sluoksniuotumą.

Dar studijų metais įsitraukiau į Architektūros fondo veiklą – nuo modernizmo ekskursijų iki Keliaujančių architektūros dirbtuvių ir „Open House Vilnius“ festivalio. Po kurio laiko tapau ir jo vadove.
 

Tuo pat metu prisidėjau ir prie Lietuvos paviljono kūrimo Venecijos architektūros bienalėje „The Swamp School“. Šios patirtys viena su kita susipina – kartais net sunku atsekti, kas ką nulėmė, tačiau būtent aktyvus dalyvavimas architektūros ir kultūros gyvenime sukūrė terpę augti. Visa tai natūraliai atvedė ir prie dabartinės pozicijos – kultūros atašė pareigų.
 

Vienas iš svarbiausių pastarųjų projektų, prie kurių dirbau septynerius metus nuo pat projekto pradžios – Kauno rotušės pastato pritaikymas Kauno miesto muziejaus funkcijai ir muziejaus ekspozicijas sukūrimas, kuris, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, paskelbtas Metų architektūros kūriniu. 
 

Kaip apibrėžtumėte savo misiją Briuselyje?
 

Mano misija Briuselyje – sukurti ir įgyvendinti Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūrinę programą bei megzti ilgalaikius ryšius tarp Lietuvos ir Belgijos kultūros laukų – institucijų, organizacijų, kūrėjų. Šiame darbe matau ne tik projekto įgyvendinimo užduotį, bet ir kultūrinės diplomatijos atstovės vaidmenį – reprezentuoti Lietuvos kūrėjus, jų idėjas ir vertybes, pristatyti mūsų šalį kultūros kalba.
 

Man svarbu ne tik organizuoti renginius, bet ir kurti tvarius bendradarbiavimo ryšius, kurie tęstųsi ilgiau, nei trunka vienas projektas ar proga. Siekiu, kad Lietuvos kultūra čia būtų ne tik matoma, bet ir gyvai patiriama – kaip kūrybiška, atvira ir prasminga Europos kultūros dalis.
 

Kokią vietą Lietuvos kultūra užima Europos kontekste? Kaip ją dar labiau sustiprinti?
 

Lietuvos kultūra kelia visos Europos kultūros kartelę ir užima labai stiprias pozicijas. Gyvendami Lietuvoje ne visada suvokiame, kiek daug esame pasiekę. Pastaraisiais metais lietuvių menininkai ir kūrėjai pelno reikšmingus tarptautinius apdovanojimus, jie dalyvauja prestižiniuose renginiuose ir tai vyksta įvairiose srityse – nuo kino, šokio, operos iki šiuolaikinio meno.
 

Svarbu ir tai, kad vis labiau pastebimi tampa ne tik šiuolaikiniai kūrėjai, bet ir ankstesnių laikotarpių menininkai – tai padeda geriau suprasti mūsų kultūros raidą, istorines patirtis ir jų atspindžius dabartyje. Mūsų dabartiniai pasiekimai kyla iš šių patirčių – iš istorijos, kurią gebame reflektuoti per kūrybą.
 

Kokias naujas partnerystes ar projektus planuojate įgyvendinti artimiausiais metais?
 

Šiuo metu derinama kultūrinė programa – kalbuosi su Lietuvos kultūros lauko atstovais, sisteminu informaciją, bandau išgirsti jų lūkesčius ir norus. Tuo pat metu aktyviai susipažįstu su Belgijos kultūros scenos veikėjais: kūrėjais, kuratoriais, institucijų vadovais.
 

Vienas žaviausių šio darbo momentų, kai pokalbių metu ima ryškėti jungtys tarp idėjų, kurias neseniai aptariau su Lietuvos kūrėjais. Tada pamažu mezgasi nematomas voratinklis, kuriuo teka idėjos ir kūrybiniai ryšiai. Kad šie ryšiai iš tiesų virstų projektais, reikia daug įdirbio, tačiau ta pirminė energija suteikia daugiausia motyvacijos. Bandau sėti sėklas ir jas laistyti, tikiuosi, kad netrukus jos išleis daigus, o vėliau atneš ir vaisių.
 

Galiausiai būtent šiame procese labiausiai ir atsiskleidžia kūrybinės diplomatijos prasmė – gebėjimas jungti idėjas, žmones ir kultūras taip, kad iš šių susitikimų gimtų naujos istorijos ir ilgalaikės partnerystės.
 

Kaip ketinate pasiekti jaunus kūrėjus ir skatinti jų bendradarbiavimą tarptautiniu mastu?
 

Stengiuosi palaikyti ryšį su organizacijomis, kurios telkia skirtingų sričių kūrėjus – tarp jų Architektūros fondas ir kūrybinių industrijų platformos, ypač aktyviai buriančios jaunus menininkus. Man svarbu, kad jauni kūrėjai turėtų realias galimybes jungtis į tarptautinius projektus, rezidencijas ir mainų programas. Tokie kontaktai padeda ne tik augti profesiškai, bet ir išmokti veikti platesniame kontekste.
 

Ką jums reiškia atstovauti Lietuvai kultūros srityje?
 

Man tai be galo svarbus darbas ir didelė atsakomybė. Tikiu, kad kultūra yra visa ko pagrindas – ji formuoja mūsų mąstymą, jungia žmones ir leidžia atspindėti tiek asmenines, tiek istorines patirtis. Šį darbą priimu su dideliu entuziazmu ir atsakomybe – tai reikšmingas iššūkis tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.
 

Kaip jauni žmonės galėtų prisidėti prie Lietuvos kultūros matomumo Europoje?
 

Svarbiausia – ieškoti ryšių, draugysčių ir kūrybinių partnerysčių. Dažnai galimybės yra arčiau, nei atrodo. Veikimas platesniame nei savo šalies kontekste leidžia geriau pažinti save, kitus ir atrasti įkvėpimą netikėtose situacijose.
 

Reikia drąsos ir tikėjimo savimi – visa kita susidėlioja savaime. Svarbiausia ne pats matomumas, o drąsa kurti, išlikti autentiškiems ir ieškoti savo balso.