Pradėjęs veiklą, tuomet dar KPI Vilniaus vakarinio fakulteto choras, keliavo po Lietuvą ir  rengė pasirodymus. Vos po metų gavo kvietimą dalyvauti 1965 m. Dainų šventėje. Tačiau tik 1969 metais šiam chorui buvo suteiktas „Gabijos“ vardas. 

 

Vėliau, vadovaujant Feliksui Viskantui (nuo 1975 iki 1995 m.), choras laimėjo daugybę konkursų, keliskart buvo pripažintas geriausiu mišriu choru ir gavo kitų reikšmingų apdovanojimų, surengė koncertus užsienyje bei toliau sėkmingai kėlė savo meninį lygį. 

Nuo 1995 m. iki 2020 m. „Gabijai“ vadovavo meno vadovė Rasa Viskantaitė. Šiuo laikotarpiu choras dalyvavo įvairiuose Lietuvos ir kitų šalių konkursuose ir renginiuose, tokiose šalyse kaip Italija, Ispanija, Švedija, Norvegija ir kt.

 

Ketverius pastaruosius metus chorui vadovauja meno vadovė ir dirigentė Anna Miščenko, o daugiau nei keturiasdešimt choristų turintis kolektyvas tarptautiniuose konkursuose ir toliau laimi prizines vietas. 

 

 

Šiandieninį „Gabijos“ chorą renkasi neretai nuo pat vaikystės muziką ir dainavimą mylintys jaunuoliai, tarp kurių – ne vien „kūrybininkai“ iš prigimties, bet ir būsimi inžinieriai, informacinių technologijų specialistai ir net pilotai. 

 

„Muzikoje yra labai daug tikslumo, o dainuojant, grojant smegenys dirba tokį patį darbą, kaip ir sprendžiant matematiką, tad į chorą ateina studentai iš įvairiausių programų“, – sako vadovė A. Miščenko.

 

Tam pritaria ir patys choristai. Daugumą jų muzika lydi visą gyvenimą, tad ateiti į universiteto chorą buvo natūralus žingsnis. „Esu iš mažo miestelio Radviliškio. Vienuolika metų ten lankiau muzikos mokyklą, choras buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, todėl puikiai žinojau, jog baigusi mokyklą, prisijungsiu ir prie universiteto choro“, – pasakoja Architektūros penktakursė Aleksandra Adeikytė.

 

Prisijungus prie choro, naujųjų narių laukia dar pirmojo vadovo laikais atsiradusios tradicijos. Kasmet vyresniųjų kursų studentai organizuoja naujokų krikštynas Aukštadvario sodyboje, kurioje taip pat įvyksta ir sezono uždarymas.

 

 

Kaip pasakoja meno vadovė, choristus geriausiai nuteikia pergalės. „Kai vykome į savo pirmąjį konkursą, buvo sunku: teko anksti keltis, vykti sudėtingomis sąlygomis, buvo daug kitų neišspręstų reikalų, tačiau chorstai puikiai susiėmė ir labai gerai pasirodė. Po šio konkurso jie tapo labiau motyvuoti, pasitempę, pajuto bendrą norą siekti tikslo.“ 

 

A.Miščenko tęsia, jog tai turbūt padėjo jiems šiemet ir konkurse Ispanijoje, Montserato vienuolyne, kuriame taip pat laimėjo pirmąją vietą. „Kai jiems įteikė statulėlę, jų akys žibėjo. Matyt, laimėjus ir ateina suvokimas, jog tam, kad kažką pasiektum, turi labai daug ką padaryti. Šiuo metu jie ypatingai ruošiasi ir jubiliejiniam koncertui, patys viską inicijuoja“. 

 

Kaip geriausią patirtį kelionę į Ispaniją įvardija ir patys studentai. „Choro repeticijų metu neturime pakankamai laiko tarpusavyje pabendrauti ar pažinti vienas kitą. Ši kelionė padėjo mums atsiskleisti, surasti tarpusavio ryšį. Tai ir galimybė pažinti kitas kultūras, megzti ryšius su kitų šalių chorais. Ši kelionė leido suprasti, jog esame stiprus choras ir puikiai garsiname universitetą savo nuopelnais“, – pasakoja studentė A. Adeikytė.

 

Tam, kad pavyktų suvaldyti tokį didelį būrį žmonių, meno vadovė teigia besistengianti su jais rasti šiltą, žmogiškąjį ryšį: „Chore jie turi jausti malonumą, augti kaip asmenybės, tuomet jie ir nori būti jame, dainuoti, siekti tikslo.“

 

 

Nors chore dainuoja daugiau kaip keturiasdešimt choristų, ir visi jie – labai skirtingos asmenybės, tačiau, kaip pasakoja jų meno vadovė, visus vienija tos pačios vertybės: atsidavimas darbui dėl bendro tikslo, atsakingumas ir tvarka. 

 

Multimedijos ir kompiuterinio dizaino antrakursis Vytenis Razmus pasakoja, jog atėjus į chorą, jį pakerėjo ugninga bendrystė ir nuostabi vadovė. „Iš pirmo įspūdžio vadovės žvilgsnis pasirodė gąsdinantis, tačiau vėliau supratau, kad iš tiesų ji į mus žvelgia su pagarba, išmone ir rūpesčiu. Mane stebino tas jos pasitikėjimas mumis, nes jau pirmaisiais mano dainavimo metais išvykome į gastroles užsienyje. Gal ir nėra ko stebėtis – juk į šį chorą susirenka daug siekiantys, talentingi žmonės, vėliau šiurpstantys nuo savo sąskambių – gerąja prasme. Čia mes mokomės klausyti viens kito, atsakyti už save, savo natas ir partijas. Chore stengiamės išlaikyti ilgus garsus ir palaikyti bendraminčius savo veiklose. Taip mes skatiname kūrybą ir patenkame į įvairius projektus“, – dalinasi choristas.

 

Jaunuoliai pasakoja, jog dainuodami chore mokosi ne tik naujų dainų, bet ir auga kaip asmenybės, išmoksta pagarbos, kantrybės ir kitų svarbių savybių.

 

„Per šiuos dainavimo chore metus išmokau labiau klausytis kitų nuomonės, rasti įvairius sprendimus. Taip pat labai svarbu ir klausytis, ką dainuoja kiti, nes tam, kad kūrinys atsiskleistų, reikia visų choristų tarpusavio susiklausymo. Nors ir kiekvienas chore esame svarbus, visų svarbiausia – kad kūrinys skambėtų darniai“, – pasakoja Renginių inžinerijos trečiakursis Emilis Vaičiūnas.

 

„Choras man padeda augti kaip asmenybei. Dainavimas yra tik dalis viso proceso. Svarbiausia aplinka, kurioje esi apsuptas beveik penkiasdešimties žmonių. Mes visi esame labai skirtingi, todėl pirmiausiai ugdosi kantrybė ir pagarba vienas kitam. To per šiuos metus labiausiai ir išmokau“, – pasakoja choristė Aleksandra. 

 

Apie kantrybę kalba ir „Gabijos“ vadovė. Paklausus, ko palinkėtų ateinančioms šio choro kartoms, Anna Miščenko atsako: „Kantrybės ir užsispyrimo. Svarbiausia nenuleisti rankų, jei nepasiseka, kad ir po trečio karto. Tik taip pasiekiamas rezultatas.“


Straipsnį parengė VILNIUS TECH Viešosios komunikacijos direkcijos vidinės komunikacijos projektų vadovė Milda Mockūnaitė-Vitkienė