Architektūra mus supa nuolat, ir mes neišvengiamai susiduriame su ja: ar tai būtų parkas mieste, naujas biurų pastatas, ar bažnyčia užmiestyje. Tačiau kaip apie architektūrą mes kalbame viešojoje erdvėje? Ar turime profesionalios architektūros kritikos tradiciją? Į šiuos klausimus atsako VGTU Architektūros fakulteto, architektūros istorijos ir teorijos profesorių ALMANTĄ LIUDĄ SAMALAVIČIŲ.

Tiek architektūra, tiek jos kritika yra sudėtingas reiškinys, kurį sunku apibūdinti keliais žodžiais. Vis dėlto gal galėtumėte pamėginti glaustai pristatyti, kas jums yra architektūros kritika?

Teisingai sakote, kad architektūros kritika kaip reiškinys yra gana sudėtingas. Taip yra dėl labai įvairių priežasčių, šiame kontekste galiu aptarti tik kai kurias. Iš dalies taip susiklostė dėl formaliojo lavinimo sistemos ypatumų. Pavyzdžiui, dabartiniais laikais vidurinėje mokykloje (ar gimnazijoje) yra dėstoma literatūros ar muzikos istorija, moksleiviai taip pat supažindinami ir su šiuolaikine literatūra ar muzika, tačiau jų galimybės geriau pažinti juos supančią architektūrą (su kuria, beje, kaip jau atkreipė dėmesį architektūros estetikas Rogeris Scrutonas, susiduria visa visuomenė incorpore, skirtingai nuo kitų meno rūšių, kur, pavyzdžiui, egzistuoja tarpusavyje atsieti tam tikrų stilių, krypčių ar meno sąjūdžių gerbėjų ir mėgėjų – poparto, avangardinio modernizmo, elektroninės ar konceptualiosios muzikos ir kt. būreliai) yra labiau ribotos dėl programų apimties netolygumų, nes mokyklų programose daugiau vietos skirta ne architektūrai, bet, pavyzdžiui, dailės (arba vizualinio meno) istorijai.
Todėl visai nenuostabu, kad žmonės, įgiję šiokį tokį gebėjimą skirti aukštos prabos literatūrą nuo prastos ar masėms skirto vidutinio lygio skaitalo, mažai arba išvis nieko negali pasakyti apie juos supančią architektūrą, kurią dažnai vertina arba labai impulsyviai, remdamiesi „patinka–nepatinka“ kategorijomis, arba kartoja tai, ką jiems ideologiškai įbruka įvairūs vartotojams skirti reklaminiai nekilnojamojo turto žurnalai, kurie kiekvieną naują objektą pristato kaip „išskirtinį“, didžiai „novatorišką“ ar „neprilygstamą“, nors dažniausiai už tokių būdvardžių kyšo nekilnojamojo turto verslo interesų ausys.
Man architektūros kritika yra pirmiausia profesionali rimto pasirengimo ir nemenko specialaus bei bendro išsilavinimo reikalaujanti veikla, atsieta nuo tarnystės kokių nors verslo struktūrų ar statybos industrijos merkantiliniams interesams. Architektūros kritika nelaikau jokių tekstų, kurie skirti reklamuoti statybos ar statinių interjerų naujoves, medžiagas ar kokias nors madingas šiuolaikinės statybos tendencijas, nors tokiais leidinėliais ir tekstais užversta įvairių šalių rinka, įskaitant ir Lietuvą.
Suprantama, architektūros kritika gali turėti įvairių formų: būti akademinė, skirta tik architektūros tyrinėtojams ir studentams, ir neakademinė, kurios tikslas – pažintinis arba lavinamasis. Kartais tokia kritika susipina: tas pačias skaidriu stiliumi parašytas knygas ar straipsnius gali skaityti ir suprasti tiek akademikai ar profesionalai, tiek visi kiti, profesiniu požiūriu nesusiję su architektūra.
Gera architektūros kritika iš jos autoriaus reikalauja daugybės dalykų: gero išsilavinimo ir apsiskaitymo, estetinės pajautos, gebėjimo atlikti analizę ir įžvalgiai interpretuoti architektūros reiškinius bei objektus, taip pat gero intelektualinio (ar bendrakultūrinio) akiračio, t. y. gebėjimo suprasti architektūrą ne kaip izoliuotą reiškinį, bet per jo sąsajas su kitais kultūros objektais ir reiškiniais. O ypač pastarojo aspekto, deja, architektūros kritikoje neretai pasigendu.

Kiek žinau, esate baigęs anglų kalbos studijas, o architektūra jūsų gyvenime atsirado laikui bėgant. Kas jus paskatino pradėti viešai rašyti ir kalbėti architektūros bei urbanistikos klausimais?

Susidomėjimas architektūra buvo mažiau atsitiktinis nei anglistikos studijos. Dar studijuodamas anglų kalbą ėmiausi su tėvu, žinomu istoriku, XVII–XVIII a. miesto kultūros ir architektūros tyrinėtoju rengti mokslo monografiją apie Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tam reikėjo labai rimto pasirengimo. Teko pasukti tuo keliu, kurį rinkdavosi viduramžių meistrai: rinktis meistro dirbtuvę ir tapti mokiniu, o vėliau pameistriu. Tuo meistru tapo mano tėvas Stasys Samalavičius, tyrinėjęs Vilniaus miestiečių materialinę kultūrą, architektūrą ir kasdienybę.
Nuo 1986 metų rašiau ir teberašiau literatūros kritikos ir kultūrologinio pobūdžio tekstus, o akiratį plėčiau dalyvaudamas tarptautiniuose seminaruose, konferencijose, simpoziumuose ir dirbtuvėse už Lietuvos ribų. Tarpdisciplininių interesų akiratį labai praplėtė Vardo salos studijų seminaras, kuriame dalyvavau daugiau nei 20 metų. Jame kas metus ar dvejus susitikdavo ir pranešimais keisdavosi europinio kalibro menotyrininkai, meno kritikai, menininkai, taip pat fizikai.
Ten susidomėjau chaoso teorijos implikacijomis kultūrai ir architektūrai. 1995 metais buvau pakviestas dėstyti kelias kultūros disciplinas VGTU Architektūros fakultete ir ėmiau kryptingiau domėtis architektūra bei urbanistika, suvokęs didžiulę šiuose srityse žiojėjusią teorinių žinių spragą. Visą laiką mokiausi iš tų autorių, kuriuos laikiau geriausiais, pavyzdžiui, Lewiso Mumfordo, Jane Jacobs ar tokių iškilių modernybės kritikų kaip filosofas ir istorikas Ivanas Illichas bei sociologas Jacques'as Ellulis bei kai kurių kitų skvarbių, nonkonformistinių autorių raštų.

Kas apie juos rašyti motyvuoja šiandien?

Dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kadaise – rūpi suvokti, kas ir dėl kokių priežasčių vyko ir vyksta šiose srityse, ir savo analize bei interpretacijomis pasidalinti su kitais. O kartu plėsti architektūros ir urbanistikos diskurso akiračius. Turbūt kiekvienas norime palikti kultūroje tam tikrą pėdsaką, savo apmąstymų ir supratimo liudijimą... Toks siekis nesvetimas ir man.

Kokią architektūros kritikos ar žurnalistikos tradiciją ir tuometę situaciją Lietuvoje jūs atsimenate iki jums pačiam pradedant aktyviai joje dalyvauti?

Architektūros kritika sovietmečiu neturėjo ir negalėjo turėti jokios tradicijos. Iš esmės ji neegzistavo, nebent sukarikatūrintu pavidalu. Retsykiais kritiškesnį straipsnelį parašydavo koks nors valdžios stogą užsitikrinęs sovietinis architektas, bet šios temos svarstymas galėtų būti atskiro pokalbio objektas... Vienas kitas leidinys, mėginantis aptarti kultūros reiškinius, vis dėlto egzistavo – pavyzdžiui, „Kultūros barai“, su kuriais ėmiau bendradarbiauti nuo 1987 metų. Tačiau dėl savo bandymo būti atviresnis žurnalas buvo ne sykį valdžios užpultas, iš darbo buvo išguiti keli drąsesni redaktoriai ir darbuotojai. Michailo Gorbačiovo perestroikos laikais ėmė drąsiau reikštis anuometinis savaitraštis „Literatūra ir menas“, su kuriuo bendradarbiavau gerą dešimtmetį, deja, ilgainiui šis savaitraštis išsikvėpė, tad jame publikuotis nustojau.

Kokie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos leidiniai, jūsų manymu, yra prisidėję prie kritinio architektūros vertinimo Lietuvoje? Ar apskritai yra architektūros kritikos poreikis Lietuvoje?

Profesionaliai architektūrai angažuota spauda atsirado tik po nepriklausomybės atkūrimo. Tai, suprantama, yra svarbus dalykas. Kitas reikalas yra tų leidinių intelektinis akiratis, profesionalumo ir kompetencijos lygis, gebėjimas kurti kontekstą intelektinių idėjų raidai ir aukštesnės prabos diskusijoms. Kad ir kaip būtų apmaudu, pastaruoju metu nematau šioje srityje didelio proveržio. O architektūros kritikos poreikis, be jokios abejonės, egzistuoja.
Per kelis dešimtmečius teko pastebėti, kaip plečiasi architektūra, urbanistika, miesto kultūra besidominčių žmonių ratas. Architektūros ir urbanistikos (beje, akcentuoju ypač pastarąją) diskursą Lietuvoje privalu plėsti, nes nuo jo lygio bent iš dalies priklausys mūsų miestų ateitis. Nedrąsiai viliuosi, gal per artimiausią dešimtmetį ar porą pavyks padėti žmonėms suvokti, kad stiklo ir gelžbetonio ekranai nėra jokia naujovė, juo labiau didis estetinis pasiekimas.

Kokia Lietuvos architektūros kritikos šiandienė situacija palyginti su užsienio valstybėmis? Kaip atrodome Baltijos šalių regione ir Europoje?

Nesiimčiau lyginamosios analizės be specialių studijų. Su Europa lygintis sunku, nes vakarinėje jos dalyje architektūros kritikos raida ir sklaida vyko gerokai sparčiau ir intensyviau dėl to, kad žodžio laisvė buvo varžoma mažiau, o leidiniai turėjo geresnes sąlygas atsirasti ir daryti poveikį visuomenei. Bendra problema laikyčiau modernistinio diskurso įsigalėjimą, kuris agresyviai išstūmė ir marginalizavo kitus požiūrius į architektūrą ir dirbtinę aplinką.
Laimė, modernizmo ideologija vis dažniau ir kryptingiau apmąstoma ir kritikuojama. Tiesa, kritikos raiškai kliuvinių netrūksta ir Vakaruose: kritiką riboja ne tik dominuojantis modernistinis diskursas, neigiantis kitas architektūros kalbas ir niekinantis tradiciją, bet ir stambusis statybos verslas, kuris pasitelkia juridines priemonės kritikai pažaboti ir netgi eliminuoti. Tai bene didžiausia mūsų laikų drama srityje, apie kurią kalbame.

Kaip įsivaizduojate architektūros kritiko vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje? Ar jis yra tik pasyvus stebėtojas, fiksuojantis kitų kuriamas erdves ir pastatus, ar savo tekstais gali kurti naujas tendencijas architektūroje?

Architektūros kritikas yra kritikas, tai suponuoja, kad jis pirmiausia turi apmąstyti ir suvokti savo tyrimų objektus. Tam neretai reikia tylos, vienatvės ir susikaupimo. Iš dalies tai galima pavadinti vita contemplativa. Kita vertus, dalyvavimas spaudoje ar kitose medijose jį ar ją verčia praktikuoti vita activa, t. y. kreiptis į visuomenę ar bendruomenes aktualiais svarstomais klausimais, kurstyti diskusijų erdvę ir pačiam provokuoti diskusijas. Gana geras abiejų kraštutinumų pavyzdys – Jane Jacobs, kuri su bloknotu ir rašikliu rankose ne vienus metus praleido Niujorko ir kitų JAV miestų gatvėse stebėdama ir fiksuodama procesus, vėliau juos gvildenama savo knygose, o kartu drąsiai dalyvaudama įvairiose visuomeninėse bei pilietinėse akcijose, pavyzdžiui, mesdama iššūkį Niujorko plėtros ideologui ir vykdytojui Robertui Mosesui.
Apie kitą iškilų kritiką Lewisą Mumfordą sakoma, kad jis pralaimėjo visus mūšius, kuriuose dalyvavo, bet laimėjo kovą išmokydamas savo tėvynainius suprasti, kas yra miestas... Tam tikrai išskirtiniais atvejais kritikui gali pasisekti ir sukurti naujo mąstymo paradigmą, o kartu galbūt padaryti įtaką ir praktikai, tačiau tai priklauso nuo daugelio aplinkybių sumos. Tapti ideologu, atveriančiu kelią naujoms ir dar labiau agresyvioms ideologijoms, yra nemenkas architektūros kritiko pavojus ir kartu pagunda. Prisiminkime įžvalgią rytietišką pasakaitę „drakonas mirė, šlovė drakonui“...

Interviu parengė Martynas Germanavičius
Publikuota: Bernardinai.lt