Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) alumnas Laurynas Marcinkus, šiuo metu dirbantis bendrovėje „Modulina”, gaminančioje šiaudų skydų namus, – išskirtinė asmenybė, kiekvieną vasarą keliaujanti po kalnus ir ieškanti naujų atradimų bei iššūkių. Daliai žmonių toks laisvalaikio leidimo būdas gali atrodyti itin pavojingas, bet, pasak Lauryno, kartą išėjus į kalnus, neįmanoma sustoti – jie padeda išsigryninti savo stipriąsias puses ir besąlygiškai traukia sugrįžti.
 

Meilę alpinizmui įskiepijo tėvai
 

L. Marcinkaus tėvai – VILNIUS TECH alumnai, kurie, studijų metais, priklausė tuo metu universitete veikusiam VISI turistų klubui. Tad dar vaikystėje vaikinas, kartu su tėvais, keliaudavo ne tik į kalnus, bet ir stovyklaudavo miške.
 

„Pirmą kartą tėvai į kalnus mane pasiėmė, kai buvau 12-os metų, tąkart žygiavome Tatrų kalnais Slovakijoje. Juos išvydęs gyvai, buvau sužavėtas ir apstulbęs, pastarieji atrodė itin didingai. Tuomet, iš pirmo žvilgsnio, gimė meilė kalnams. Nuo to laiko, iki pat pilnametystės, kasmet su tėvais važiuodavome į kalnus Europoje. Kelionės nebuvo itin sudėtingos – dažniausiai nakvodavome palapinėse, keliaudavome specialiai tam skirtais takeliais, nenukrypdavome nuo iš anksto suplanuoto maršruto“, – prisimena L. Marcinkus.
 

Alumnas taip pat pasakoja, kad įstojęs į universitetą, nė kiek nedvejojo ir prisijungė prie VILNIUS TECH turistų klubo ir dar pirmaisiais metais iškeliavo į techniškai sudėtingą žygį, trukusį tris savaites.
 

„Nuo studijų laikų, kiekvieną vasarą, keliauju į kalnų žygius. Tiesa, dabar mano kryptis – Azijos šalių laukiniai kalnai, kuriuose nėra specialiai įrengtų ir prižiūrimų takų, juose sutikti žmones, dažniausiai, retenybė. Tuo tarpu Europos kalnuose yra priešingai – juose ne tik daug turistų, bet ir civilizacijos“, – pabrėžia jis.
 

Žygiai kalnuose reikalauja komandiškumo
 

L. Marcinkus atkreipia dėmesį, kad į kalnus jis dažniausiai keliauja su grupe. Taip yra dėl juose galinčių ištikti objektyvių pavojų. Pavyzdžiui, eidami per ledynus, alpinistai susiriša virve. Tai, nelaimės atveju, padeda sulaikyti krintantį kolegą. Kalnų žygiuose, kuriuose nėra civilizacijos, alpinistai praleidžia daugiau laiko, tad, renkant grupę, itin svarbu nuspręsti, ar pavyks gerai sutarti su jos nariais.
 

„Optimaliausias žmonių grupės, keliaujančios į kalnus, skaičius – 6 žmonės. Tokio dydžio grupė greičiausiai juda, užtikrinamas ir saugumas. Tarkime, žygio metu į vieną iš alpinistų pataiko akmuo, arba jis negali tęsti savo kelionės dėl kitų priežasčių, tuomet jį reikia gelbėti, nuleidinėti nuo kalno, nešti ar transportuoti. Tai puikiai gali padaryti 6 asmenų grupė“, – pažymi L. Marcinkus.
 

VILNIUS TECH alumnas pasakoja, kad keliaudamas su savo komanda, į kalnus nešasi buityje reikalingus daiktus ir kiekvieną dieną gaminasi šiltą maistą – dažniausiai valgo įvairias košes su sūriu, mėsa, džiovintomis daržovėmis ir vaisiais. Tiesa, maisto kiekis kalnuose gerokai sumažėja. Dienos norma – iki 650 g sauso maisto, tad po kelionės alpinistai grįžta netekę 5-7 kg kūno svorio.
 

„Vienas svarbiausių dalykų, ruošiantis į žygį kalnuose – fizinis pasirengimas. Juk nešamės alpinizmo ir kitą reikalingą įrangą, mūsų kuprinės dažniausiai sveria apie 30 kg. Tam ruošiamės kone pusę metų – stipriname nugaros, pilvo preso, kojų raumenis. Treniruojamės bėgiodami kalniukais, imituojame tai, ką darysime kalnuose. Tiesa, mūsų treniruotės vyksta be kuprinių, nes saugome savo sąnarius“, – pasakoja alumnas.
 

Jo teigimu, daugelis žmonių nė nežino, kad kopiant į kalnus, reikia suteikti organizmui laiko aklimatizuotis prie pasikeitusios aplinkos. Pirmosiomis dienomis keliauti būna itin sunku – kankina galvos skausmas, atrodo, jog trūksta oro, prasideda pykinimas, kankina nemiga. Tačiau, po kurio laiko, organizmas adaptuojasi, pripranta prie aukščio ir savijauta pagerėja. 
 

Anot L. Marcinkaus, keliaujant po kalnus, įdomiausia įveikti iššūkius – ne asmeninius, o kylančius visai komandai. Juk ir tikslą pasiekus ne vienam, o visai grupei, džiaugsmas – gerokai stipresnis.
 

„Paskutinės kelionės po kalnus metu lipome per visiškai nežinomas perėjas. Mane, kaip kalnų keliautoją, tai domina labiausiai. Tokiais atvejais tu turi pasitelkti visą savo sukauptą patirtį, pasikliauti savo kolegomis. Įveikęs visas kliūtis, aš patiriu atradėjo džiaugsmą. Būnant kalnuose, man sunkiausia, jei kas nors nesiseka, ar vyksta ne pagal planą. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus, dalis komandos narių pateko į nedidelę sniego laviną, grėsė pavojus, tad teko nutraukti žygį. Dėl to buvo nemažai apmaudo. Tokiais atvejais, itin svarbu suprasti, kada savo gyvybe rizikuoti negali“, – sako VILNIUS TECH alumnas. 
 

Azijos kalnuose – VILNIUS TECH dedikuota perėja
 

L. Marcinkaus teigimu, kalnuose galioja nerašyta taisyklė – alpinistai, pirmieji užlipę į perėją, gali suteikti jai pavadinimą. Tiesa, tai padaryti – itin sudėtinga. Neįmanoma rasti daug naudingos informacijos apie perėjas, perskaityti kitų alpinistų ataskaitas ar iš anksto viską suplanuoti. Lipdamas į perėjas pirmą kartą, esi atradėjas ir iššūkius sprendi čia ir dabar.
 

Nerašyta taisykle pasinaudojo ir VILNIUS TECH alumnas – vienai iš penkių, naujai atrastų perėjų, suteikė VILNIUS TECH pavadinimą.
 

„Galiu drąsiai teigti, kad mūsų žygis buvo išskirtinis. Keliaujant po kalnus, tik itin retais atvejais pavyksta atrasti naujas perėjas, o mums pavyko surasti ir pavadinimus suteikti net penkioms perėjoms ir penkioms viršūnėms. Keletą pavadinimų perėjoms buvome sugalvoję iš anksto, pavyzdžiui, Baltijos kelio viršūnė. Vieną iš sudėtingiausių perėjų nusprendėme pavadinti VILNIUS TECH – mūsų universiteto garbei. Kopiant teko panaudoti daug alpinistinės technikos, renkantis saugų nusileidimo maršrutą, su kolegomis rėmėmės savo turima inžinerine patirtimi. Be to, šis pavadinimas man asocijuojasi ir su VILNIUS TECH Turistų klubu. Patirtis, įgyta jame, man, kaip asmenybei, suteikė labai daug. Galiu drąsiai teigti, kad būtent dėl klubo ir jo veiklos, jame sutiktų žmonių, įsitraukiau į sudėtingus kalnų žygius“, – pažymi jis.
 

19 dienų trukusiame V* sudėtingumo kategorijos kalnų žygyje per slėnius ir perėjas, savo 30 kg sveriančias kuprines komanda nešėsi 130 horizontalių ir 7 vertikalius kilometrus, pakabino 1,5 km stacionarių virvių turėklų ir įveikė 8 perėjas bei 6 viršūnes.
 

Ant 5 perėjų ir 5 viršūnių, kaip ir buvo numatyta, nebuvo rasta jokių civilizacijos apraiškų, tad pastarosioms buvo suteikti nauji lietuviški pavadinimai. Kitu atveju, ataskaitoje tiesiog nepavyktų aprašyti maršruto:
 

Gyvačių salos perėja (2A, 4574m);

Aušros perėja (3A*, 4830m);

Ąžuolo viršūnė (3A alp., 4820m);

Baltijos kelio viršūnė (2B alp., 4910m);

Gabijos viršūnė (2A alp., 4755m);

VILNIUS TECH perėja (3A, 4665m);

Baltojo tilto perėja (2A, 4672m);

Vilnius 700 viršūnė (2A alp., 4795m);

Perkūno viršūnė (2A alp., 4760m);

Žemynos perėja (2A, 4610m).  
 

* Kalnų žygiai pagal sudėtingumą skirstomi į kategorijas nuo I-os iki VI-os. Į kalnų žygius keliaujantys alpinistai I-III kategorijos žygius vadina poilsiniais ar pažintiniais. Juose, dažnu atveju, neprireikia alpinistinės įrangos.
 

IV-VI kategorijos žygiuose perėjų sudėtingumas toks, jog be alpinistinės įrangos jų įveikti neįmanoma.
 

V ir VI kategorijos žygius alpinistai vadina sportiniais.
 

Žygio sudėtingumą nusako jo trukmė, maršruto ilgis, įveiktų perėjų skaičius, jų techninis sudėtingumas, reljefo ypatumai, šlaito statumas, techninių atkarpų ilgiai ir jų įveikimo laikas bei objektyvūs pavojai.
 

N 41.886728; E 78.381201