Vasara – bene vienintelis laikas, kada dėstytojai gali atsipūsti. Nors kiekvienas jų renkasi skirtingus poilsio būdus, tačiau per mokslo metus užklupę iššūkiai visų panašūs. Šį kartą apie tai kalbamės su Antanto Gustaičio aviacijos instituto anglų kalbos dėstytoja Alisa Stunžaite.  

Dirbant dėstytoja, dažniausiai tenka atostogauti tik karštuoju sezonu, tad ką šiuo laiku veikiate? Kaip prabėgo Jūsų vasara? 

Vienintelis atsakymas, kuris šiuo metu šauna į galvą – puikiai. Vasara yra metas, kai galiu skirti daugiau dėmesio šeimai, draugams, sportui. Stengiuosi lankytis įvairiuose renginiuose, koncertuose. Pailsiu keliaudama, atrasdama naujas vietas, meno kūrinius, kultūrą, žmones ir maistą. Nesu pasyvių atostogų mėgėja, tad visada turiu planą, ką veiksiu. 

Ar laisvalaikiu gilinate savo profesines žinias, o galbūt gilinatės į aviacijos pasaulį? Ar vis tik paliekate šiuos dalykus laikui, kai dirbate?  

Taip jau nutinka, kad net nenorėdama vis vien atrandu kažką, ką galėčiau pritaikyti paskaitų metu. Dėstau anglų kalbą, tai labai dėkinga disciplina, nes čia galime skirti daug laiko specialybės aktualijų aptarimui. Kadangi aviacijos pasaulyje nuolat vyksta naujovių, visada pasižymiu sau, kad tai galėčiau įtraukti į tam tikros paskaitos temą. Juk dėstome apie mus supantį pasaulį, tad nagrinėti ką tik įvykusias situacijas yra įdomiau nei analizuoti, sakykime, aviakatastrofas, įvykusias prieš 20 metų. Vasarą sąmoningai daugiau laiko skiriu moksliniam darbui. Šiemet tapau dviejų straipsnių bendraautore, o vieną straipsnį parašiau pati.  

Ar esate kada patyrusi „perdegimą“? Kaip pavyko „išsikapstyti“ iš šios būsenos, tęsti darbus?  

Labai norėčiau atsakyti į šį klausimą neigiamai, tačiau, deja, negaliu. Perdegimo jausmas man yra gerai pažįstamas, jį patyriau, atrodo, ketvirtais ar penktais savo darbo universitete metais. Tuo metu buvau įpratusi turėti daug veiklų, tad nemaniau, kad apkraunu save. Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad nespėju atlikti visų man paskirtų darbų, pradėjau aukoti laisvalaikį, savaitgalius. Išsekimas, nerimas ir nepasitikėjimas savimi tapo kiekvienos dienos palydovai. Jaučiausi taip, lyg visur viską atlieku labai paviršutiniškai: vesdama pratybas mąsčiau apie kitus darbus, atlikdama kitas užduotis galvojau apie paskaitas ir toks jausmas, kad visada mintimis buvau kažkur kitur. Natūralu, kad iškilo abejonių, ar universitetas tikrai mano vieta. Racionaliausia pasirodė mažinti krūvį – taip ir padariau, atsirado daugiau laiko sau. Tuo metu mano gyvenime atsirado Edukacinių kompetencijų grupė, mentorystė, ir doktorantūros studijos. Pagaliau jaučiausi atradusi veiklas, atitinkančias mano temperamentą, jos padėjo pasijusti svarbia ir kompetentinga. 

Manau, kad pajutus perdegimo požymius yra labai svarbu surasti veiklas, per kurias gali save realizuoti, patirti atradimo džiaugsmą. Svarbu neužsiskleisti savyje. Man labai pagelbėjo katedros vedėjos ir kolegų palaikymas. Nors labai bijojau pranešti, kad nesusitvarkau su turimu krūviu, bijojau pasirodyti nepatikima, realybėje sulaukiau paramos, santykiai su kolegomis išliko tokie pat, o gal ir artimesni.  

Kaip ruošiatės naujiems mokslo metams? Kokie Jūsų ateinančių mokslo metų lūkesčiai ir tikslai?   

Kadangi esu ne tik dėstytoja, bet ir studentė (šiuo metu studijuoju IV doktorantūros kurse), pasiruošimas naujiems mokslo metams prasideda gana anksti. Mano asmeniniame kalendoriuje rugpjūtis yra vasaros sekmadienis – tai disertacijos rašymo metas. Tačiau, kai pavargstu nuo rašymo, nukreipiu mintis prie darbinių klausimų. Planuoju, kur dėsiu akcentus, reflektuoju, kas nepasiteisino ir ieškau naujų būdų, kad mano siunčiama žinutė studentams pratybų metu būtų aiški ir suprantama. 

Rugpjūtį atnaujinu studijų dalyko medžiagą pagal šių metų aktualijas. Taip pat ypatingą dėmesį skiriu savo „įrankių dėžutei“ – stengiuosi įsigilinti į naujus metodus, kuriuos galėčiau pritaikyti savo darbe. Taip gimė idėja pernai taikyti PBLL (Project-based language learning, liet. Projektiniu darbu grįstas kalbos mokymasis). 

Šių metų tikslas vienas – nenuleisti dėstymo kokybės kartelės. O kalbant apie lūkesčius, manau, dauguma mūsų jaučia dviprasmius jausmus laukiant naujų mokslo metų, juk ateis nauji studentai, kokie jie bus, nežinia.  Tikiuosi, kad nauji mokslo metai nebus prastesni už praėjusius, o galbūt net juos pranoks, to ir linkiu visai VILNIUS TECH bendruomenei.