Edita Riaubienė skaitė pranešimą tema: Lietuvos mokyklos tarpukariu – entuziazmo architektūra. 
   „Moderni Lietuvos valstybė pradėjo savo amžiaus antrąjį šimtmetį ir išgyvena trečiąjį raidos laikotarpį. Pagal reiškinių (ir organizmų) vystymosi struktūrą, tikėtina, kad valstybė artėja link savo brandos etapo. Visgi smalsu stebėti pačią pradžią, ištakas, susitelkiant į švietimo sritį ir retrospektyviu žvilgsniu tiriant mokyklų architektūrą. Analizuojamas laikotarpis trumpas, bet itin sudėtingas, intensyvus ir dinamiškas, atspindintis naujos valstybės ir modernios visuomenės kūrimą, dideles ambicijas ir užsidegimą.
   Švietimo sistemos formavimas, tobulinimas ir edukacijai skirtos architektūros kūrimas buvo svarbi jaunos valstybės išlikimo, tvirtėjimo ir modernėjimo priemonė. Siekiant nustatyti ir nusakyti tam tikro laikotarpio ar amžiaus tapatumą, palankiausia jį gretinti su ankstesniu, po kurio ar iš kurio jis radosi. Palyginti su carinio laikmečio švietimui nepalankia situacija Lietuvoje ir skurdžiu to meto mokyklų palikimu, tarpukario mokyklinis paveldas rodo išskirtines valstybės pastangas ir tautos dvasinį pakylėjimą, įkvėpimą, užsidegimą kurti mokyklas, siekį lavintis; tokią būseną galima būtų pavadinti entuziazmu. Tik du dešimtmečius trukęs valstybinės švietimo sistemos kūrimas suformavo mokyklų pastatų tinklą, išvystė ugdymui skirtos architektūros tipologiją, sutelkė architektų kūrybines galias, stimuliavo architektūrinės stilistikos kaitą, technologinį atnaujinimą. Dabar tai regisi kaip architektūros paveldas, entuziastingai sukurtas tarp dviejų istoriškai svarbių, raidos lūžius žyminčių įvykių.“

Eglė Navickienė skaitė pranešimą tema: Sovietmečio architekto savivaizdis nūdienos architektų vertinimu.
   „Kartu su naujais architekto uždaviniais profesinių ambicijų mastą suformavo Walterio Gropiuso vadovaujama Bauhauzo architektūros ir meno mokykla. Sovietmečio Lietuvoje totalitarinė santvarka, planinė ekonomika ir masinė statyba sustiprino laiko dvasią atitinkančią universalaus, paveikaus, išskirtinės galios ir svarbos architektūros profesionalo savimonę su atitinkamai įsisavintomis vertybėmis, idealais ir nuostatomis. Sovietmečio architektų profesinę savimonę formavo tiek faktinė praktika, tiek modernistine ideologija grįstas savęs įsivaizdavimas ir vertinimas.
   Pranešime gilinamasi į sovietmečio architektų savivaizdį (psichologinį „Aš vaizdą“) kaip profesinei bendruomenei būdingą vaizdinių ir nuomonių apie save sistemą, savęs supratimo ir vertinimo rezultatą. Pristatomas pokario architektų modernistų, profesinę kvalifikaciją įgijusių 1950–1970 m. Lietuvoje, savivaizdis ir apžvelgiama, kaip jį vertina jaunesniosios architektų kartos. Remiamasi 2015–2021 m. laikotarpiu atliktų 33 iškilių trims kartoms atstovaujančių (profesines studijas baigusių 1950–1970 m., 1970–1990 m. ir 1990–2010 m.) Lietuvos architektų giluminių pusiau struktūruotų interviu temine analize.
Stipriu kolektyvinio tapatumo jausmu pasižymintys apklausti pokario modernistai architektą matė tarytum didvyrį, elito atstovą, kuriam įgyta specialybė suteikė išskirtinių gebėjimų, reikšmės ir svarbos. Jie savo misiją išaukštino iki politinės svarbos valdžios struktūroje ar iki pasišventimo žmonijai. Ši karta buvo linkusi prisiimti kūrėjo – menininko ir lyderio vaidmenis, kitus vaidmenis nuvertindama ir peikdama. 
   Nūdienis pokario architektų profesinio savivaizdžio vertinimas balansuoja tarp pagarbos tuomečiam didžiadvasiškumui ir arogancijos, susireikšminimo pasmerkimo. Kalbinti aptariamos kartos mokiniai, studijas baigę 1970–1990 m., savo mokytojų akcentuotas galias ir profesionalo reikšmę vertina skirtingai, netgi prieštaringai: arba inertiškai tęsia tokį profesionalo pozicionavimą, arba jį kritiškai apmąsto ir atmeta. Kalbinti architektai, studijas baigę nepriklausomoje Lietuvoje, tokio požiūrio kategoriškai nepripažįsta, kai kurie su lengva pašaipa, kai kurie piktokai dėl nuoskaudų, patirtų išgyvenant didžiulę neatitiktį tarp studijų metu jiems išaugintų lūkesčių ir patirtos realybės.“