Studijos turėtų būti ir naudingos, ir įdomios – taip teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Chemijos ir bioinžinerijos katedros dėstytoja doc. dr. Ramunė Albrektienė-Plačakė. Praėjusiais metais docentė pelnė apdovanojimą kaip Edukacinių aukštumų lyderis. „Pasakysiu atvirai, šis apdovanojimas yra brangesnis net už mokslo daktaro laipsnį. Nes buvau įvertinta už pedagoginį darbą, kurį visada svajojau dirbti. Tai brangiausias apdovanojimas, kokį tik esu gavusi savo gyvenime“, – teigia R. Albrektienė-Plačakė. 

Docentė dar mokykloje svarstė apie pedagogės kelią, bet tuo pat metu patiko ir chemija – stodama į universitetą pirmu numeriu įrašė chemiją, pedagogika buvo antrasis pasirinkimas. Po bakalauro studijų, R. Albrektienė-Plačakė pradėjo dirbti UAB „Vilniaus vandenys“ Geriamojo vandens laboratorijoje, bet vis pasvajodavo apie dėstymą universitete. 

„Gyvenau bendrabutyje Saulėtekyje. Kaskart praeidama pro universitetus pagalvodavau, kaip norėčiau dirbti universitete, dėstyti studentams. Užsisvajodavau, kaip vedu paskaitas, kuriu užduotis. Tuo metu mano bendradarbio žmona dirbo dėstytoja VILNIUS TECH Chemijos ir bioinžinerijos katedroje. Kartą ji paklausė, ar nenorėčiau vakarais padirbėti antraeilėse pareigose ir pravesti chemijos laboratorinių darbų pirmakursiams. Iškart sutikau. Taip pradėjau vesti chemijos laboratorinius darbus vakarais. Gera būdavo ateiti į universitetą, susitikti su studentais, padėti jiems suprasti sudėtingus chemijos procesus ir dar pajuokauti su jais – jausdavausi pakylėtai net dirbdama iki vėlyvo vakaro. Man patiko dėstyti ir supratau, kad tai yra mano svajonių darbas“, – prisimena R. Albrektienė-Plačakė.
 
Tad R. Albrektienė-Plačakė nusprendė stoti į doktorantūrą ir dirbti universitete. Pasirinko doktorantūros studijas Vandentvarkos katedroje. „Senelis, mama dirbo vandentvarkos srityje. Dar bakalauro studijų metais pasirinkau temą, susijusią su geriamojo vandens kokybe. Dirbau Geriamojo vandens laboratorijoje ir atlikdavau įvairius geriamojo vandens kokybės nustatymo tyrimus. Geriamasis vanduo, jo kokybės gerinimas visada buvo labai įdomi ir aktuali tema. Šviesdavome visuomenę apie geriamąjį vandenį, vesdavome ekskursijas vandentiekio muziejuje – čia pravertė manyje slypinti pedagoginė gyslelė“, – prisimena dėstytoja.

Docentė teigia, kad dirbti dėstytojos darbą nėra sudėtinga, tik svarbu užmegzti ryšį su studentais, o į paskaitas stengiasi ateiti su šypsena. „Į paskaitas ateinu atvira širdimi. Chemija dažniausiai nėra mėgstamiausias dalykas studentams, tai yra sudėtingas mokslas, juo labiau, kad dėstau ne chemikams, o inžinieriams. Kai paklausiu pirmojo kurso studentų, koks jų santykis su chemija, jie dažnai juokais atsako, kad „nesantykiauja“ ar kad išsiskyrė su ja po mokyklos. Tad aš stengiuosi išdėstyti temas, kaip galima suprantamiau, pateikti kuo daugiau pavyzdžių, kur praktikoje ar jų specialybėse yra pritaikoma chemija, duoti per paskaitas kuo įvairesnių veiklų ir sukurti jaukią mokymosi aplinką, kurioje studentai jaustųsi gerai ir gautų malonumą besimokydami. Siekiu parodyti, kad šį svarbų ir pakankamai sudėtingą dalyką galima mokytis smagiai“, – tvirtina dėstytoja. 

Pasak dėstytojos, jaunieji inžinieriai yra kūrybingi žmonės, tad paskaitų metu, kad studentai nenuobodžiautų vien klausydami dėstytojos, ji sugalvoja ir įdomesnių mokymosi veiklų. „Dėstymas yra tarsi džiazas. Kai per pirmas paskaitas susipažįsti su naujais studentais, gali numatyti, kokia kryptimi judėti: ar studentai drovesni ir reikės laiko juos prakalbinti bei įtraukti į įdomesnes mokymosi veiklas, ar yra laisvi ir drąsūs, kad galima be baimės duoti kūrybinių užduočių. Žinoma, turiu mokymo planą, bet kartais ir improvizuoju – būna, kad atskiroms studentų grupelėms duodu užduotį suvaidinti tam tikrus chemijos procesus arba pažaidžiam chemijos terminų „Alias“, – pasakoja docentė.
 
Kai studijos ir naudingos, ir smagios, pasak dėstytojos, studentai noriai įsitraukia į mokymosi procesą. Dėstytoja sako, kad teigiamas grįžtamasis ryšys yra tai, kad studentai net į pirmas rytines paskaitas susirenka gausiai, kad ateina į paskaitas dažniausiai pasiruošę ir atlikę namų darbus, kad susitikę universiteto koridoriuose džiaugsmingai sveikinasi ir kad labai gražius atsiliepimus parašo semestro pabaigoje. Grįžtamasis ryšys dėstytoją pasiekia ir iš studentų, kurie baigė mokslus prieš daug metų. „Pasibaigus studijoms su kai kuriais studentais tampame kolegomis, draugais, susirašome, pasikalbame – tai ir yra geriausias grįžtamasis ryšys. Niekada nepamiršiu, kaip kartą gatvėje susitikau buvusią studentę, kuri staiga puolė ir šiltai apsikabino, kaip geriausia draugė. Kasmet pasikviečiu buvusius studentus, dirbančius pagal savo profesiją, pasidalinti savo patirtimi su pirmakursiais. Tai geriausia motyvacija būsimiesiems specialistams“, – sako R. Albrektienė-Plačakė.
 
Nors dėstytoja skiria daug dėmesio studentams, bet tuo pat metu randa laiko pasidalinti žiniomis ir su mokiniais – veda chemijos laboratorinius darbus bei skaito paskaitas apie geriamąjį vandenį mokiniams: „Gera dirbti tiek su studentais, tiek su mokiniais. Mokyklos džiaugiasi, kai savo srities specialistai pasidalina žiniomis ir patirtimi, tuomet mokiniai gali plačiau suvokti dalykus. Manau, labai vertingas bendradarbiavimas tarp universiteto ir mokyklų“.
 
Po darbų dėstytoja įsitraukia į aktyvų laisvalaikį. „Laisvalaikiu skaitau knygas. Vasara – dviratis, irklentė. Taip pat mėgstu vaikščioti tiek gamtoje,  tiek mieste. Net užduotis paskaitoms sugalvoju bevaikščiodama. Vilnius įdomus miestas, bevaikštant visada galima atrasti ką nors nauja. Tik pasiilgstu Baltijos jūros. Daug keliauju, mačiau daug jūrų, bet Baltijos jūra yra mano jūra“, – teigia iš Klaipėdos kilusi dėstytoja.
 
Kelionės yra vienas didžiausių dėstytojos pomėgių, o jų metu sukauptos patirtys įkvėpė dėstytoją rašyti pasakų knygas. „Kelionės yra mano aistra. Keliaujant ir stebint aplinką, pažįstant kitas kultūras, susitinkant su naujais žmonėmis, susikaupia daug pamąstymų, suvokimų ir istorijų, todėl visa tai norėjosi kur nors sutalpinti. Ir visa tai sutilpo į pasakas“, – sako R. Albrektienė-Plačakė.