VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakultetas startuoja su nauja komunikacijos linija ir kviečia išsamiau susipažinti su skirtingomis industrijomis. Spalį dėmesį skiriame scenos menų industrijai. Dėstytojos Diletos Nenėnės paprašėme išskirti 5 scenos menų atlikėjus, vienaip ar kitaip įsirašiusius į kultūros ir scenos menų istoriją. 

Isadora Duncan - už laisvojo šokio idėjas klasikinėje epochoje, šiuolaikinio šokio pradžią.

Viena garsiausių XX a. balerinų ir moderniojo šokio pradininkė, išdrįsusi viešai kritikuoti klasikinį baletą. Viena iš didžiausių Isadoros Duncan svajonių buvo išmokyti kuo daugiau žmonių šokti. Balerina troško, jog jie taptų ne profesionalūs šokėjai, o kad lavintųsi, mokytųsi gražiai gyventi, išsivaduotų iš primityvumo gniaužtų. „Žiūrėkite, kaip kyla paukštis, kaip plazda drugelis, kaip vėjas judina medžių šakas, kaip raibuliuoja vanduo. Mokykitės judesių iš gamtos.“

Arthur Mitchell - pirmasis pripažintas juodaodis baleto šokėjas.
 
Arthur buvo pirmasis afroamerikiečių šokėjas Niujorko balete ir šokęs pagrindiniuose vaidmenyse. Kalbėdamas apie spaudimą, kurį teko patirti, Mitchell yra sakęs: „Kiekvieną kartą šokdamas, aš šokau savo mamai ir savo žmonėms. Būdamas pirmas, aš atstovavau savo žmones, todėl kaskart pasirodydamas scenoje privalėjau pasirodyti gerai. Negalėjau daryti klaidų“. 

Jean-Georges Noverre - už pastarųjų šimtmečių baleto suvokimą.

Noverre Iškėlė idėją, jog reikia atsisakyti operos-baleto ir baletą plėtoti, kaip visiškai atskirą meno rūšį. Kritikavo kaukių, perukų, didelių kostiumų naudojimą pasirodymuose, kaip priemonę atskleisti veikėjų charakterius. Ragino šokėjus kurti personažus ir perteikti emocijas naudojantis tik savo kūnu bei veido mimika. Teigė, jog šokis privalo būti labiau suprantamas ir išraiškingas, negu techniškas ir formalus, o šokėjai privalo turėti platų pasaulio suvokimą, kuris apimtų tokias sritis, kaip poeziją, istoriją, dailę, muziką ir anatomiją.

Yoann Bourgeois - šių dienų tektoninis pokytis tarp sričių.

Prancūzų šokėjas, choreografas ir dailininkas. The New Yorker apipūdino jį tokiais nišiniais išsireiškimais, kaip "nouveau-cirque acrobat", "droll, slapstick comedian" "dramatist of physics". „Performansas gali egzistuoti tik per santykį su dabartimi. Tik čia ir dabar. Todėl man labai svarbu pamatyti mūsų santykį su visata ir Žeme, šiandieninių ekologinių katastrofų kontekste."

Jerzy Grotowski - už šiuolaikinio eksperimentinio teatro, naujų aktorinių technikų pradžią, Stanislavskio sistemos kulto sulaužymą.

Šis žmogus įkūrė Teatro laboratoriją bei sukūrė ir išplėtojo skurdžiojo teatro koncepciją. Skurdusis teatras – tai toks teatras, kuriame vietos nelieka niekam nereikalingam, kuriame veikia tik itin griežtai parengti aktoriai ir žiūrovai. Grotowskio idėjos šiandien aktualios tuo, kad įkvėpia kūrėjus kelti sau aukščiausius reikalavimus ir ugdyti asmenybę. Jos taip pat primena, kad meninė kūryba negali būti matuojama kiekybiniais kriterijais ir yra gyva tiek, kiek paveikia kiekvieną atskirą jos dalyvį ir žiūrovą.