Paskutiniai mokyklos metai yra nelengvas periodas tiek abiturientams, tiek jų tėvams. Atrodo, praėjus šimtadieniui, pasibaigus paskutiniam skambučiui ir išlaikius egzaminus, įtampa sumažėja, tačiau vis dar lieka vienas svarbus sprendimas – kur toliau?
 

Apie tai, „kur toliau“, galvojo ir Julija Blusevičienė – Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) Technikos ir geležinkelių paslaugų grupės patarėja.

Vis tik ilgų svarstymų jai neprireikė. Baigusi mokyklą, Julija pasirinko transporto inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) ir nė akimirkos nedvejojo dėl savo pasirinkimo. Savo darbe ji ir šiandien taiko žinias bei įgūdžius, kuriuos gavo studijų metais.

Kaip įstojo, kokia vertė, ką veikia Julija dabar ir kokios perspektyvos po studijų – plačiau su ja pačia.

Domino ne lėlės, o automobilių modeliukai
 

– Pirmasis kontaktas su automobiliais buvo jau vaikystėje, kai vis matydavau savo tėtį, besikrapštantį prie automobilio. Susidomėjusi žiūrėdavau, kartais net padėdavau atlikti įvairius smulkius darbelius. Žaisdama su kitais vaikais, vietoj lėlių mieliau rinkdavausi automobiliukus, modeliukus.

Susidomėjimas kasmet tik didėjo: žinojau, kaip veikia automobilis, kokios yra gedimo priežastys, kaip yra kuriamos saugumo sistemos ir t. t. Visa tai susidėjo į galutinį sprendimą po mokyklos stoti į transporto inžineriją, nes būtent šie inžinieriai visa tai ir įgyvendina.

– Akivaizdu, kad įtakos turėjo aplinka, tačiau ir profesijos perspektyvos galimai padėjo apsispręsti?

– Natūralu, kad karjeros perspektyvos akį traukė. Transporto sektorius yra vienas didžiausių ir sparčiausiai augančių pasaulio sektorių, tad galimybių spektras yra labai didelis. Jutau, kad mano niša transporto srityje yra saugumas ir patikimumas. Norėjau prisidėti tiesiogiai prie šių svarbių aspektų užtikrinimo. Džiaugiuosi, nes pataikiau ten, kur ir norėjau!

Platus mąstymas ir matymas

– Koks, tavo akimis, yra transporto inžinerijos studijų privalumas? 

– Sakyčiau, visapusiškumas. Inžinerijos studentas nori praktikos, konstruoti ir gaminti, tačiau tam reikalingos teorinės žinios. Jei ką nors turi projektuoti, rengti schemą, pirmiausia turi atlikti analizę, medžiagų tinkamumo skaičiavimus, įsivertinti neatitikimus, įsivaizduoti, kaip tavo konstruktas gali atrodyti – ir tik tada gali pradėti gamybą. Tuo šios studijos ir naudingos, nes teorijos ir praktikos santykis yra glaudžiai susijęs, o įgytus įgūdžius taikau ir šiomis dienomis.

– O kokie gi tie išlikę įgūdžiai?

– Pirmiausia – erdvės įsivaizdavimas. Galiu pažiūrėti į transporto priemonę ir mintyse matyti jos sudėtines dalis bei atskirus techninius mazgus, jos tvirtinimo taškus. Kadangi kiekvienas matmuo ir duomenys brėžiniuose turi būti tikslūs iki milimetrų, dėmesį detalėms taip pat nešuosi kartu su savimi. 

Kitas dalykas – tai kritinis mąstymas, kuris ugdomas per dėstytojų pateikiamas skirtingas užduotis ir problemines situacijas. Reikdavo greitai galvoti, ieškoti tų problemos kabliukų ir atrasti sprendimus. Džiaugiuosi, nes darbe dažnai papuola vienetiniai atvejai, kuriems kaskart reikia vis kitokio sprendimo būdo ir žvelgti į problemą kritiškai. Jei ne studijos, tikrai būtų šiek tiek sunkiau. Tokie dalykai kaip braižyba, transporto priemonių ir jų dalių projektavimas, mašinų elementų išmanymas padeda man labiau suprasti nagrinėjamus darbe dokumentus. Iš esmės suprantu ir įmonės loginę seką, kodėl dalykus norima daryti vienaip ar kitaip.

– Julija, ką pati veiki su transporto inžinerijos diplomu? 

– Dirbu kiek kitoje „varpinėje“, nei pirmiausia galima pagalvoti, t. y. Lietuvos transporto saugos administracijoje. Aš nagrinėju transporto priemonių brėžinius, techninius parametrus bei sudėtinių transporto priemonių dalių montavimo dokumentus ir juos įvertinu. Esu lyg paskutinis žodis, kuris nulemia, ar įmonė galės gaminti planuojamą transporto priemonę, detales ir pan., ar vis dėlto reikės tobulinti savo specifikacijas.

– Ir eidama šias pareigas pritaikai studijų žinias?  

– Būtent!

Dirbtinis intelektas – kolega, ne konkurentas 

– Automatizmas, dirbtinis intelektas ir robotai transporto sektoriuje „įsidarbina“ vis dažniau . Ar išlieka poreikis ir toliau ruošti inžinierius ateičiai? 

– Inžinierių reikėjo, reikia ir reikės. Jei ne inžinieriai, nebūtų nei robotų, nei dirbtinio intelekto. Mes visa tai sukuriame, palaikome ir prižiūrime. Ypač dabar inžinieriaus profesija yra perspektyvi ir turinti daugybę krypčių, į kurias po studijų jaunuolis gali fokusuotis. Kiek dabar yra konceptų naujiems elektromobiliams, vis garsiau kalbama apie tvarumą ir ekologiją transporto srityje, o galiausiai ir infrastruktūra kasmet vis tobulėja. Tai tik kelios sritys, kurioms reikalingi kompetentingi, ambicingi ir net kūrybingi inžinieriai. Kas čia žino, gal kažkas iš dabartinės kartos pagaliau sukurs prieinamą ir praktišką skraidantį automobilį? 

– Koks būtų Julijos patarimas jaunuoliams ir jaunuolėms, kurie svarsto apie šios krypties studijas?  

– Tikiu, kad sunku nuspręsti, kur stoti, tačiau stipriai rekomenduoju išbandyti save transporto inžinerijos studijose. Aš net neabejoju, kad ambicingas, žingeidus ir drąsus jaunimas dabartiniais laikais gali sukurti begalę naujų ir inovatyvių prietaisų, kurie kurtų vertę mums visiems. Tad jeigu tikslieji mokslai tave veža, esi smalsus, kruopštus ir nori prisidėti prie ateities kūrimo, transporto inžinerija gali tau padėti pasiekti šį tikslą.


Orginalus straipsnio šaltinis: Delfi.lt 
Parengė Lietuvos transporto saugos administracija ir Kristijonas Ražickas

Nuotraukų autoriai: Lietuvos transporto saugos administracijos ir Martyno Ambrazo
Nuotraukose – J. Blusevičienė ir kolegos