– Geras strategas, orientuotas į tikslą, empatiškas.

 

 

– Man labai svarbu – komanda, suvokimas, kad tik būdami kartu esame stiprūs. Galime būti skirtingų nuomonių, įsitikinimų, tačiau, esant reikalui, susivienijame ir kartu siekiame tikslo. Svarbu kalbėti, išklausyti, girdėti, padrąsinti. Žmogus daug gali, kai juo tikima ir pasitikima. 

 

Stengiuosi būti tokia vadovė, su kuria nebaisu pasitarti bet kokiu klausimu. Vis tik, išklausyti – nereiškia nuolaidžiauti. Taip pat svarbūs susitarimai ir įsipareigojimų laikymasis. Pati visada stengiuosi laikytis duoto žodžio ir netoleruoju, kai mane apvilia. Ir dar labai nemėgstu darbų vilkinimo.

 

 

– Geras vadovas įžvelgia kiekvieno darbuotojo gebėjimus ir galimybes. Kai jie skirtingi, skiriasi ir užduotys, funkcijos, todėl komandą reikia suderinti kaip orkestrą, kad ši negrotų kakofonijos, bet vyktų sklandus darbas, darbuotojai papildytų vieni kitus. 

 

Man patinka, kai darbuotojas nepuola aklai vykdyti užduoties, o paklausia, kam to reikia. Esu plokščiųjų hierarchijų šalininkė, su visais bendrauju betarpiškai, o ir pačiai sunku dirbti darbus, jei nematau jų prasmės. Tačiau tikrai būna atvejų, kai tik vadovas mato visą darbų apimtį, tuomet ir svarbu, kad manimi pasitikėtų ir sąžiningai dirbtų deleguotą darbą. Labai džiugina, kai specialistas ne tik atlieka savo užduotį, bet pasiūlo geresnį, įdomesnį sprendimą, ateina su savo idėjomis. Vadinasi, žmogus mąstantis, augantis, siekiantis aukšto profesionalumo savo srityje. Beje, itin imponuoja tie, kurie domisi ne vien savo sritimi – tarpdisciplininiai gebėjimai yra aukso vertės.  

 

 

– Stengiuosi matyti nuveiktus darbus, pagirti už gerai atliktas užduotis, parodytą iniciatyvą. Mūsų visi darbuotojai – idėjiniai, tad ypatingai motyvuoti ir nereikia. Kartais susigalvoja tokių dalykų, kad dar ir pristabdyti tenka. Mėgstame savo darbą už tai, kad jame daug kūrybinės laisvės – sugalvojame naujų iniciatyvų, formatų, renginių, kuriame jų scenarijus, organizuojame. Be abejo, švenčiame gimtadienius, drauge pietaujame, renkamės į pasitarimus – buvimas kartu suartina žmones.

 

 

– Mūsų centras ypatingas tuo, kad jungia itin skirtingų funkcijų grupes. Turime edukologių, psichologių, edukacinių technologijų specialisčių ir techninės įrangos priežiūros asų. Visi jie baigė skirtingas studijas ir tobulinasi savo srityse. Nėra lengva būti tokio įviarialypio padalinio vadove. Domiuosi viskuo po truputį, nes susirinkti bent jau esminę informaciją, žinoti, kas vyksta, vadovui tiesiog privalu tam, kad matytų visumą ir organizuotų centro veiklas.

 

Man vis dar lengviau pagirti, nei papeikti. Puiku, kai darbuotojas pats ateina ir pasako „nespėju“, „įvėliau klaidą“, tada matau, kad žmogui rūpi, ką ir kaip jis daro. O klaidų darome visi, tai normalu.

 

 

– Šiuo metu baigiame įgyvendinti vos pusantrų metų trukusį, bet labai intensyvų EdTech projektą „Skaitmeninė švietimo transformacija“, kurio metu, pagal specializuotą mokymų programą, mūsų dėstytojai tobulino skaitmenines kompetencijas ir rengė skaitmenines mokymo(si) priemones. Jau prieš projektą daug dėmesio skyrėme virtualiosios mokymo(si) aplinkos „Moodle“ kursų naujinimui, jų pritaikymui šiuolaikinės studentų kartos reikmėms, o projektas privertė dar labiau pasitempti, padėti dėstytojams sukurti interaktyvios, vaizdžiai patrauklios ir, svarbiausia, didaktiškai nuosekliai parengtos, studijų medžiagos. Tikrai tęsime šias veiklas ir toliau, nes jos prisideda prie studijų kokybės ir patrauklumo didinimo mūsų universitete.

 

 

– Dirbame su dėstytojais, mokslininkais – intelektualiuoju visuomenės sluoksniu, tad negalime sau leisti atsilikti. Sekame tendencijas, naujienas, dalijamės jomis tarpusavyje centro „MS Teams“ pokalbių kanale, dalyvaujame konferencijose, projektuose, mokymuose, aktyviai naudojamės „Erasmus+“ mainų programos galimybėmis išvykti pasimokyti iš užsienio kolegų. Visada laimi lankstūs ir greitai prisitaikantys prie naujovių. Kasmet pasiūlome naujų mokymų temų dėstytojams, įvairių formatų renginių, pasidalinimų patirtimi. Štai šiemet, reaguodami į dirbtinio intelekto keliamus iššūkius, organizavome mokymus apie dirbtinį intelektą, kurio įrankius ir patys taikome savo kasdieniame darbe.

 

 

– Istorijas pasiliksiu memuarams. Sėkmė augina sparnus. Nesėkmės – grūdina, stiprina, iš jų mokausi, ko nedaryti kitą kartą. Iš visų istorijų išsinešu principą – niekada nedaryti kitam to, ko nenorėčiau, kad man darytų. Tikrai galiu ir esu ne kartą žmonėms pasakiusi skaudžių dalykų, tačiau niekada niekam nelinkiu nieko pikta ir nesinešioju užantyje akmens.

 

– Pasirinkimai. Kodėl pasirinkote karjerą VILNIUS TECH? Ar jaučiatės VILNIUS TECH komandos dalimi? 
 

– Jei man kas prieš 10 metų būtų pasakęs, kad dirbsiu VILNIUS TECH administracijoje, būčiau pasukiojusi pirštą ties smilkiniu. Daug metų kitame universitete labai kryptingai siekiau akademinės karjeros, apsigyniau disertaciją, ketindama dėstyti ir dirbti mokslinį darbą. Tačiau gyvenimas lėmė kitaip. Tad VILNIUS TECH 2018 m. atsidūriau netikėtai, dėl laimingų atsitiktinumų virtinės. Kad čia tikrai noriu likti dirbti, supratau, kai atėjau vadovauti Elektroninių studijų grupei. Atradau save naujose, labai įdomiose ir prasmingose veiklose. Per karantiną, aplinka „Moodle“ padėjo susipažinti su didele dalimi universiteto dėstytojų ir darbuotojų. Iki šiol labai didžiuojuosi, kad 2020 m. mūsų grupė buvo išrinkta „Metų pagalba“.  Taip, jaučiuosi bendruomenės dalimi, visada „sergu“ už mūsų universitetą, stengiuosi jam deramai atstovauti ir kovoti už jo interesus. Čia radau bičiulių, bendraminčių, mielų kolegų, su kuriais gera dirbti.

 

 

– Vaikystėje, paauglystėje vienintelis informacijos šaltinis buvo knygos. Daug skaičiau, knygos mane suformavo kaip asmenybę. Su draugėmis pajuokaujame, kad mūsų vaikystėje visos mergaitės norėjo tapti balerinomis, o berniukai – kosmonautais. O mes trys, prisiskaičiusios A. Duma romanų, Viršuliškių laukuose žaidėme muškietininkus. Jie buvo tokie narsūs, kilnūs ir teisingi. Vėliau buvo dar daug kitų knygų ir kitų herojų.

 

 

– Atsipalaiduoti padeda vairavimas. Tiesa, reikia ilgesnio atstumo ir geros muzikos – galva išsivalo tobulai. Važinėju dviračiu, plaukioju. Šiltuoju metų laiku primiršti darbinius rūpesčius padeda sodyba. Mielai pjaunu žolę – niekaip nesuprantu, kodėl šito darbo daug kas taip nemėgsta. O štai žemės ūkio darbams nejaučiu jokio potraukio, labiau patinka remonto darbai, kažką sumeistrauti, patobulinti: moku kloti laminatą, klijuoti plyteles, tapetus, galiu surinkti baldus, esu dažiusi namą aštuonių metrų aukštyje, ant svyruojančio bokštelio. Kai manęs stereotipiškai klausia, ar neturiu šiems darbams vyro, atsakau, kad mes šeimoje darbų neskirstome į vyriškus ir moteriškus. Daug ką darome ir kartu.  

 

 

– Domiuosi įvairaus žanro filmais ir serialais, svarbu, kad nebūtų banalybių. Iš neseniai matytų filmų įspūdį paliko „Oppenheimer“, iš serialų – „Severance“.

 

Pastaraisiais metais atradau Šiaurės Europos literatūrą. Tiems, kas lankėsi Islandijoje, galėtų patikti islandų autoriaus A. Indridason detektyvas „Strange Shores“ – padeda geriau suprasti šią atokią, atšiaurią salą ir jos gyventojus.

 

 

– Niekas progreso nestabdo labiau, nei užsibuvimas komforto zonoje, užsidarymas savam „burbule“. Mano patarimas – niekada nenustoti mokytis, ir mokytis kuo įvairesnių dalykų. Kuo daugiau mokėsi pats, tuo mažiau būsi priklausomas nuo kitų, tuo daugiau pasirinkimų turėsi gyvenime.

Straipsnį parengė VILNIUS TECH Viešosios komunikacijos direkcijos vidinės komunikacijos projektų vadovė Milda Mockūnaitė-Vitkienė.

Nuotr. Alekso Jauniaus.