VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakultetas kiekvieną mėnesį kviečia išsamiau susipažinti su skirtingomis industrijomis. Sausį dėmesį skiriame vizualiesiems menams, todėl pakvietėme Kūrybos komunikacijos katedros docentę, dr. Kristiną Stankevičiūtę, pasidalinti savo žiniomis. Docentė kalba apie ironiją Lietuvos tapytojų darbuose. 

Šiuo metu tyrinėju ironijos reiškinį populiariojoje kultūroje, todėl buvo įdomu paieškoti ironiją praktikuojančių Lietuvos tapytojų. Penki čia pristatomi menininkai jokiu būdu nėra vieninteliai ironiški kūrėjai, tačiau visi pasižymi unikaliu, atpažįstamu braižu, o ironijos instrumentą valdo tiesiog puikiai.

Plačiausiai paplitęs ironijos apibrėžimas, kurį dar XVIII-ame amžiuje pateikė anglų rašytojas Samuel‘is Johnson‘as, teigia, kad ironija yra „toks kalbėjimo būdas, kuriame žodžiai vartojami savo priešingomis reikšmėmis“. Kitaip tariant, ironija randasi tada, kai savo mintims išreikšti vartojame žodžius, kurie reiškia visiškai priešingus dalykus – pavyzdžiui, patekę į liūtį ir peršlapę iki paskutinio siūlelio, entuziastingai riktelime „Koks nuostabus šiandien oras!“ 

Tokia ironijos samprata paplitusi visuose kultūros sluoksniuose. Ironija kaip kalbos meninė priemonė aptinkama literatūroje nuo Senovės Graikijos laikų. XX amžiaus pabaigos postmodernistinė pasaulėžiūra iškėlė ironiją į neregėtas populiarumo aukštumas, iš literatūrinės priemonės ji transformavosi į pasaulio suvokimo ir saviraiškos metodą, kuris tapo pagrindiniu bendravimo stiliumi. Ironija buvo aptinkama visur: kine, televizijoje, madoje, laikraščių puslapiuose ir kasdieniuose pokalbiuose. 

Tuo metu imta tyrinėti ir vizualinės ironijos formas – tai vaizdiniais perteikiama ironija, kurios buvo gausu vizualiniuose menuose: dailėje, fotografijoje, skulptūroje, kine ir kituose. Vizualinė ironija apibrėžiama kaip vizualinis neatitikimas tarp vaizduojamo objekto ir įprastinės, mums žinomos jo sąsajos su pasauliu. Ironiškas vaizdinys tarsi teigia įprastinę dalykų tvarką, tačiau tuo pat metu ir ja abejoja, demonstruodamas kažkokį nesuderinamumą, neatitikimą, kuris kelia tam tikrą nepasitikėjimą, o taip pat gali provokuoti šypseną, juoką ar tiesiog keistumo pojūtį.

Ironijos tyrinėtojai akcentuoja, kad svarbiausia ironijos suvokimo sąlyga – tai kontekstas. Ironija suprantama tik tiems, kurie žino tikrąsias žodžių ar vaizdų reikšmes. Tačiau ironiškas neatitikimas tarp to, kas sakoma, ir to, kas iš tiesų yra, gali būti matomas ir plika akimi – vizualinė ironija dažnai remiasi tiesioginės vaizdinio ‚intencijos‘, tarsi formuluojamos minties, ir realiai sukeliamo įspūdžio neatitikimu. Kita vertus, tai gali būti tiesiog keista, ekscentriška ar paprasčiausiai juokinga situacija, tam tikras konteksto, stiliaus ir personažų neadekvatumas, neatitikimas įprastiems žiūrovo/ stebėtojo standartams ar lūkesčiams. 

Ironija – gan dažnai lietuviškoje tapyboje vartojamas instrumentas, tačiau neturime daug autorių, kurie tą darytų labai nuosekliai ir nuolat. Dažniausiai ironija pasitelkiama socialinės kritikos sumetimais, kaip simbolių ar tam tikrų kodų kalba, leidžianti kritikuoti tarsi slapta, suprantantant tik žinovams.

Tokios ironijos meistru ir vienu pirmųjų atvejų lietuviškame mene neabejotinai yra Raimundas Sližys (1952 – 2008) - vienas ryškiausių ironijos lietuviškoje tapyboje kūrėjų. Jo darbų estetika neskleidžia universaliai atpažįstamų grožio kanonų, greičiau priešingai – asimetriškos formos neproporcingai didelėmis galvomis ir menkais, ištįsusiais (arba kaip tik plačiais, vos į paveikslo rėmą telpančiais) kūnais, išdabintais prabangiomis suknelėmis ir kostiumais, šaiposi iš to meto ‚aukštuomenės‘ miesčioniško gyvenimo ir jo siekių. Ironija ir sarkazmas, teigė tapytoją pažinoję bendraamžiai, buvo be galo jautrios kūrėjo asmenybės šarvai, saugantys nuo supančio pasaulio – tiek kasdienybėje, tiek kūryboje. Daugelį Raimundo Sližio darbų galima pamatyti jo gyvenimui ir kūrybai skirtame albume ČIA, retrospektyvinę parodą prieš keletą metų organizavo Šiaulių „Laiptų“ galerija, tačiau, norint susipažinti su jo ironijos samprata, darbų nuotraukas nesunkiai galima rasti internete.

Visiškai kitaip ironijos instrumentą savo darbuose vartoja Žygimantas Augustinas, labai įvairiapusiškai išnaudojantis savo vardo ir pavardės sutapimą su Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto vardu. Menų daktaro laipsniui gauti kūrėjas vykdė projektą, kurio metu domėjosi veido atkūrimo metodika pagal kaukolės iškiliųjų taškų matavimus (kraniometriniai duomenys). Įvaldęs šią techniką, Augustinas ėmė eksperimentuoti su įvairių žymių žmonių kaukolėmis, pradedant Kristijonu Donelaičiu bei Žygimantu Augustu ir jo žmonomis, M. K. Oginskiu ir kitomis istorinėmis asmenybėmis, kurių veidus užpildė savo paties bruožais. Toks kūrybinis principas tarsi balansuoja tarp to, kas gali atrodyti narciziška savimeilė arba didybės manija, tačiau neabejotinai traktuotinas kaip žaisminga, daugialypė autoironija. Pats menininkas į tai žvelgia kaip į tam tikrą istorijos nuvainikavimą, atsvarą perdėtam istorijos sureikšminimui. Istorijos rašymas, jo nuomone, neatskiriamas nuo ‚žmogiškojo faktoriaus‘, kurį užmiršus gresia klaidos ir iškyla pavojus objektyviam istorinių faktų interpretavimui. Augustino praktikuojamas veido atkūrimo metodas, į visus atkuriamus veidus įdedant savo bruožus, ironizuoja istorinių asmenybių pavertimą kulto objektais, tuo pat metu leisdamas menininkui pasišaipyti iš narciziškos meno kūrėjo prigimties. Visus Žygimanto Augustino darbus bei naujausią jo projektą – knygą-improvizaciją Žygimanto Augusto 500-ųjų gimimo metinių tema rasite ČIA. 

Dėmesys savo kaip kūrėjo asmenybei būdingas ir Aurimui Eidukaičiui. Menotyrininkai jo darbuose akcentuoja seno ir naujo samplaiką, laiko tėkmės naratyvą, nykstančių civilizacijų vaizdus, tačiau ironijos šio menininko tapyboje – tiek paties sąvęs, tiek aplinkinio pasaulio atžvilgiu – nepastebėti tiesiog  neįmanoma. Eidukaičio paveikslų personažai visada giliai susimąstę ir įsitraukę į savo užsiėmimus – ar tai būtų dirigavimas jūros bangų mūšai, ar maudymasis vonioje su vyno taure, ar marinuotų agurkų stiklainio-prožektoriaus nešimas. Jų rimtumas tiesiog groteskiškai kontrastuoja su absurdiškai keistomis, tačiau ypatingai realistiškai nutapytomis situacijomis, kupinomis tikro gyvenimo detalių, organiškai persipinančių su sapno, vizijos, iliuzijos ar fantazijos vaizdiniais. Darbai liudija, kad jų autorius išlieka siurrealizmo stilistikos, nuo kurios pradėjo savo kūrybinį kelią, įtakoje, puikiai apjungdamas ją su unikaliu ironišku žvilgsniu į pasaulį ir gyvenimą. 
Aurimo Eidukaičio parodas rengia „Eglės galerija“, o apžiūrėti jo darbus galite ČIA. 

Kalbant apie humoro formas tapyboje neįmanoma nepaminėti Andriaus Miežio, nors jo darbai sunkiai pasiduoda kokiai nors klasifikacijai. Formaliai juos tikriausiai reikėtų priskirti poparto krypčiai, o realiai – tai tiesiog milžiniškas fantastinių būtybių žvėrynas, kurio kūrėjas, direktorius, valdovas ir dresuotojas Andrius Miežis drąsiai gali būti vadinamas kūrybiškumo guru bei humoro, ironijos ir sarkazmo – tiek žodinio, tiek vaizdinio – meistru. Nusakyti šio menininko darbų atmosferą ar bandyti nupasakoti jų vaizdus nėra prasmės, nes tai būtų tiesiog moralinis klausytojo apiplėšimas. Ironija čia trykšta fontanais, taškosi purslais ir stebeilija į žiūrovą visomis menininko vaizduotę aplankiusių ir drobėje sugautų būtybių akimis. Neatitikimas tarp nutapyto vaizdinio ‚intencijos‘ ir sukuriamo įspūdžio kelia ne šypseną ar pašaipų juoką, o tiesiog atmeta bet kokias mintis apie išankstinius žiūrovo lūkesčius meninės kūrybos atžvilgiu. Andriaus Miežio žiūrovas besąlygiškai pasiduoda asociacijų žaidimui ir mėgaujasi beribe autoriaus fantazija bei vaizdine ir verbaline ironija. Šios pastarosios esmę geriausiai perteikia paveikslų pavadinimai, kuriuos gerbėjai vertina kaip atskirus meno kūrinius: „Alter ego meditacija grybų pievelėje“, „Absoliutūs nuliai baltojoje skylėje (sukurta remiantis tikrais faktais)“, „Kolibris miegančiam angelui į ausį čiulba troškimų lopšinę“, „Sek paskui rožinį dūmelį, žiurėdamas man į žalias akis“. Parodas Andrius Miežis rengia nedažnai, tačiau visus jo darbus galima pamatyti jo tapybos puslapyje ČIA. 

Martynas Gaubas – dar vienas ryškus humoro ir ironijos meistras Lietuvos mene, į šį sąrašą įtraukiamas kiek sąlygiškai vien tik dėl to, kad yra visų pirma skulptorius, o tik paskui tapytojas. Parodija, karikatūra, šaržas – tai būdingiausi Martyno darbo stiliai. Vieną kitą jo kūrinį tikriausiai jau esate matę ar apie jį girdėję, net jei autoriaus ir nepažįstate. Ryški geltona žmogaus galva, pavadinta Konteineriu, dar ir dabar turbūt stovi Birštone, populiarioje pasivaikščiojimų pievelėje prie upės – tai Martyno autoportretas, o tiksliau - 3D asmenukė. Pernai vasarą Vilniaus Rotušėje pristatyta Lietuvaitės skulptūra – nuoga keliaklupsčia rubensiškų formų vidutinio amžiaus moteriškė – išprovokavo audrą socialiniuose tinkluose. Išvykęs atostogauti į Palangą, autorius pasiėmė ir savo kūrinį, tačiau ramiai pailsėti nepavyko – palikta vieno viešbučio kieme Lietuvaitė sukėlė tiek įtampos ir pasipiktinimo, kad menininkui teko skubiai ją išvežti. Martynas Gaubas – daugelio skulptūros konkursų dalyvis, laimėjęs apdovanojimus bei prizines vietas už įdomiausias ledo, smėlio skulptūras. Jo ironijos nepavadinsi subtilia, darbai provokuoja žiūrovą mąstyti, neslysti paviršiumi, o hiperbolizuotos, ekstravagantiškos formos kelia klausimus apie perdėtą visuomenės dėmesį kūniškumui bei tobulo kūno paieškas ignoruojant natūralų grožį.
Susipažinti su Martynu ir jo kūryba galima jo FB profilyje ČIA.  

Gali kilti klausimas, kodėl šiame sąraše nėra tapytojų moterų – nejaugi jos neturi humoro jausmo? Atsakymas – visiškai paprastas: žinoma, kad turi. Ir nors nemanau, kad meno skirstymas į ‚vyrišką‘ ir ‚moterišką‘ yra korektiškas ar turintis kokią nors prasmę, šį kartą sąraše palieku tik vyrus. Apie moterų tapytojų ironiją – kitame tekste.