- Šie metai ypatingi dėl susiklosčiusios situacijos. Nutrauktas  Sostinės lygos čempionatas. Kaip vertinate praėjusį sezoną?
- Šis sezonas tikrai ypatingas, nes, nei per savo sportinę kaip žaidėjo karjerą, nei 18 metų dirbdamas treneriu, taip sezono dar nesu užbaigęs. Spėjome šiemet baigti tik LSKL (Lietuvos studentų krepšinio lygos) pirmenybes, kuriose iš dešimties komandų užėmėme septintą vietą. Žaidžiant pogrupyje, dėl žaidėjų sveikatos problemų, pralaimėjome keletą varžybų tiesioginiams savo turnyrinės lentelės kaimynams. Tai mums sutrukdė prieš atkrintamąsias varžybas užimti aukštesnę vietą pogrupyje ir gauti silpnesnį priešininką iš kito pogrupio.  Todėl atkrintamosiose teko nusileisti LSU-1 (Lietuvos sporto universiteto) komandai ir tenkintis galutine septintąja vieta. 

Vilniaus miesto Sostinės krepšinio lygos pirmenybėse, kuriose komandai atstovauja ir keletas baigusių mūsų universitetą žaidėjų, sekėsi daug geriau. Dvylikos komandų stipriausioje A grupėje ilgą laiką pirmavę su 13 pergalių ir 4 pralaimėjimais, tik paskutiniame ture apmaudžiai patyrėme nesėkmę varžybose su „Sporto namų“ komanda. Tad pagal nutraukto sezono rezultatus likome antroje vietoje.
Todėl vertinant praėjusį sezoną, LSKL čempionate pristigom sėkmės. Pagal LSKL nuostatus reguliariame sezone žaidžiamos tik aštuonios varžybos ir dėl traumų pralaimėjus porą varžybų pasitaisyti nėra kada. Jeigu Sostinės krepšinio lygos čempionate būtų sužaistos visos reguliariojo sezono rungtynės ir po atkrintamųjų, finaliniame ketverte, iškovota galutinė antra vieta (kaip ir prieš metus), manau, būtų tikrai aukštas pasiekimas. Tačiau dėl pandemijos nutraukus  sezoną ir nesužaidus visų varžybų, nepatyrus emocijų, antra vieta ypatingai nedžiugina, jausmas kažkoks dviprasmiškas.

- VGTU studentų krepšinio komandą treniruojate jau 14 metų. Gal galite papasakoti: kas lengva, o kas sunku dirbant su studentais?
- Gal atsakysiu ne kas lengva, bet kas teikia malonumą dirbant su studentais. Pirmiausia į komandą patenka atitinkamo meistriškumo ir motyvacijos vaikinai. Tradiciškai stengiuosi suburti draugiškus, tam tikrų charakterio savybių turinčius vyrukus. Todėl bendrauti ir dirbti su išsilavinusiu jaunimu teikia daug teigiamų emocijų ir malonumo. O dėl sunkumų, tai verta paminėti jog šiandienos studentai gyvena ypatingo intensyvumo ritmu, dauguma ne tik kremta nelengvus mokslus bet ir dirba, keletas rungtyniauja ir treniruojasi su NKL arba RKL komandomis. Tad vėlyvais vakarais vykstančioms VGTU komandos treniruotėms laiko ir jėgų kartais ne visi suranda.

- Mažėjant studentų skaičiui universitetuose, tikriausiai keičiasi ir studentiškas sportas. Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinę Lietuvos studentų krepšinio lygą?
- Mažėja norinčių savo laisvalaikį skirti krepšiniui, taip pat nerimą kelia ir prastėjantis pirmų kursų studentų krepšininkų meistriškumo lygis. Sujungus universitetus ir bendrai visoje šalyje mažėjant studentų skaičiui universitetuose, kartu mažėja ir dalyvaujančių LSKL čempionate komandų skaičius. LSKL kai kurie nuostatų punktai ir čempionato pravedimo sistema nekelia patrauklumo dalyviams, dėl ko iš dalies kalti ir nedalyvaujantys pirmenybėse universitetai bei menkas finansavimas sportui.

- Gal galite išskirti geriausius ar įsimintiniausius VGTU krepšinio komandos krepšininkus per visus savo darbo su VGTU komanda metus? Jei būtų renkamas geriausių VGTU krepšininkų trejetukas, kas galėtų į jį pretenduoti?
- VGTU komanda niekada neturėjo aukšto meistriškumo žaidėjų, mūsų komandos stiprybė visada buvo komandinis žaidimas, komandinė dvasia ir geras mikroklimatas komandos viduje.
Per tuos ilgus mano darbo su krepšinio rinktine metus, komandai atstovavo galybė neblogų mėgėjų, bet praktiškai visi į universitetą stojo dėl mokslo ir savo ateitį siejo su duonos valgymu ne iš sporto. Tad nelabai norėčiau ką ir išskirt, kad kurio nors netyčia neįžeisčiau. Vienintelis Vytautas Šarakauskas atsiskleidęs universitete pasirinko profesionalo kelią ir ne vienus metus sėkmingai atstovavo įvairioms LKL komandoms, su Klaipėdos Neptūnu netgi sezoną rungtyniavo Eurolygoje. Ir labai malonu jog baigęs profesionalo karjerą Vytautas dirba pagal universitete įgytą specialybę. 

- Kokie metai buvo geriausi VGTU krepšinio komandai ir kodėl?
- Kiekvieni metai paliko įvairių prisiminimų. Praktiškai visais metais, man stovint prie komandos vairo, Vilniaus miesto čempionate kovėmės finalo ketverte arba buvome šalia jo. Dukart iškovojome pirmąją vietą, daug kartų buvome prizininkais. Buvo gerų sezonų ir Lietuvos studentų lygoje, tik problema LSKL nuostatų punkte leidžiančiame profesionalams varžytis su tikrais studentais.
O išskirti galėčiau 2013 metų sezoną, kurio metu triumfavome Vilniaus mieste, Londone iškovojome Pasaulio lietuvių taurę ir kelionėje egzotiškame Taivane laimėjome pirmąją vietą draugiškame krepšinio turnyre, besivaržydami su daugybės šalių universitetų komandomis.

- Kažkada buvo VGTU krepšinio fanų grupė. Jų vėliava ir dabar kabo sporto salėje. Ką reiškia komandai turėti fanus? Ką galite pasakyti apie šių metų žiūrovą?
- VGTU krepšinio fanų grupė susikūrė, kai vienas studentas, Tadas Penkauskas, pradėjo burti aplink save bendraminčių grupelę, kurie mėgo krepšinį ir norėjo palaikyti savo universiteto komandą. Tai buvo fantastiški laikai, nors skaičiumi fanų klubas ir nebuvo labai gausus, bet turėjome superinį palaikymą varžybų metu, tiek po pergalių, tiek po nesėkmių. Kaip ir komandos žaidėjai, taip ir fanai baigė mokslus, prasidėjo darbai, kai kurie išvyko gyventi į kitus miestus, galų gale kartų kaita fanų klube taip ir neįvyko, gaila, neatsirado naujo „Penkausko", kuris imtųsi iniciatyvos ir vėl suburtų fanų grupę. 

O apie šių dienų žiūrovą pasakyti labai daug ko neturiu, tai dažniausiai būna komandos narių draugai, simpatijos, tėvai ar giminės, dar bendrabučio kaimynai ar grupiokai.

- Šis sezonas jau baigėsi, ką galvojate apie ateinančius metus? Kokie pirmieji darbai laukia rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais?
- Šiuo metu daugiau nerimo ar viskas nuo rudens stos į savo vietas. Taip pat nerimo kelia ir didelis ketvirto kurso studentų skaičius, kaip bus su kartų kaita, jeigu dauguma nepratęs studijų magistrantūroje. O dėl rugpjūčio mėnesio darbų, tai jie išlieka tradiciniai: rinkti norinčius ir tuo metu esančius Vilniuje vaikinus į bendro fizinio pasiruošimo treniruotes stadione, kitaip sakant, kloti pamatus ateinančiam sezonui. O rugsėjis, tai atranka ir pats pagrindinis darbymetis - iš pasilikusių komandoje žaidėjų ir naujokų lipdyti naują kolektyvą.