Pasauliui susiduriant su globaliais ar kultūriniais iššūkiais – klimato kaita ar nuolat kintančiais visuomenės poreikiais – prisitaikyti bei keistis tenka ir architektūrai. 

Nors architektūros studijas baigę absolventai gauna meninį magistro diplomą, studijų metu jie susipažįsta ir su svarbiausiais šio meno praktiniais aspektais. Apie tai kalbamės su VILNIUS TECH Architektūros fakulteto (AF) dėstytojais doc. dr. Arnoldu Gabrėnu, prof. Audriumi Ambrasu ir prof. Linu Naujokaičiu. 

Nuolatinis tvarumo poreikis 

Žodis tvarumas šiandien skamba visur – visi sektoriai siekia būti draugiški gamtai, naudoti antrines žaliavas, perdirbti jas ir rūšiuoti. Kuriantys naujus pastatus taip pat turi ieškoti koncepcijų, kurios atitiktų naujausius tvarumo reikalavimus. Tai vienas šiandienos architektūros tvarumo iššūkių.

Architektūros katedros vedėjas doc. dr. A. Gabrėnas pastebi, jog statistiškai, šiuolaikinio pastato Europoje pilnavertiško naudojimo laikotarpis 30-50 metų, o vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių svarstomas ir jo griovimas. Profesorius A. Ambrasas priduria, jog kiekviena nauja statyba yra netvari, ypač jei neturi išliekamosios meninės vertės. 

„Tvari architektūra yra ta, kuri gali ištverti laiko išbandymus. Kiekviena statyba yra netvari, todėl jeigu gali nestatyti – nestatyk, ir tai bus tvariausias sprendimas. Žinoma, dabar stengiamasi dirbti tvariau, sekti CO2 kiekį ir pan., todėl tikrai galima pastatyti ilgaamžį statinį, kuris fiziškai ilgai laikysis, bet, deja, galbūt pasens morališkai. Todėl mes stengiamės studentams įdiegti, kad kurtų išliekamąją meninę vertę turinčią architektūrą. Na, o technologijos jau turėtų tai pasivyti.“

Profesorius, architektas L. Naujokaitis pritardamas teigia, jog visuomet kyla klausimas, kuris aspektas kurį nusvers – menas ar technologijos? Tačiau be meniškosios pusės nieko nėra – architekto nebereikia, užtenka tik skaičiukų. Taip pat architektas įžvelgia ir kitą tvarumo pusę, kuri yra ne mažiau svarbi projektuojant.

„Tvari architektūra – saikinga, švari architektūra, tai atsiranda ir per meninę išraišką. Saikas apibūdina tiek technologinę – medžiagų sunaudojimą, šilumos nuostolius ir pan., tiek architektūrinę pusę – saiką išraiškoje, architektūriniuose sprendimuose. Architektūroje jis turi būti visur“, – pasakoja prof. L. Naujokaitis. 

Pasak doc. dr. A. Gabrėno, po truputį grįžta medinė architektūra, kuri yra tvaresnė, tačiau, deja, jos gerosios savybės vis dar mažai išnaudojamos. 

„Pastebėtina, kad dažnai įvairių konferencijų metu pristatoma naujausia medinė architektūra, kuri dažniausiai tėra betoninės architektūros kopija. Tačiau tokia medžiagos fizinės savybė, kaip jos tinkamumas pačių įvairiausių formų kūrimui, menkai išnaudojama, o taip pat nedažnai prisimenamas medienos medžiagos tradiciškumas, kontekstualumas, galų gale ir simboliškumas. Tėra tik vienas kitas objektas, kuriame medis panaudojamas visapusiškai – tampa iš tikro vertingos architektūros atsiradimo pagalbininku. Vis dėlto, visos medžiagos yra geros, jeigu moki taikyti jas architektūroje – toks yra mūsų tikslas studijose“, – sako doc. dr. A. Gabrėnas. 

Sena prieš nauja 

Žvalgantis po miestą, kiekvienas galime pastebėti skirtingų pastatų stilių įvairovę. Vieni naujuose pastatuose atranda grožį, kiti – burnoja dėl darkomo miestovaizdžio. Profesorius L. Naujokaitis paaiškina, jog naujiems pastatams įtakos turi žmonių poreikis praktiškumui.

„Architektūrai įtaką daro pragmatizmas. Svarbiau tai, kas yra naudinga ir praktiška, tačiau nebūtinai yra meniška. Ekonominiai, fiziniai, finansiniai dalykai kartais stipriai prasilenkia su išliekamąja verte“, – pasakoja architektas L. Naujokaitis. 

Profesorius A. Ambrasas taip pat priduria, jog šiais laikais vis tik esama nemažai pastatų, kurie nėra pragmatiški, tačiau ir toliau lieka stovėti.

„Architektūrai reikia išgyventi tam tikrą laiką, kad ši būtų pradėta laikyti tam tikra paveldo vertybe. Todėl dabar saugoma daug pastatų, kurie, pragmatiškai žiūrint, nėra praktiški, tačiau jie peržengė laiko ribą, ir tapo istorine vertybe. Pavyzdžiui, kai kas mano, jog modernūs pastatai negražiai sensta – ir būtent tą senėjimą bei grožio vertinimą ateityje yra sunku nuspėti“, – papildo prof. A. Ambrasas.

Atsakydamas į klausimą, kodėl šiais laikais vietoje kadaise buvusių ištaigingų pastatų nėra atstatomi tokie patys, paaiškina, jog to padaryti neįmanoma dėl daugelio priežasčių. „Daugelis supriešina naująją architektūrą su senąja, pagal kurią turėtų būti atstatyta tai, kas buvo. Tačiau istorija yra daugiasluoksnė, ir nėra taip paprasta atstatyti. Nes niekas tiksliai nežino kaip buvo ir ar buvo. Mes tik atkuriam savo įsivaizdavimą apie ją“.

Profesorius taip pat priduria, jog tas santykis sudėtingas, bet VILNIUS TECH Architektūros fakultete studentai yra mokomi atrasti pagarbų santykį su istorine aplinka, tačiau jie tikrai nėra mokomi imituoti istorinių stilių. Šiose studijose jaunieji kūrėjai yra skatinami ieškoti naujų išraiškos priemonių ir pagarbiai atspindėti praeitį per daugiasluoksniškumą.

„Sudėtingiausia studentams nenukrypti į paviršinį konteksto kopijavimą, dekoratyvumą ir stilizavimą. Lokalios architektūros formų priežastingumo suvokimas ir šiuolaikiškas interpretavimas yra iššūkis,“ – teigia doc. dr. A. Gabrėnas.

Kūriniai miestui, šaliai ir žmonėms

Kiekvienas pastatas, nors ir yra meno kūrinys, turi prisitaikyti ir prie tam tikro aplinkos konteksto. Doc. dr. A. Gabrėnas pasakoja, jog fakultete studentai studijuoja Architektūros ir konteksto modulį, kuriame jaunieji kūrėjai mokomi pamatyti architektūrą ne tik mūsų įprastame, bet ir kitame, pavyzdžiui, kitos šalies kontekste, taip tarsi iš naujo atrandant, kiek architektūrai yra svarbi saulė, lietus, kokios apskritai yra aplinkos teikiamos galimybės kūrybos inspiracijoms.

„Šiame modulyje mokome tą konteksto suvokimą per lygius išplėsti iki visa apimančio konteksto suvokimo, pradedant nuo betarpiškos pastato aplinkos suvokimo, sklypo, toliau – kvartalo, miesto dalies (miesto mikrorajono) ir galiausiai paties miesto ar šalies tapatybės suvokimo. Kiekvienas lygis turi savo prasmę ir sąveiką, ypač, kalbant apie projektavimą kitose šalyse. Tačiau tai nereiškia, kad jis mažiausiai svarbus tame žemiausiame lygyje – šalia kitų pastatų ar sklypo. Šis modelis apjungia tas dalis į visumą, kad nematytum tik tos vienos – pastato – dalies, reikia matyti viską aplinkui“, – paaiškina profesorius L. Naujokaitis.