Lapkričio 12 dieną 11 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) bibliotekos Galerijoje A atidaroma Smilgiuose gyvenančio ir kuriančio Kęstučio Virgilijaus Henriko Vaičiūno tapybos darbų paroda „Praeitis dabartyje“. Apie gimtosios šalies gamtos grožį, turtingą istorinį paveldą, meilę tapybai ir namų galeriją Smilgiuose kalbamės su parodos autoriumi.

Kaip ir kada susidomėjote tapyba, kodėl būtent pastele? Papasakokite apie taikomą dažymo techniką.

Polinkį kūrybai, matomai, paveldėjau iš savo mamytės, kuri vietoj žaislų  mums, vaikams, kūrė nuostabius karpinius. Nuo karpinių pradėjau ir aš, dar priešmokyklinukas. O tapyba susižavėjau mokykloje per piešimo pamokas, kurios man buvo pačios laukiamiausios. Pastelė atsirado gerokai vėliau, jau po fizikos studijų Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kai atsitiktinai įsigijau jos didelį rinkinį. Pastelė pasirodė esanti labai „patogus” įrankis. Jai nereikia skiediklio, vandens, ją patogu neštis net į gamtą. 
Pradėjau tyrinėti jos galimybes. Pastelė patogi puantilizmo technikai, tapymui taškais, brūkšneliais. Tuomet išsprendžiamas spalvų maišymas, gerai išgaunamas spalvų mirgėjimas. Tačiau pastelė turi ir trūkumų: labai jautrus dažas, greit nusivalo, lengvai pažeidžiamas, todėl paveikslas turi būti apsaugotas stiklu.

Kaip pasirenkate peizažus, objektus, ką tapysite?
​​​​​​​
Mane domina žmogaus veikla, Lietuvos istorija, jos nuostabi gamta. Tai mano tapybos objektai, kurie dažniausiai mano darbuose ir virsta architektūriniais peizažais, o šie tampa savotiška iliustracija Lietuvos istorijai. Taip atsirado ciklai „LDK pilys“, „Piliakalniai“.

Gyvename perfekcionizmo laikais. Jūs mokėtės tapyti pats. Kaip manote,  kokių savybių reikia norint tapti dailininku?

Taip, tapyti mokiausi (ir tebesimokau) pats. Manau, jog norint tapti dailininku turi būti šiek tiek „trinkteltas”, turėti „pamišimo varikliuką”, kuris vers tave judėti į priekį, ieškoti savojo kelio. Niekada nesiekiau tobulumo tapyboje, tiesiog tam ir nebuvo galimybių, nes neteko profesionaliai mokytis dailės. Ir vis tik judėti į priekį man labai padėjo fizikos studijos-optikos dėsniai, spalvų spektro tyrinėjimai. Tad su savo  kūryba „kybau” – nei tautodailininkas, nei profesionalas.

Kaip kilo idėja atverti savo namų duris lankytojams ir savo namuose Smilgiuose įkurti galeriją?

Idėjos istorija paprasta – noras dalintis. Ją padiktavo  pats gyvenimas,  aplinkybės.  Baigus darbinę „karjerą”, pavyko atsidėti mėgstamam užsiėmimui, paveikslai „gimė” vienas po kito ir tarsi savaime iškilo  darbų saugojimo problema. Ūgtelėjus anūkams, atsilaisvino  jų „atostoginiai” kambarėliai, kuriems reikėjo  pertvarkos. Po remonto šios patalpos natūraliai tapo maža namų galerija, kurios duris panorome atverti visiems. Namų galerijos atidarymo laikas taip pat buvo ypatingas – visa šalis ruošėsi  Lietuvos valstybingumo  100-ečiui, o mes dar ir savo šeimos  jubiliejui. Taip „Atvertos durys” tapo dovana visiems. Galerijos sienos priglaudė ir keletą istorinių Lietuvos žemėlapių iš žento kolekcijos, kurie puikiai dera prie istorinės paveikslų tematikos, o  galerijos lankytojus domina ne mažiau, kaip  paveikslai. 

Organizuojate edukacinius užsiėmimus ir Smilgiuose gyvenantiems vaikams. Norite menu, kūryba sudominti, kuo daugiau žmonių? Ar sunku sudominti vaikus?

Tokio tikslo sudominti kuo daugiau žmonių menu neturiu. Labiau noriu dalintis su tais, kas domisi tapyba, Lietuvos istorija. Žinoma, malonu, kai sulaukiame žingeidžių, neabejingų lankytojų tiek galerijoje, tiek parodose, gera su lankytojais pabendrauti, diskutuoti, išgirsti  įvairių nuomonių.
Vaikus sudominti, ypač jaunesnius, nėra sudėtinga. Jie noriai, nesivaržydami, imasi bandyti pastelės galimybių.  Vyresni moksleiviai  labiau domisi  paveikslų turiniu, jų sukūrimo istorija, varto galerijoje esančius meno albumus.

Deklaruojate meilę savo šaliai, domitės ir esate labai įsigilinęs į LDK istoriją, daug keliaujate. Iš kur semiatės įkvėpimo? Kas Jus veda į priekį?

Kelionės. Noras dalintis, meile Lietuvai, siekiu sudominti žiūrovą šalies istorija, noriu parodyti savo krašto gamtos grožį. 
Į priekį veda bendri tikslai su žmona.

Paveiksluose dažnas gali atpažinti žinomas istorines Lietuvos vietoves, gamtovaizdžius, pilis, bažnyčias. Kokias dar norėtumėte nutapyti vietas, pilis?

Yra daugybė jau aplankytų  nuostabių vietų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, kurie taip ir prašosi perkeliami ant drobės. Labiausiai šiuo metu mane dominantis LDK paveldas yra Ukrainoje.

Kokias parodas (parodų temas) norėtumėte įgyvendinti artimiausiu metu?

Nenoriu savęs varžyti įsipareigojimais. Tapyba man laisvalaikio praleidimas.  Ko gero, pratęsiu ciklus „LDK pilys”, „Graži, tu mano, brangi Tėvyne”, „Kelionės“.

Ar tiesa, jog tapote su kaire ranka, o rašote su dešine?

Taip. Esu sovietmečiu „perauklėtas” kairiarankis. Rašyti buvau priverstas dešine, bet kairė taip ir liko „laisva”– tad visi mano darbai nutapyti kairiąja. 

Kokiam žmogui skiriate savo darbus (tapote)?

Mano darbai yra tiems, kas vertina Lietuvos gamtos grožį, jos istoriją ir myli savo šalį.


Lauksime Jūsų parodos atidaryme!

Paroda „Praeitis dabartyje“ Galerijoje A veiks iki gruodžio 5 d.