Miuziklas „Copacabana“, pastatytas Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos (VMBG) moksleivių, tapo ne tik ryškiu meniniu įvykiu, bet ir gyvu pavyzdžiu, kaip mokyklos iniciatyva gali išaugti į brandų, tematiškai gilų ir profesionaliai įgyvendintą kūrybinį projektą. Prie miuziklo įgyvendinimo prisidėjo ir VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto Renginių inžinerijos studentai, atsakingi už apšvietimą ir įgarsinimą.

Kalbiname pagrindines projekto ašis – režisierę Deimantę Grybauskaitę, kompozitorę Dainorą Gaidelytę bei techninės komandos atstovus Vernerį Filozą ir Lauryną Jonušą.

Idėja, gimusi iš legendinės dainos

Viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo: miuziklo režisierė ir pagrindinė organizatorė, VMBG abiturientė Deimantė Grybauskaitė, prisipažįsta, kad mintis realizuoti legendinės dainos „Copacabana“ siužetą jai toptelėjo netikėtai.

„Galvoje diena iš dienos skambėjo ši daina ir vieną dieną supratau – jos žodžių siužetas yra pakankamai prasmingas, kad prikaustytų žiūrovą prie kėdės“, – pasakoja Deimantė.

Nors projekto mastas augo žaibiškai, o režisierei teko derinti kostiumų dizainerės, prodiuserės ir choreografės vaidmenis, pagrindinis tikslas išliko aiškus – išryškinti visuomenės apatiją. Miuziklas pasakoja apie pagrindinės atlikėjos Lolos tragikomišką gyvenimą, kuriame ekstravagantiška aplinka tėra kaukė, slepianti veikėjų ydas.

– Kaip moksleiviai reagavo į sudėtingesnes temas – apatiją, iliuziją, saviapgaulę?

– Susilaukėme begalės skirtingų reakcijų. Vieni iš pasirodymo išėjo su šypsenomis – pasiklausę įtraukiančios gyvos muzikos ir pamatę įspūdingus šokius, žmonės nesivargino pamąstyti apie vaidinime kylančias problemas. Kiti išėjo rimtais veidais – mačiau, kad juos pasiekė miuzikle skelbiamos mintys.

Vis dėlto nieko pernelyg sudėtingo mano kūryba ir neatskleidė. Aš tik pakviečiau žiūrovus atkreipti dėmesį į savo jausmus aplinkinių sunkumams. Šiais laikais mūsų nagrinėjami literatūriniai kūriniai lietuvių kalbos pamokose, mano nuomone, atskleidžia žymiai sunkesnes temas. Tačiau bandymas pasiekti itin įvairią auditoriją – nuo moksleivių mažųjų broliukų ir sesučių iki tėvų ir senelių – man pasirodė intriguojantis iššūkis.

– Ką šis projektas davė kolektyvui kaip kūrėjams, o ne tik kaip atlikėjams?

– Visas mūsų gausus kolektyvas prisidėjo prie idėjų kūrimo miuziklui. Nebesuskaičiuoju, kiek kartų pas mane ateidavo žmogus ir klausdavo, ar galėtų įgyvendinti kokį nors sumanymą. Pasiūlymų, kaip patobulinti renginį, gaudavau ne tik kūrybos pradžioje – idėjos plūdo iki pat paskutinio pasirodymo. Aš ir pati skatinau visus aktorius improvizuoti, darydavome įvairius pratimus, mankšteles, kad pavyktų kurti ne tik repeticijose, bet ir pasirodymo metu.

Šis projektas kai kuriems atvėrė kelią į artistiškumą. Pamenu, dar rudens pradžioje kai kurios mokytojos svarstė, ar padariau gerą sprendimą atrinkdama aktorius, o po miuziklo tos pačios mokytojos aktoriukų klausė: „Gal į vaidybą stosi?“ Šis miuziklo statymo procesas moksleiviams suteikė galimybę save realizuoti dar neišbandytais amplua – atsiskleidė daugelio kūrybinis potencialas.

– Kaip vyko komunikacija tarp skirtingų komandų – kūrybinės ir techninės?

– Esame labai dėkingi, jog pavyko atsivežti techniką dar porą dienų prieš premjerą. Studentai galėjo be jokio streso viską susimontuoti, o mūsų, moksleivių, kolektyvas turėjo pakankamai laiko apsiprasti su technika. Kai kurie iš mūsų pirmą kartą dalyvavo tokio masto renginyje, kiti pirmą kartą laikė mikrofoną. Tad papildomas laikas mums visiems buvo labai brangus.

Daug ir pykome, ir juokėmės, praleidome dešimtis valandų siekdami išspręsti technines ir menines problemas, bet galiausiai tiek moksleiviai, tiek studentai liko patenkinti savo darbo rezultatais, ir tuo aš labai džiaugiuosi.


Muzika: tarp klasikos ir grotesko

Už muzikinę miuziklo dalį buvo atsakinga kompozitorė, VMBG alumnė Dainora Gaidelytė. Jai teko nemenkas iššūkis – suburti itin skirtingą kolektyvą: nuo dainuoti mėgstančių moksleivių iki profesionalios muzikinės karjeros siekiančių studentų. Dainora ne tik aranžavo kūrinius kameriniam orkestrui, bet ir ieškojo pusiausvyros tarp originalios medžiagos ir asmeninės interpretacijos.

– Kaip atsirado Jūsų vaidmuo šiame miuzikle ir nuo ko prasidėjo darbas su muzika?

– Besišnekučiuodamos su Deimante dažnai kalbėdavomės apie norą nuveikti ką nors prasmingo – sukurti idėją, kuri suburtų žmones bendram kūrybiniam renginiui. Praėjus vos kelioms dienoms, Deimantė pristatė miuziklo scenarijų ir pačią idėją, o netrukus pasiūlė man imtis muzikinės dalies.

Natūraliai įsiliejau į procesą: pradėjau dairytis bičiulių dainininkų, muzikantų ir, subūrusi kolektyvą, ėmiausi aranžuoti pasirinktus kūrinius orkestrui, derinau choro partijas, pradėjome repeticijas su solistais. Muzikinis darbas savaime išsiplėtė ir į bendrą komandos koordinavimą, bendravimą bei organizavimą.

– Kiek Jums buvo svarbu išlaikyti originalią muzikinę medžiagą, o kiek – ją transformuoti?

– Nors tai nebuvo pirmas kartas dalyvaujant ar prisiimant iniciatyvą renginiui iš muzikinės pusės, dar nebuvo tekę aranžuoti ir muzikos sistemiškai pritaikyti kolektyvui. Vos pradėjusi tai daryti susidūriau su klausimu – kiek galima keisti originalius kūrinius, kad išliktų jų esmė, bet atsirastų vietos ir savam įnašui.

Kai procesas įsibėgėjo, supratau, jog kūryba, remiama kitų autorių motyvais, nors ir turi išlaikyti savo pagrindą, yra atvira interpretacijai.

– Kaip vyko darbas su moksleiviais? Kuri muzikinė scena Jums pačiai atrodo stipriausia emocine prasme?

– Aranžuojant kūrinius teko atsižvelgti į tai, jog orkestro sudėtis buvo kamerinė, tad reikėjo maksimaliai išnaudoti kiekvieno instrumento skambesį, tembrą, kad kurtųsi darnus bendras vaizdas. Choras, susibūręs tiek iš mėgėjiškai, tiek ir profesionaliai dainuojančių, taip pat reikalavo atidumo – kad neužgožtų solistų, subtiliai papildytų muziką ir suteiktų visavertišką harmoniją.

Intuityviai stipriausiai emociškai įsirėžė laidotuvių scena su atliekama W. A. Mozarto „Requiem: Lacrimosa“. Tai be galo intensyvi scena, kurią papildo gili, jausminga muzika. Vis dėlto, mano nuomone, labiausiai miuziklo mintį pabrėžė scena, kurioje atliekama daina iš miuziklo „Kabaretas“ – „Money Makes the World Go Round“.


Šviesų kalba: kabareto atmosferai sukurti dominavo raudona ir rožinė spalvos

Svarbia projekto dalimi tapo bendradarbiavimas su KIF Renginių inžinerijos studijų programos studentais. Pasak režisierės, tai suteikė moksleiviams galimybę iš arti susipažinti su studijų realybe. „Moksleiviai aktyviai kalbėjosi su studentais apie studijų kryptis, jų aktualumą, mokymosi procesą. Tikiu, kad kai kuriems tai padėjo apsispręsti dėl ateities.“

Studentai Verneris Filozas ir Laurynas Jonušas pripažįsta, kad projektas išsiskyrė savo emociniu tikslumu ir techniniu sudėtingumu: „Kiekvienas sprendimas turėjo būti glaudžiai susietas su emocija ir laiku. Apšvietimas tapo ne tik technine, bet ir menine priemone.“

Kabareto estetika padiktavo spalvinę gamą, o paskutinėje scenoje netikėtai gimęs sprendimas nukreipti prožektorius į žiūrovus sustiprino emocinį poveikį ir erdvės pojūtį. Studentai pabrėžia, kad tokie projektai suteikia tai, ko dažnai trūksta auditorijose – realią atsakomybę, laiko spaudimą ir darbo sąlygas, artimas profesinei praktikai.


Universitetas ir mokykla: partnerystė, kuri augina kūrėjus

Miuziklas „Copacabana“ tapo ne tik meniniu įvykiu, bet ir sėkmingu mokyklos bei universiteto bendradarbiavimo pavyzdžiu, atskleidžiančiu, kokią didelę vertę kuria ankstyvas jaunų žmonių įtraukimas į realius kūrybinius procesus. Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos ir VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto bendras darbas leido moksleiviams patirti, kaip gimsta profesionalus sceninis projektas, o studentams – pritaikyti savo žinias realiomis, dinamiškomis sąlygomis.

Kūrybinių industrijų fakulteto prodekanė Gabija Velykytė pabrėžia, kad tokios iniciatyvos yra svarbi universiteto misijos dalis:

„Bendradarbiavimas su mokyklomis leidžia ne tik parodyti studijų kryptis iš vidaus, bet ir kurti pasitikėjimu grįstą ryšį su būsimais studentais. Tokiuose projektuose jauni žmonės pamato, kad universitetas nėra abstrakti institucija, o gyva kūrybinė bendruomenė, kurioje vertinamos idėjos, atsakomybė ir komandinė dvasia. Be to universiteto bendradarbiavimas su mokyklomis taip pat gali pagelbėti rinktis profesijas, pamatyti iš vidaus kaip apie ką yra studijų programos, kaip vyksta studentų darbas.“

Anot jos, dalyvavimas miuziklo „Copacabana“ įgyvendinime buvo naudingas abiem pusėms: moksleiviai įgijo drąsos, praktinių įgūdžių ir aiškesnį supratimą apie kūrybinių studijų realybę, o studentai – neįkainojamos profesinės patirties, kurios neįmanoma pilnai atkartoti auditorijoje.

Šis projektas parodė, kad mokyklos scena gali tapti ne tik saviraiškos, bet ir kryptingo ugdymo erdve, o universitetas – patikimu partneriu, padedančiu jauniesiems kūrėjams žengti pirmuosius žingsnius į profesionalų kūrybos pasaulį.


Tekstą parengė Kūrybinių industrijų fakulteto komunikacijos prodekanė Gabija Velykytė