Lapkričio mėnesį penkerius metus trukęs modernistinės architektūros raidos Rytų ir Vidurio Europoje tyrimų ir jų viešinimo procesas pasiekė kulminaciją – Berlyne vyko Pileckio instituto surengta tarptautinė konferencija „Konvergencijos ir divergencijos: modernizmas kitapus Rytų ir Vakarų“ (Convergences and Divergences. Modernism beyond East and West).

Renginyje dalyvavo daugiau nei 40 žinomų Europos mokslininkų, tarp jų ir keli Lietuvos architektūros tyrinėtojai. Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VILNIUS TECH) konferencijoje atstovavo prof. dr. Almantas Samalavičius, skaitęs pranešimą „Kitapus sienos: modernizmo recepcija ir integracija architektūros diskurse vėlyvuoju sovietmečiu (1970–1990)“ bei doc. dr. Kateryna Didenko, kuri skaitė pranešimą „Sovietinio žmogaus laboratorija. Ankstyvoji modernioji architektūra metropolinio Kharkivo gyvenamuosiuose kompleksuose“. 

Kateryna Didenko pristatė, kad Kharkivas yra žinomas ne tik kaip ankstyvojo modernizmo kompleksų, bet ir kaip socialinių eksperimentų vieta. XX a. pradžioje Ukrainos architektai buvo susižavėję idėja, kad architektūros pagalba galima spręsti socialines problemas. Reikalingų sąvokų, procesų valdymo, architektūros formų ieškojimas vyko remiantis Vakarais – prisijaukinant miesto-sodo, utopinio socializmo idėjas, socialistinės doktrinos realizavimą pasitelkiant naujus funkcinius-erdvinius modelius, socioekonominius atradimus planuojant pramonines teritorijas.

Almantas Samalavičius atkreipė dėmesį, kad po trumpo pokario laikotarpio, kuriame klestėjo „socialistinis realizmas“, Lietuvos architektai ėmė domėtis modernizmu ir taikė jo principus savo projektuose, ypač vėlesniu sovietinės kolonizacijos laikotarpiu. Laisvė domėtis Vakarų meno teorija ir praktika sustiprėjo 1970–1990 metų laikotarpiu ir, galiausiai, atsirado legalių galimybių „prisijaukinti“ architektūrinį modernizmą. 

„Modernizmo tolerancija architektūroje aiškinama tuo, kad sovietinis isteblišmentas jį panaudojo konkurencijai su Vakarais, o taip pat panaudojo kaip patogų įrankį griauti „buržuazinės“ architektūros ir urbanistikos paveldą“, – teigia prof. A. Samalavičius.

Rytų ir Vakarų pusių svarstymas konferencijoje buvo nukreiptas į modernios architektūros ir urbanistikos konceptualias perspektyvas. Konferencijoje ypatingas dėmesys buvo skiriamas daugelyje šalių vyravusiam geresnės ateities siekiui, kuris buvo įgyvendinamas naujais socialiniais modeliais, ir kritiškam modernybės palikimo permąstymui, paskatinusiam reikšmingus pokyčius Vidurio ir Rytų Europoje.

Konferenciją organizavo Pileckio institutas Berlyne, bendradarbiaudamas su Europos modernizmo trienalės iniciatyva, ICOMOS, Lenkijos-Vokietijos bendradarbiavimo fondu ir Lietuvos ambasada Vokietijoje.

Nuotraukos: Grzegorz Karkoszka