VILNIUS TECH mokslininkė, Tvarumo centro ekspertė doc. dr. Aušra Zigmontienė
 

 

Šiais metais Jungtinių tautų aplinkosaugos programos (UNEP) paskelbtos maisto atliekų indekso ataskaitos duomenimis, visame pasaulyje prarandama, arba iššvaistoma, penktadalis maisto. Apskaičiuota, kad bendros maisto praradimo ir švaistymo sąnaudos pasaulinėje  ekonomikoje sudaro maždaug 1 trilijoną JAV dolerių (apie 910 milijardų eurų).
 

Tuo metu naujausiais šių metų Europos statistikos departamento duomenimis (EUROSTAT), ES kasmet susidaro daugiau nei 59 milijonai tonų maisto atliekų – tai yra 132 kilogramai vienam gyventojui, o jų ekonominė vertė – 132 milijardai eurų.
 

„Namų ūkiuose susidaro daugiau nei pusė visų ES maisto atliekų – 54 proc.: vienam gyventojui tenka 72 kilogramų, o likę 46 proc. – tai  atliekos, susidarančios maisto tiekimo grandinėje. EUROSTAT ataskaitos duomenimis, Lietuvoje vidutiniškai vienam gyventojui tenka apie 142 kilogramų maisto atliekų per metus, iš kurių apie 70 susidaro namų ūkiuose“, – liūdna statistika dalinasi VILNIUS TECH Tvarumo centro ekspertė doc. dr. Aušra Zigmontienė.
 

Prarandame penktadalį maisto nesuvartodami
 

Dažnai girdime kalbant, kad pasaulyje trūksta maisto išteklių. Tačiau pasaulinis badas nėra susijęs su maisto trūkumu. Jo gaminama ir užauginama pakankamai, kad būtų pamaitinti visi planetos žmonės. Tačiau, UNEP duomenimis, beveik penktadalis viso kasmet pagaminamo maisto iššvaistomas arba prarandamas net nesuvartojus.
 

„Daugelyje išsivysčiusių šalių didžiausias maisto švaistymas vyksta virtuvėje: tai gali būti maisto ruošimo procese, ar kai jau paruošti patiekalai nesuvalgomi iki galo, arba kai maisto produktai genda šaldytuvuose ar virtuvės spintelėse.
 

Tuo tarpu besivystančiose ir karštesnio klimato šalyse maistas švaistomas dėl aplinkos sąlygų ne tik ūkiuose, bet ir derliaus nuėmimo metu. Tai lemia netinkamos  sandėliavimo sąlygos, ar ūkiuose atsirandantys kenkėjai, dėl kurių  kartais prarandama ir nemaža derliaus dalis. Šiose šalyse laukų priežiūrai, derliaus nuėmimui trūksta technologijų, tad ūkininkai tiesiog priversti žiūrėti, kaip jų užauginti produktai pūva ar yra naikinami kenkėjų“, – pasakoja VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto docentė.
 

Taip pat nemažai maisto prarandama arba iššvaistoma visoje maisto tiekimo grandinėje: ūkyje, perdirbant ir gaminant, parduotuvėse, restoranuose ir valgyklose bei namuose.
 

Maisto švaistymo priežasčių yra nemažai, pavyzdžiui, impulsyvus pirkimas dėl mažmeninės prekybos akcijų – kas iš mūsų nėra pasinaudoję tokiu pasiūlymu, kaip „vieną perki – antrą gauni nemokamai“?
 

Taip pat prisideda ir netinkamas maisto produkto pakuotės dydis ir datos žymėjimas ant pakuotės, pavyzdžiui, Geriausias iki. „Toks žymėjimas tikrai nereiškia, kad maistas po šios datos nebetinkamas, ar nesaugus vartoti. Atliktas Europos Komisijos tyrimas atskleidė, kad geresnis etikečių supratimas gali padėti sumažinti maisto švaistymą iki 10 proc.“, – sako VILNIUS TECH Tvarumo centro mokslininkė.
 

Prie maisto švaistymo ir praradimo mažinimo puikiai prisideda „Maisto bankas“. Šios organizacijos ataskaitoje nurodoma, kad, 2023 m.  nuo išmetimo išsaugojo 6678 tonas maisto, o didžiausią išsaugoto maisto dalį – 77 proc. sudarė produktai, kuriuos surinko iš prekybos tinklų. Tai „negražūs“ vaisiai bei daržovės, paskutinę dieną galiojantys maisto produktai bei maistas, kurie dar tinkami vartoti. Taip ne tik maistas neišmetamas, bet ir suteikiama parama tiems, kurie jo stokoja.
 

Eikvojami ištekliai ir niokojama gamta
 

Maisto praradimas susijęs ne tik su finansų praradimu, bet tiesiogiai ir su kitų gamtinių išteklių – dirvožemio, vandens, energijos švaistymu.
 

„Retas susimąsto, kad, švaistydami maistą, taip pat eikvojame vandenį, naudojamą jam augti, laistyti ir apdoroti, o tai gali pakenkti vandens tiekimui ir ekosistemoms. Pavyzdžiui, vienam kilogramui jautienos pagaminti reikia apie 15 000 litrų vandens, o vienam kilogramui ryžių – 2 500 litrų. Kilogramui makaronų pagaminti reikia daugiau nei 2000 litrų vandens, o 1 kg obuolių užauginti ir pateikti vartotojui – 700 litrų. Auginant maistą, kuris iššvaistomas, sunaudojama iki 21 proc. gėlo vandens ir 18 proc. dirvožemio, o tai neigiamai veikia ir biologinę įvairovę, kadangi dirbamos žemės plotai didinami vis daugiau miškų bei pievų sąskaita. Be to, atsižvelgiant į pasaulinį maisto transportavimą, taip pat sunaudojama daug naftos, dyzelino ir kito iškastinio kuro“, – pasakoja doc. dr. A. Zigmontienė.
 

Skaičiuojama, kad maisto praradimas ir atliekos išmeta iki 10 proc. pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) paskelbtais duomenimis, maisto praradimas ir švaistymas sudaro apie 4,4 gigatonos šiltnamio efektą sukeliančių dujų per metus. Tai – beveik penkis kartus daugiau, nei bendras išmetamųjų teršalų kiekis, palyginti su aviacijos sektoriumi.
 

Kaip galime sumažinti išmetamo maisto kiekį?
 

Mokslininkė doc. dr. A. Zigmontienė pataria pradėti nuo paprastų žingsnių, kurie ne tik sumažins išlaidas maistui, bet ir padės išvengti maisto švaistymo: