Šių metų pradžioje Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) buvo paskirtas naujasis kapelionas – kunigas Andres Lavin. Į jį jau gali kreiptis visi bendruomenės nariai, ieškantys atsakymų į klausimus, susijusius su tikėjimo bei dvasingumo paieškomis. Taip pat – norintys pasikonsultuoti dėl krikšto, išpažinties, santuokos ar kitų sakramentų.
 

– Plačiau papasakokite apie save, kodėl nusprendėte pasukti tikėjimo keliu?

 

– Gimiau Čilėje, Santjago mieste. Universitete studijavau ekonomiką, o baigęs studijas dar 6-erius metus dirbau ekonomistu. Metams bėgant, nusprendžiau studijuoti filosofiją, nes jaučiau pašaukimą ir norėjau būti kunigu.
 

Mano noras išsipildė – 1991 m. į kunigus mane įšventino popiežius Jonas Paulius II, ceremonija vyko Šv. Petro Bazilikoje Vatikane. Tapęs kunigu, grįžau į Čilę, kurioje dirbau mokyklos kapelionu. Darbas su moksleiviais man itin patiko, tačiau vienu metu pajutau ir kitą pašaukimą – misionieriauti, keliauti po pasaulį ir skelbti evangeliją, pranešti geras naujienas, susijusias su Jėzumi Kristumi. Apie šį norą užsiminiau ir savo vadovui – pasakiau, kad galiu keliauti į Europą. Po kurio laiko jis manęs pasiteiravo, ar galėčiau vykti į Lietuvą. Pasiūlymą priėmiau ir esu čia jau 27-erius metus.
 

Gimiau katalikiškoje, septynių vaikų šeimoje, tėvai tikėjo Dievą, rodė man gerą pavyzdį, tad praktikuoti tikėjimą buvo natūralu. Kartais susimąstau, kad gyvenimas galėjo susiklostyti ir kitaip – galėjau gimti kitoje šeimoje ir taip gerai nepažinti tikėjimo.
 

 

– Kadangi Čilėje dirbau mokyklos kapelionu ir jau turėjau praktinės patirties, darbas universitete negąsdino. Man visada patiko dirbti su studentais, juk ir pats visą gyvenimą studijavau, jaučiau pašaukimą dirbti su jaunais žmonėmis. Tai padėjo ir pačiam visada jaustis jaunam.
 

Praėjusiais metais arkivyskupui Gintarui Linui Grušui pasakiau, jog noriu dirbti su studentais. Tiesa, atsakymą gavau ne iškart. Tik po kurio laiko sužinojau, kad VILNIUS TECH jau trejus metus neturi kapeliono. Ši žinia paskatino nedvejoti. Parodžiau iniciatyvą ir jau metų pradžioje buvau paskirtas į universitetą.
 

Per pirmąjį VILNIUS TECH praleistą pusmetį pamažu susipažįstu su universiteto bendruomenės nariais. Galiu drąsiai teigti, kad čia jaučiuosi kaip namie.
 

 

– Man labai patinka susitikti su žmonėmis gyvai, kalbėtis akis į akį, neformalioje aplinkoje. Toks bendravimo būdas, mano nuomone, padeda žmonėms atsiverti.
 

Bendruomenę burti stengsiuosi įvairiais būdais – kviesiu pasikalbėti apie tikėjimo aktualijas, jei bus poreikis, vesiu paskaitas, susijusias su santuoka, pavyzdžiui, papasakosiu, kodėl verta tuoktis, kaip kurti šeimą. Manau, jauniems žmonėms tai itin aktualu. Šiuolaikiniai žmonės turi daug klausimų, susijusių su sąžine – ką, kaip ir kodėl daryti, o ko geriau nedaryti. Jie bijo priimti svarbius sprendimus, susijusius su studijomis, darbu ar asmeniniu gyvenimu.
 

Taip pat – aukosiu mišias per svarbiausias šventes, prieš Kalėdas universiteto bendruomenės nariams dalinsiu kalėdaičius.
 

 

– Neabejoju, kad tikėjimas yra lyg Dievo dovana, kurią gauname. Kartais ji mus pasiekia tiesioginiu būdu, kartais, kaip mano atveju, padedant šeimos nariams. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai šią dovaną gauname ir netiesiogiai – per pažįstamus žmones ir tinkamus jų patarimus.
 

Tikėjimas man – lyg naujas požiūris į gyvenimą, leidžiantis geriau suprasti pasaulį ir tikrovę. Tai ypatinga šviesa, kuri suteikia galimybę pamatyti save, kitus ir pasaulį kitokiu būdu – Dievo akimis.
 

Noriu pabrėžti, kad kiekvienas žmogus turi palaikyti ryšį su Jėzumi Kristumi: skirti laiko maldai, eiti į bažnyčią. Pirmiems žingsniams reikia pagalbos, o aš esu tas, kuris gali ir, svarbiausia, nori padėti.  
 

 

– Studentai jaučiasi labai vieniši, nepasitiki savimi ir kitais. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai save izoliuoja nuo aplinkinių. Jie gali bendrauti, gyventi, tačiau bijo ateities, nežino, ką daryti su savo gyvenimu, negeba priimti svarbių sprendimų. Taip pat  turi priklausomybių, dvasinių bei psichologinių sutrikimų. Jiems sunku ne tik užmegzti naujas pažintis, bet ir priimti svarbius sprendimus, susijusius su ateitimi.
 

Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad jaunuoliai nejaučia vidinės ramybės, yra liūdni ir negali paaiškinti, kodėl taip yra. Dėl šios priežasties jie puola į neviltį ir, tam tikrais atvejais, savęs nekenčia.
 

Trumpai tariant, dauguma jaunų žmonių – sužeisti tiek dvasiškai, tiek psichologiškai, tad jiems reikia pagalbos.
 

Tikiuosi, kad aš būsiu tas žmogus, kuris jiems padės atrasti vidinę ramybę, atsakyti į rūpimus klausimus, suteiks kitą reikalingą pagalbą. Tuomet mano misija nebus praėjusi veltui.