Pasiekė žinia, kad sausio 23 d. netekome iškilaus Lietuvos architektūros puoselėtojo prof. dr. Rimanto Buivydo. Jo mokslinė-švietėjiška veikla architektūroje apėmė labai platų spektrą: mokslinius tyrimus ir architektūros kritiką, architektų ugdymą ir administracinę veiklą VDA ir VGTU, jaunų architektūros mokslininkų rengimą – savitos doktorantūros mokyklos sukūrimą, profesinio žurnalo „Archiformos“ sumanymą ir kuravimą, taip pat pastatų, viešųjų erdvių ir paminklų projektavimą.

 

Mokslininko kelią pradėjo dailės ir architektūros sintezei skirta disertacija (1981). Vėliau gilinosi į architektūros ir simbolizmo sąsajas, XX a. architektūros sroves pasaulyje ir jų apraiškas Lietuvoje, įvertino ir įamžino reikšmingų Lietuvai architektų kūrybą ir iškėlė laikmečio aktualijas. Visa tai buvo publikuota sąvadiniame žodyne „Ezoterinis simbolių pasaulis“ (1995), monografijose „Architektas Gediminas Baravykas. Kūrybos pulsas“ (2000) ir „Architektas Algimantas Zaviša. Gyvenimo aidai“ (2002) bei studijoje „Architektūra: pozityvai ir negatyvai“ (2006), taip pat daugelyje publikacijų mokslo, profesiniuose ir kultūros leidiniuose. Savo savitą architektūros teorijos ir kritikos matymą jis perteikė jauniesiems architektūros tyrėjams – doktorantams, iš kurių net 11 apsigynė menotyros krypties mokslo disertacijas.

 

Prof. R. Buivydas daug dėmesio ir energijos skyrė rūpindamasis VGTU Architektūros fakultetu, jo dekanu dirbęs net 11 metų (2003-2014). Aktyviai veikdamas architektūros teorijos, kritikos ir sklaidos lauke, suvokė šios srities specialistų rengimo svarbą, tad jo iniciatyva sukurta Architektūros pagrindų ir teorijos katedra bei „Architektūros istorijos ir teorijos“ magistrantūros programa, jau išugdžiusi nemažą būrį architektūrologijos specialistų.

Apmaudu ir skaudu, bet tikrasis reiškinių įvertinimas įvyksta praradimo akimirką.

 

Kolegos, bendradarbiai, bendraminčiai ir buvę mokiniai suvokia praradimo sunkumą ir liūdi dėl netekties.

 

VGTU Architektūros fakulteto bendruomenė