Lygiai prieš 30 metų, vasario 7 d., Vilniaus Gedimino technikos universiteto (tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto – VISI) rektoriumi pirmuose demokratiškuose rinkimuose buvo išrinktas prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas. Jam vadovaujant tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo nutarimu Vilniaus inžinerinis statybos institutas tapo Vilniaus technikos universitetu (VTU). 

Šia proga dalinamės interviu su prof. habil. dr. E. K. Zavadsku.

Pusė amžiaus su Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU) – 2018 m. būtent tokią profesinės veiklos sukaktį minėjo profesorius, habilituotas technikos mokslų daktaras, buvęs universiteto rektorius Edmundas Kazimieras Zavadskas. Per ilgus darbo metus itin daug pasiekęs mokslininkas neslepia – jis tiesiog negali sustoti dirbti, nes toks jau jo charakteris. Su Statybos valdymo ir nekilnojamojo turto katedros ilgamečiu darbuotoju kalbamės apie giliai įsirėžusias patirtis, sunkius ir gražius momentus bei pavydėtiną lojalumą savo Alma Mater. 

Minėjote savo profesinės veiklos jubiliejų. Ar jau spėjote mintyse peržvelgti praėjusius metus? Kokie jie buvo?

Žinoma, apgalvojau. Mano kelias buvo tikrai sunkus ir nenorėčiau, kad šiuolaikiniai jaunuoliai tai patirtų. Nuo pat vaikystės, jaunystės buvo sunkūs laikai, sunkus gyvenimas. Kai kolūkiai iš ūkininkų viską atėmė, mūsų gausiai šeimynai – močiutei, keturioms jos dukroms ir mano pusbroliui – reikėjo kažkaip išgyventi, turint vos vieną karvę ir dirbant kolūkyje, bet nieko neuždirbant. Man tada reikėjo iš lietuvių mokyklos pereiti į rusų. Tėvas jau buvo ištremtas į Vorkutą, kasė anglį, o mes su mama, kuri gerai neapgalvojo šio sprendimo pasekmių, atvykome pas jį. Ten mokiausi vakarinėje mokykloje kartu su kaliniais. Tačiau dešimtą klasę baigiau jau Vilniaus Dūkšto vidurinėje mokykloje ir gavau aukščiausius įvertinimus. Tuomet stojau į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą (KPI VF), dabartinį VGTU, bet manęs nepriėmė, o draugas įstojo, nors buvo gavęs prastesnius pažymius. Kodėl? Nes buvau buvęs Vorkutoje. Tai man buvo primenama visą gyvenimą. Visgi pavyko įstoti į neakivaizdinį kursą. Tuo metu dirbau ir matematikos mokytoju, nors man pačiam buvo tik 18 metų. Buvo tikrai sunku. Laimei, gyvenime man pasisekė sutikti labai gerų žmonių: mokytoją Joną Kirdeikį, taip pat buvusį Vorkutoje, KPI rektorių Kazimierą Baršauską, kuris, kad nepaimtų į kariuomenę, mane pervedė iš neakivaizdinio skyriaus į stacionarą. Antrame kurse dieną dirbdavau statybose, o vakarais eidavau į paskaitas. Jau studijuodamas trečiame kurse supratau, kad mane taip ir stumdys visą gyvenimą – karjeros nepadarysiu, tad turiu eiti į mokslą, kur sunku paneigti asmeninius žmogaus pasiekimus.

Taigi nuėjau dirbti į laboratoriją, dariau mokslinius tyrimus ir 1965-aisiais paskelbiau pirmąjį gyvenime mokslinį straipsnį, už kurį gavau dešimties dienų kelionę po Sovietų Sąjungos miestus. Kai baigiau universitetą, gavau du pasiūlymus: profesorius Antanas Kudzys pasikvietė dirbti pas save, o vėliau darbą pasiūlė ir tuometis KPI VF prorektorius, vėliau rektorius, Aleksandras Čyras. Pasirinkau pirmąjį variantą ir pradėjau dirbti vyresniuoju laborantu už 92 rublius. Po kelių mėnesių prorektorius A. Čyras pasiūlė dirbti Medžiagų atsparumo laboratorijos vedėju. Sutikau. Norint stoti į aspirantūrą, dabartinę doktorantūrą, reikėjo turėti dvejų metų darbo stažą, tad, pasibaigus šiam laikotarpiui, įstojau į aspirantūrą jau ne į KPI Vilniaus filialą, o į reformuotą Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) pačią pirmąją aspirantūros laidą. Per trejus metus paruošiau baigiamąjį darbą. Dar nebaigęs aspirantūros studijų buvau priimtas į Statybos technologijos katedrą dirbti valandiniu dėstytoju. Vėliau gavau paskyrimą dirbti šioje katedroje asistentu. Čia įkūrėme mokslo laboratoriją, pradėjau vykdyti daug užsakomųjų mokslo darbų. Paskelbęs nemažai mokslinių straipsnių, gavau pasiūlymą eiti dvejų metų kūrybinių atostogų, tai yra dirbti vyr. mokslo darbuotoju. Per dvejus metus parengiau habilitacinį darbą. 1986 metais tapau katedros vedėju, po metų apgyniau parengtą habilitacinį darbą. 1989 metais man buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1990 metais vyko pirmieji VISI demokratiški rektoriaus rinkimai. Mano kandidatūrą iškėlė šeši VISI kolektyvai. Rektoriaus rinkimus laimėjau. Tai buvo vasario 7 d., o Nepriklausomybė paskelbta kovo 11-ąją. Paprašiau iš rektoriaus kabineto išnešti Lenino ir Markso portretus. Tuo metu buvo tikrai nelengva: reikėjo uždaryti Mokslinio komunizmo, Komunistų partijos istorijos, Karinę ir kitas katedras, Komunistų partijos komitetą. Buvo daug reformų, įvedėme bakalauro ir magistro studijas, įkūrėme naujus fakultetus... Apskritai daug ką darėme pirmieji. Universiteto bendruomenė buvo susiskaldžiusi: vieni norėjo naujovių, kiti – ne. Tik mano rinkiminėje programoje buvo numatyta, kad turime tapti technikos universitetu. Jau po devynių mėnesių gimė Vilniaus technikos universitetas, dar po kelerių metų jam Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu buvo suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardas. 

Kokie ryškiausi prisiminimai? Galbūt yra kažkas, ką dabar darytumėte kitaip?

Geriausias prisiminimas – 1990 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas VGTU pripažinti universitetu. Tai buvo mano svajonė. Buvo daug gerų sprendimų, įdiegtų naujovių. Manau, kad ir itin didelių klaidų padaryta nebuvo – visą laiką kilome į viršų. Ką daryčiau kitaip? Matyt, nekandidatuočiau į rektoriaus poziciją. Buvo labai sunku, nes patekau į tikrą revoliuciją, kuomet viena sistema griuvo, o kita kūrėsi. Puiku, kad tuomet buvau tik 45-erių, nes vyresniam žmogui visa tai išgyventi būtų tikrai sunku.

Giliai įstrigo ir Sausio 13-osios įvykiai. Kaip tik vyko sesija, bet per radiją pranešiau, kad sesija atidedama ir visi turime eiti ginti svarbiausių mūsų valstybės objektų. Su Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto atstovais nubraižėme planą, kas kur eina, ką gina. Mums teko „Telekomas“. Čia buvo ramu, desantininkai jo nepuolė. Tačiau vienas iš mūsų studentų – Rolandas Jankauskas – žuvo prie Vilniaus televizijos bokšto. Lietuvos valstybės pripažinimo dar reikėjo palaukti keletą mėnesių.


Kaip nutiko, kad pagrindine Jūsų domėjimosi sritimi tapo būtent statyba?

Mano tėvas Vorkutoje ne tik kasė anglį, bet ir dirbo statybos brigadininku, o, grįžęs į Lietuvą, taip pat kurį laiką darbavosi statybose. Mokykloje mane iš pradžių traukė fizika. Vadovėlyje sunkesni uždaviniai būdavo pažymėti žvaigždute. Mokytojas sakydavo, kad pirmas, išsprendęs nurodytą uždavinį, gaus aukščiausią įvertinimą. Dažniausiai aš jį ir gaudavau. Fizikos mokytojas nesuprato, kodėl stojau ne į elektronikos ar branduolinės fizikos studijas. Visgi, to padaryti aš neturėjau jokių galimybių. Juk iš pradžių net ir į statybą neįstojau, nes buvau tremtinio sūnus. Priėmimo mandatinėje komisijoje buvo atstovas iš Vilniaus universiteto, kuris man siūlė stoti mokytis matematikos Vilniaus universitete, tačiau atsisakiau, nes iš ten ėmė į kariuomenę ir studijos tuoj pat būtų nutrauktos. Jei būtų buvę kitaip, galbūt šiandien būčiau matematikas. Bet dabar sunku pasakyti, ką būčiau šioje srityje pasiekęs. Vienais metais vyresnis kaimynas įstojo į KPI VF pramonės ir civilinės statybos specialybę ir parekomendavo ją man. Iki šiol esu jam dėkingas, nes nė karto nepasigailėjau dėl savo pasirinkimo. Metais vėliau mano pavyzdžiu pasekė dar trys klasės draugai.

Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu, maloniausiu įvertinimu?

Labai sunku kažką išskirti, nes apdovanojimų (taip pat ir tarptautinių), padėkų esu gavęs tikrai daug, ir visi tikrai malonūs – esu visokiais būdais pagerbtas (juokiasi – aut. past.). Visgi man didžiausias pasiekimas, kad galiu dirbti tai, kas man patinka. Tai ir yra svarbiausia. Turiu gyvenimo draugę, kuri supranta, kad aš nepataisomas. Žinoma, ir jai nėra lengva suvokti, kodėl aš iki šiol dirbu, kodėl nenurimstu. Man daug kas sako, kodėl tu rašai tiek daug publikacijų, dėl ko tiek dirbi? Dar prieš antrosios disertacijos gynimą Maskvoje mano mokslo darbų sąraše jau buvo 192 pozicijos. Dirbu todėl, kad mano charakteris toks. Viena žurnalistė kartą klausė, ar niekada nesirgau depresija. Išgirdusi neigiamą atsakymą, teiravosi, kaip man tai pavyksta. Atsakymas paprastas – tiesiog atsikeliu 6–7 val. ryto ir dirbu. Kaip juokavo vienas kolega, mano dažniausiai tariamas žodis yra darom. Pats daug dariau ir skatinau kitus. Būdamas rektoriumi stengiausi pastebėti ir paskatinti talentingus bendradarbius. Esu turbūt kvailas, bet atostogų metu, savaitgaliais taip pat negaliu nedirbti. Tiesiog yra užsuktas mechanizmas: man rašo doktorantai, universiteto darbuotojai ar kolegos iš užsienio, turiu jiems atsakyti, turiu pagelbėti, rašyti recenzijas, redaguoti straipsnius, rūpintis dviejų mano įkurtų mokslo žurnalų leidyba. Kartais atrodo, kad gal jau reikėtų eiti į užtarnautą poilsį, bet, matydamas dar ir vyresnių dirbančių ir su manimi bendradarbiaujančių užsienio kolegų pavyzdį, šias mintis kol kas veju šalin.

Ką Jums reiškia VGTU?

VGTU man yra viskas. Aš čia užaugau ir dirbu jau penkiasdešimt metų. Man nesuprantama, jei kas nors dirba tik dėl atlyginimo, jeigu jiems neįdomi jų veikla. Man viskas yra svarbu. Aš tikrai daug prisidėjau prie materialinės bazės kūrimo, daugelio fakultetų, naujų studijų programų įkūrimo, viskam reikėjo neišsenkančios energijos, pastangų. Man labai malonu, kad šiuo metu universitetui sumaniai vadovauja buvę mano artimi bendradarbiai. Jie sugeba labai sudėtingomis konkurencijos sąlygomis pasiekti vis didesnių tarptautinių laimėjimų – universitetas sparčiai kyla tarptautinių reitingų lentelėse. Esu parengęs 37 mokslų daktarus, iš kurių 7 jau tapo profesoriais. Labai malonu, kad yra puiki pamaina, kuri sėkmingai tęsia mano pradėtus darbus. Taip pat man svarbus vis dar išlaikytas pasitikėjimas manimi. Tuo įsitikinau, kai prieš keletą metų atsilaisvino universiteto Tarybos nario vieta ir jau per pirmą turą iš kelių kandidatų išrinko mane. Man tai yra malonus įvertinimas, nes tikrai smagu žinoti, kad VGTU kolektyvas mane vis dar prisimena.