Pastatų, miestų, aplinkos prieinamumas daugeliui iš pirmo žvilgsnio neatrodytų kaip XXI amžiaus iššūkis. Tačiau erdvėse skirtingus keblumus patiria tėvai su vežimėliais, senjorai, žmonės su įvairiais individualiais poreikiais. Ar įmanoma suderinti skirtingus poreikius ir pritaikyti aplinką visiems? Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) profesorius Gintaras Stauskis teigia, kad įmanoma, tačiau yra labai plona riba tarp to, kas vienam patogu, o kitam – pavojinga.

1993 metais Lietuvoje buvo priimtas ir pradėtas taikyti pirmasis miestų, pastatų ir jų aplinkos formavimą reguliuojantis teisės aktas RSN 154-93. Prie jo rengimo prisidėjo ir VILNIUS TECH profesorius – anuomet doktorantas Gintaras Stauskis. Šiandien profesorius jau daugiau nei 30 metų atlieka tyrimus, prisideda rengiant teisės aktus, organizuoja konferencijas, mokymus ir kasdienybėje niekuomet nepraeina pro šalį pastebėjęs sprendimą, kuris, galbūt, nėra tinkamas daugeliui – juk pastatai neturėtų žaloti?

„Per 30 metų požiūris, teisės aktai pasikeitė. Tuomet norėjome padėti žmonėms, kurie tiesiog negalėjo išeiti iš namų. Šiandien stengiamės orientuotis į optimalius reikalavimus, kurie tikimės apims daugelį skirtingų žmonių, ne vien su negalia, poreikių“, – dalinasi profesorius. G. Stauskis džiaugiasi, kad prieš tris dešimtmečius Lietuvoje galėjome kalbėti tik apie bazinius poreikius, sveikatos, saugumo užtikrinimą miestuose, o šiandien bandome saugumą integruoti į architektūrą ir siekiame aukštesnės kokybės.

Šiais metais G. Stauskis vedė mokymus architektams aštuoniose šalies apskrityse (inicijuotus Asmens su negalia teisių agentūros prie SADM) ir dalinosi patarimais bei dažniausiai pasitaikančiomis klaidomis. Pavyzdžiui, iš gatvių įvažos į sklypus dažnai projektuojamos taip, kad kinta pėsčiųjų tako lygis – tada tenka projektuoti nuovažas, numatyti skiriamuosius ženklus ar taikyti kitas priemones – sukuriame pavojingą vietą. Profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad neretai žmonėms su negalia automobilių stovėjimo vietos yra suprojektuotos taip, kad išlipęs iš automobilio asmuo atsiduria eismo sraute. Mokslininkas nurodo, kad kartais pamirštami vaikų ergonominiai parametrai, mažesnis jų ūgis ir fizinė jėga, kviečiantys susimąstyti tiek apie jų saugumą, tiek aplinkos prieinamumą jiems.

Prof. dr. Gintaras Stauskis (nuotrauka: Aleksas Jaunius)
 

G. Stauskis pabrėžia, kad aplinkos prieinamumo visiems reglamentai Lietuvoje yra atsiradę vėliau nei kiti, todėl vis dar reikalinga ugdyti praktiką, įprotį: „Dažnai žmonės galvoja, kad suprojektuosiu pastatą, o tada pritaikysiu. Bet iš tiesų jei nuo pat pradžių būtų galvojama, būtų išvengiama daugybės klaidų, o geri sprendimai nieko papildomai nekainuotų. Tiesa, dabar jau kai kurie užsakovai net nurodo itin specifinius pritaikymo visiems reikalavimus ir tai palengvina projektuotojui“. Tyrėjas taip pat akcentuoja, kad būtina ne tik visuomet atnaujinti reglamentus, bet ir reikalingi praktiniai vadovai pastatų ir kraštovaizdžio architektams, nes kūrybiškai taikyti teisės aktus reikia didelės patirties.

Mokslininkas visuomet kviečia pasižiūrėti bent kartą kaip neregys eina per gatvę ar žmogus su vežimėliu (tiek su negalia, tiek mama su vaiku) bando įeiti į pastatą per duris. Atlikdamas tyrimus ir dirbdamas su studentais profesorius stengiasi kalbėtis su bendruomene ir kviečia išbandyti, vertinti pasiūlymus, nes formalūs vieši projektų svarstymai sudaro mažai galimybių objektyvioms diskusijoms ir tinkamiausių sprendimų visiems paieškai. Dar vienas tyrėjo patarimas – nusipiešti kaip žmogus juda pastate ar sklype – tai padės atrasti kritinius taškus, kuriems turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys. Anot profesoriaus būtent sklypas, lauko erdvės yra ta sritis, kur Lietuvoje šiuo metu reikia ypatingo dėmesio, nes čia daroma daugiausia klaidų.

Vis tik, į klausimą ar įmanoma pritaikyti aplinką visiems, profesorius nurodo, kad apytikriai 95 proc., nes išliks tų, kurie turi itin specifinių poreikių. Be to atsiranda ir naujų ar yra dar nepakankamai ištirtų sutrikimų, tokių kaip ypatingas jautrumas garsui, šviesoms, mirgėjimui ir pan. Šiandien novatorius siekia atrasti formulę, tinkamiausią daugeliui: „Mane domina skirtingų naudotojų, skirtingi poreikiai aplinkoje, ta plona riba, kurioje žmonių poreikiai susilieja. 15 ar 20 milimetrų? Kalbant apie slenkstį, keli milimetrai vienam patogu – kitam gali būti didelė kliūtis“.

Tarptautinės žmonių su negalia dienos proga prof. G. Stauskis kviečia dalintis gerąja praktika, sprendimus kurti kūrybiškai ir anonsuoja, kad po metų vyks antroji tarptautinė VILNIUS TECH kuruojama konferencija, kviečianti kalbėtis apie aplinkos prieinamumą visiems: „Siekiame bendradarbiauti tiek moksliniu, tiek praktiniu lygmeniu, kviesti ekspertus iš įvairių šalių, nuolat atnaujinti teisės aktus ir integruoti sprendimus į kokybišką, estetišką pastatų ir kraštovaizdžio architektūrą“. 

Su 2023 metų konferencija „Lietuva visiems“ galima susipažinti čia.