Miela VILNIUS TECH bendruomene,
 

šiandien jau 34-ąjį kartą naujosios nepriklausomos Lietuvos istorijoje minime vasario 16-ąją. 
 

Akivaizdu, jog 1918 m. vasario 16-ąją buvo pasiekta viena didžiausių pergalių Lietuvos valstybės istorijoje, tapusia mūsų valstybingumo, laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Iki  dabar sunku suvokti, kaip tuometiniai naujos Lietuvos Respublikos kūrėjai taip virtuoziškai sugebėjo pasinaudoti susidariusia geopolitine situacija ir išlaviruoti tarp priešiškai Lietuvos valstybingumui nusiteikusių valstybių. Turint omenyje, jog Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. susirinkusi vokiečių okupuotame Vilniuje, turėdama viziją – Lietuvos nepriklausomą valstybę, bet neturėdama jokių realių priemonių tai vizijai įgyvendinti, vis tik sugebėjo susitarti ir pasirašė Aktą, kuriuo kreipėsi į Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių vyriausybes, pareikšdama savo valią apie Lietuvą, kaip nepriklausomą demokratinę valstybę su sostine Vilniumi.

Rimtai apsvarstytas, iš pradžių tarsi visiškai simbolinis veiksmas, nepalankiausiomis aplinkybėmis tapo mūsų valstybės atkūrimo pamatu: nors vis dar vyko Pirmasis pasaulinis karas, Vilniuje toliau šeimininkavo okupacinė Vokietijos kariuomenė, o „Lietuvos aido“ laikraštis, kuriame nelegaliai buvo atspausdintas Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo, buvo konfiskuotas, pirmas žingsnis vis dėlto buvo žengtas.

Vasario 16-oji – labai daugiaprasmė ir stiprią simbolinę bei emocinę reikšmę Lietuvai turinti data. 1918 m. vasario 16 d. aktas leido sugrąžinti Lietuvos vardą Europos ir pasaulio žemėlapyje.
 

1949 m. vasario 16 d., įvykus antrai Lietuvos okupacijai, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba šią dieną  patvirtino Lietuvos Deklaraciją, kurią 1999 metais LR Seimas įstatymu pripažino ypatingą reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui turinčiu teisės aktu ir ji buvo antroji Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės deklaracija, paskelbta Vasario 16 dieną.

1989 m. vasario 16 d. buvo paskelbta trečioji deklaracija – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis viešai paskelbė oficialų pareiškimą, kad judėjimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas.

Jonas Basanavičius, Lietuvos patriarchas,  1918 m. vasario 16 d. pirmininkavęs Lietuvos Tarybos posėdžiui, mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d.
 

Ši Vasario 16-oji mūsų bendruomenei yra ypatinga – po kelių dešimtmečių tylos, mūsų universiteto žmonių darbas pagaliau vėl yra matomas ir įvertintas nacionaliniu mastu.  Mūsų universiteto buvę bendradarbiai, kolegos, ne vieną architektų kartą išugdę architektai prof. Leonidas Pranas Ziberkas ir emeritas prof. habil. dr. Jurgis Vanagas bei ilgametis Transporto inžinerijos fakulteto Transporto ir logistikos kompetencijos centro vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Algirdas Šakalys rytoj bus apdovanoti J.E. Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos. Iškilmingos ceremonijos metu Prezidentūroje jiems bus įteikti vieni reikšmingiausių valstybės apdovanojimų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius.

Mūsų valstybė per ilgą savo istoriją patyrė daug ir sudėtingų iššūkių. Vien per praėjusį XX amžių mes du kartus sugebėjome, pasinaudodami palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, savo valstybę atkurti. Šiandien labai svarbu suprasti, kad neužtenka vien palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Tam, kad įvyktų realūs  pokyčiai, būtina būti pasiruošus.  Visi didieji istoriniai lūžiai autoritarinių režimų valdomose teritorijose įvyksta tuomet, kai prievarta, išnaudojimas ir cinizmas pasiekia piką. Kai sustiprėja, išsigrynina laisvės ir nepriklausomybės siekis bei draugėn susiburia trokštanti savarankiško gyvenimo ir apie jį suprantanti visuomenė.

Šiandien  gyvename ne pačiu lengviausiu metu. Rusijos karo prieš Ukrainą, karinio konflikto Viduriniuose rytuose akivaizdoje, turime išsivaduoti nuo iliuzijų, kad pasaulis tapo protingesnis ir kad dėl visko galima susitarti taikiai. Turime suprasti, kad laisvė ir nepriklausomybė nėra duotybė. Mes dar niekada negyvenome taip gerai ir niekada nuo 1918 m. neturėjome tokio ilgo ir laimingo valstybės laisvės periodo. Mes taip pripratome būti laisvi, jog net neįsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. Tačiau šiandieninės realijos verčia mus skubiai imtis priemonių savo valstybei ir savo laisvei apginti.

Labai svarbu suprasti, kad kokybiškas saugumas daugiausiai priklauso nuo kokybiškos išsilavinusios visuomenės. Be kritiškai mąstančios, išsilavinusios ir žinančios, ką ji nori ginti, ir ką ji myli, ir kokias vertybes ji nori išsaugoti, visuomenės, visa kita gali būti nesvarbu ir beprasmiška.

Esu įsitikinęs, kad švietimas ir kultūra plačiąja prasme yra tos sritys, kurios sudaro valstybės ir visuomenės tapatybės pagrindą. Universitetai, kaip ir visa švietimo sistema, čia yra pagrindinis veikėjas. Mes turime išmokyti jaunąją kartą gerbti ir saugoti savo kalbą ir tradicijas,   būti sąmoningais piliečiais, prisiimančiais atsakomybę už savo valstybę.

Turime suvokti praeities, dabarties ir ateities ryšį ir atsakyti patys sau į klausimus: ar suvokiame, ką reiškia būti geru piliečiu? Ar esi tik gaunantis ir tuo patenkintas pilietis, ar esi ir gaunantis, ir duodantis žmogus, kuris supranta, kad santykis su valstybe ir visuomene yra dviejų krypčių gatvė? Ar tu ieškai, domiesi, kas sukurta,  ką turime? Ar nuveikei savo darbo dalį?

Man Vasario 16-oji  yra mūsų tautos nepriklausomybė ir laisvė. Laisvė ne nuo kažko: įsipareigojimų, pareigų, tradicijų, o laisvė kieno labui: valstybės, susitarimo ir  vienybės.

Šiandien kiekvienam iš Jūsų noriu padėkoti, kad savo idėjomis ir nuoširdžiu darbu ne tik kuriate ir stiprinate Universitetą, ugdote jaunąją kartą, bet ir reikšmingai prisidedate  prie visos mūsų šalies gerovės  kūrimo. Ačiū Jums!

Vasario 16-oji – tai Lietuvos valstybės kūrėjų ir visos tautos pergalė, švęskime ją su pasididžiavimu! Puoselėkime, saugokime ir ginkime savo laisvę ir nepriklausomybę. Ugdykime savo valstybę mylinčią kartą!