Išmanių ir klimatui neutralių kompetencijų centras
Išmanių ir klimatui neutralių kompetencijų centro naujienos
V. Šniokienė: „Ateities universitetas, valstybė, visuomenė bus tokie, kokie būsite jūs“
2023-10-20
V. Šniokienė: „Ateities universitetas, valstybė, visuomenė bus tokie, kokie būsite jūs“
Tęsiame rubriką „Vadovo portretas“, kurios tikslas – atskleisti VILNIUS TECH įvairių administracijos padalinių ir centrų vadovų asmenybes, vadovavimo principus bei darbo ypatumus. Tai – atviri interviu, padėsiantys iš naujo pažinti kolegas, su kuriais kasdien susitinkame, drauge kuriame ir augame. Šį kartą kalbamės su VILNIUS TECH Teisės direkcijos vadove doc. dr. Violeta Šniokiene.
– Apibrėžimas. Kokie trys žodžiai Jums asocijuojasi su gero vadovo ar vadovės apibrėžimu?
– Atsakingumas. Profesionalumas. Empatija.
Turbūt neegzistuoja vieningas ir universalus gero vadovo apibūdinimas, nes skirtingoms situacijoms, skirtingiems kolektyvams ar tikslams iš gero vadovo tikimės vis kitokių asmeninių savybių.
– Vertybės. Kas Jums svarbu būnant vadove? Kokiomis vertybėmis ir principais vadovaujatės savo, kaip vadovės, darbe?
– Man dažnai atrodo, kad apie vertybes mes kalbame kažkaip egzaltuotai arba išmokstame kalbėti taip, kaip reikia („mano vertybės turi sutapti su vadovo, organizacijos vertybėmis“). Aš visada vertinu, kuomet viešai deklaruojamos vertybės sutampa su vidinėmis žmogaus nuostatomis. Todėl viena iš pamatinių vertybių, be kurios sunkiai įsivaizduočiau visą asmenybės vertybinę sistemą, įvardinčiau sąžiningumą.
Kitas svarbus aspektas – sveiki santykiai su komanda. Už kiekvieno vadovo yra komanda, kuri augdama arba padeda augti ir vadovui, arba kolektyve visi švaisto energiją savo pasiekimų, pranašumo, galios demonstravimui.
– Stiprybės. Kas, Jūsų manymu, yra stipri komanda? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmonės, kad kartu pavyktų sklandžiai pasiekti užsibrėžtų tikslų?
– Stipri komanda – vieninga komanda, kurioje vyrauja tarpusavio pasitikėjimas, atsakomybių pasidalinimas, empatija. Stipriai komandai neužtenka tik gerų savo srities profesionalų. Manyčiau, kad daug svarbiau komandai yra asmenybių suderinamumas, jos narių patirties, asmeninių savybių ir tikslų balansas. Kiekvienas žmogus gali būti stiprios komandos dalimi, jeigu jo savybės, temperamentas, tikslai dera su kitų komandos narių savybėmis, tikslais ir požiūriu į bendrą veiklą.
– Komanda. Kaip motyvuojate savo komandą? Gal turite išskirtinių tradicijų ar ritualų komandoje?
– Sveika atmosfera darbe yra labai svarbi terpė įvairioms motyvacinėms priemonėms veikti. Kolektyve vyraujant emocinei įtampai, visos motyvacinės priemonės bus tik labai laikinos, nes darbuotojas darbe nesijaus laimingas, jis vengs ir bet kokių neformalių susitikimų su tokiu kolektyvu, nes jo nuolatiniu poreikiu taps emocinės pusiausvyros atstatymas.
Didžiuojuosi, kad mano vadovaujamas kolektyvas yra vienas stabiliausių ir vieningiausių universitete. Net ir su keliais darbuotojais, kurie mus paliko dėl geresnio atlygio ar šeimyninių aplinkybių, iki šiol susitinkame, nes vis tik pasibaigus darbo santykiams, nuoširdi draugystė tęsiasi. Su buvusiais ir esamais darbuotojais turime antrą dešimtmetį skaičiuojančias baidarių žygių, temines senųjų metų palydėtuvių, pažintinių išvykų tradicijas. Už kolektyvo tradicijų puoselėjimą, didžiulį organizacinį darbą, kad šie renginiai būtų nenuobodūs, kad kaip galima dažniau peržengtume komforto zonos ribas, esu be galo dėkinga šauniesiems savo komandos kapitonams Algiui ir Mantui.
– Iššūkiai. Kas Jums sunkiausia vadovaujant komandai? Gal turite savo sėkmės formulę, kuri padeda suvaldyti sunkias situacijas ir sklandžiai organizuoti komandos darbą?
– Stabilioje komandoje su labai maža darbuotojų kaita sunkiausia turbūt yra nepradėti virti savo sultyse. Bet čia mums labai gelbsti darbo specifika: niekada nėra dviejų vienodų bylų, vienodų derybų, vienodai keblių situacijų, kurias padedame spręsti. Be to, ir pati teisė yra labai dinamiškas reiškinys: ji privalo keistis kartu su visuomenės požiūriu į tam tikras vertybes, su mokslo ir technologijų pažanga, privalo reaguoti į besikeičiančią tarptautinę, ekonominę situaciją ar į įvairiausias krizes. Vadinasi, privalome nuolat domėtis profesinėmis naujienomis, stebėti teismų praktiką, nes tai, kas vakar buvo norma, šiandien jau gali būti teisės pažeidimas, ir atvirkščiai.
Nežinau ar tai sėkmės formulė pakeliui į sklandų komandos darbą, bet turime vieną nerašytą taisyklę, kuria vadovaujamės formuojant komandą: galutinį sprendimą, kas papildys mūsų kolektyvą, visuomet priima darbuotojai, kurie su pretendentu bus lygiagrečiame darbiniame santykyje. Nes būtent jiems su naujuoju nariu teks ne tik dalintis darbus, bet ir suvalgyti ne vieną pūdą druskos. Iki šiol tai pasiteisino su kaupu.
– Ateities projektai. Kokie projektai dabar yra svarbiausi Jūsų komandos darbotvarkėje?
– Esame padalinys, kuris pirmiausiai padeda kitiems sėkmingai įgyvendinti universiteto projektus (rengiame veiklos dokumentus, susitarimus, teikiame rekomendacijas, sprendžiame ginčus), todėl mūsų svarbiausias tikslas – kiekviename procese įžvelgti galimas rizikas, problemas joms net nepradėjus bręsti. Juk geras teisininkas ne tas, kuris laimi visas bylas, o tas, kuris viską sureglamentuoja taip, kad ginčų net nekyla.
– Inovacijos. Kiek dėmesio komandos darbe skiriate naujų galimybių paieškai, inovacijų ir naujų technologijų integravimui?
– Į inovacijas, jų diegimą, apsaugą pirmiausiai žiūrime kaip teisininkai. Tam, kad inovacijos suteiktų kažkokį pranašumą, o ne atneštų nuostolius, jomis turi būti naudojamasi teisingai. Pavyzdžiui, universitete diegiant bet kokią inovaciją, keičiančią įprastus valdymo procesus, tenka parengti, redaguoti ne vieną universiteto dokumentą, peržiūrėti valdymo procesus, galbūt įsigyti licencijas, sudaryti autorines, konfidencialumo sutartis, taip pat spręsti įvairias problemas, neišvengiamai atsirandančias pereinant prie kitokio valdymo proceso. Ir tai yra didžiulis nematomas darbas, kuris padeda inovacijai tapti darbo įrankiu. Todėl drįsčiau teigti, kad nors ir nesame naujų technologijų testuotojai, inovacijų integravimas – kasdienė mūsų duona.
– (Ne) Sėkmės istorija. Kokia ypatinga savo sėkmės, o gal ir nesėkmės, istorija galite pasidalinti su VILNIUS TECH bendruomene? Kokias pamokas iš to išsinešėte ateičiai?
– Profesine sėkme laikau universitetui ypač reikšmingas laimėtas bylas, kuriose teko susirungti su didžiausiais teisės srities autoritetais ir profesionalais. Raktas į sėkmę kiekvienoje byloje yra skirtingas, bet teismo procese visada labai didelę reikšmę turi argumentavimas, kūno kalba, pasitikėjimas, drąsa kritikuoti oponentus, nes čia tikslas yra įtikinti, įrodyti atstovaujamojo teisybę. Bet daugiausiai gyvenimo pamokų gauname iš nesėkmių. Todėl iki šiol prisimenu visas savo gyvenimo nesėkmes kaip didžiausius mokytojus ir įkvėpėjus.
– Pasirinkimai. Kodėl savo karjerai pasirinkote VILNIUS TECH? Ar jaučiatės VILNIUS TECH komandos dalimi?
– Universitetas man visų pirma yra mano pirmoji Alma Mater (čia įgijau Statybos inžinerijos magistro diplomą). Dirbti čia pradėjau dar studijuodama. Nors buvo pertraukų, per kurias baigiau teisės studijas, įgijau patirties tarptautinėse institucijose, galiu pasigirti, jog teko dirbti su visais universiteto rektoriais. Mačiau, kaip universitetas keitėsi, augo, kaip jį formavo skirtingos asmenybės, keitė politinės, socialinės ir ekonominės aplinkybės. Šiandien čia dirbu ne tik kaip administracijos darbuotoja, bet ir kaip dėstytoja, todėl tikrai jaučiuosi didelės universiteto komandos dalimi.
– Herojus. Į kokį herojų vaikystėje lygiavotės? Kodėl?
– Vaikystėje tų herojų turbūt visi turėjome ne vieną. Jie keisdavosi su kiekvienu nauju geru filmu, nauja perskaityta knyga ar įdomia asmenybe. Ankstyvoje vaikystėje mano herojais buvo Daktaras Aiskauda, visi teigiami Žiulio Verno romanų personažai. Vėliau juos keitė įvairios dailiojo čiuožimo žvaigždės ir vyresnėje klasėje besimokantis a. a. Leonidas Donskis, kuris ne tik „kietai“ grojo gitara ir dainavo „The Beatles“, bet ir rašė nepaprastai gražius rašinius, kuriuos mums nuolat skaitydavo lietuvių kalbos mokytoja.
– Poilsis. Kas Jums padeda pailsėti po intensyvios darbo dienos?
– Bėgimas. Tai geriausias vaistas nuo emocinio nuovargio, kurį atradau po trečiosios atžalos gimimo kaip prieinamiausią, fiziškai intensyviausią ir mažiausių laiko sąnaudų reikalaujančią veiklą.
– Augimas. Kokią knygą, filmą ar spektaklį rekomenduotumėte VILNIUS TECH bendruomenei?
– Mūsų bendruomenė tokia įvairialypė, kad turbūt neįmanoma rasti vieno spektaklio ar knygos, kurią rekomenduočiau visiems. Mane pačią labiausiai nustebina gera poezija. Gebėjimas suspausti kalbą į trumpas eilėraščio eilutes, ją sutirštinti taip, kad apnuogintų nervus – nepaprasta Dievo dovana. Mėgstu biografines knygas, iš kurių rekomenduočiau Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“, labai įtraukia Cilla ir Rolf Borjlind detektyviniai romanai, fantastikos mėgėjams galbūt patiktų Naomi Alderman „Galybė“.
– Patarimas. Ką patartumėte jaunam žmogui, tik pradedančiam karjerą? Į ką svarbu atkreipti dėmesį?
– Ateities universitetas, valstybė, visuomenė bus tokie, kokie būsite jūs. Todėl gyvenkite įdomų, įvairiapusišką, pilnavertį ir prasmingą gyvenimą, kuriame yra daug daugiau veiklų nei studijos ar darbas. Nebijokite suklysti, nebijokite viską pradėti iš naujo, nes nuolatinė kaita – natūralus dalykas, ir geriausiai tą įrodo gyvenimo cikliškumas.
Nuotraukos Alekso Jauniaus.
– Apibrėžimas. Kokie trys žodžiai Jums asocijuojasi su gero vadovo ar vadovės apibrėžimu?
– Atsakingumas. Profesionalumas. Empatija.
Turbūt neegzistuoja vieningas ir universalus gero vadovo apibūdinimas, nes skirtingoms situacijoms, skirtingiems kolektyvams ar tikslams iš gero vadovo tikimės vis kitokių asmeninių savybių.
– Vertybės. Kas Jums svarbu būnant vadove? Kokiomis vertybėmis ir principais vadovaujatės savo, kaip vadovės, darbe?
– Man dažnai atrodo, kad apie vertybes mes kalbame kažkaip egzaltuotai arba išmokstame kalbėti taip, kaip reikia („mano vertybės turi sutapti su vadovo, organizacijos vertybėmis“). Aš visada vertinu, kuomet viešai deklaruojamos vertybės sutampa su vidinėmis žmogaus nuostatomis. Todėl viena iš pamatinių vertybių, be kurios sunkiai įsivaizduočiau visą asmenybės vertybinę sistemą, įvardinčiau sąžiningumą.
Kitas svarbus aspektas – sveiki santykiai su komanda. Už kiekvieno vadovo yra komanda, kuri augdama arba padeda augti ir vadovui, arba kolektyve visi švaisto energiją savo pasiekimų, pranašumo, galios demonstravimui.
– Stiprybės. Kas, Jūsų manymu, yra stipri komanda? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmonės, kad kartu pavyktų sklandžiai pasiekti užsibrėžtų tikslų?
– Stipri komanda – vieninga komanda, kurioje vyrauja tarpusavio pasitikėjimas, atsakomybių pasidalinimas, empatija. Stipriai komandai neužtenka tik gerų savo srities profesionalų. Manyčiau, kad daug svarbiau komandai yra asmenybių suderinamumas, jos narių patirties, asmeninių savybių ir tikslų balansas. Kiekvienas žmogus gali būti stiprios komandos dalimi, jeigu jo savybės, temperamentas, tikslai dera su kitų komandos narių savybėmis, tikslais ir požiūriu į bendrą veiklą.
– Komanda. Kaip motyvuojate savo komandą? Gal turite išskirtinių tradicijų ar ritualų komandoje?
– Sveika atmosfera darbe yra labai svarbi terpė įvairioms motyvacinėms priemonėms veikti. Kolektyve vyraujant emocinei įtampai, visos motyvacinės priemonės bus tik labai laikinos, nes darbuotojas darbe nesijaus laimingas, jis vengs ir bet kokių neformalių susitikimų su tokiu kolektyvu, nes jo nuolatiniu poreikiu taps emocinės pusiausvyros atstatymas.
Didžiuojuosi, kad mano vadovaujamas kolektyvas yra vienas stabiliausių ir vieningiausių universitete. Net ir su keliais darbuotojais, kurie mus paliko dėl geresnio atlygio ar šeimyninių aplinkybių, iki šiol susitinkame, nes vis tik pasibaigus darbo santykiams, nuoširdi draugystė tęsiasi. Su buvusiais ir esamais darbuotojais turime antrą dešimtmetį skaičiuojančias baidarių žygių, temines senųjų metų palydėtuvių, pažintinių išvykų tradicijas. Už kolektyvo tradicijų puoselėjimą, didžiulį organizacinį darbą, kad šie renginiai būtų nenuobodūs, kad kaip galima dažniau peržengtume komforto zonos ribas, esu be galo dėkinga šauniesiems savo komandos kapitonams Algiui ir Mantui.
– Iššūkiai. Kas Jums sunkiausia vadovaujant komandai? Gal turite savo sėkmės formulę, kuri padeda suvaldyti sunkias situacijas ir sklandžiai organizuoti komandos darbą?
– Stabilioje komandoje su labai maža darbuotojų kaita sunkiausia turbūt yra nepradėti virti savo sultyse. Bet čia mums labai gelbsti darbo specifika: niekada nėra dviejų vienodų bylų, vienodų derybų, vienodai keblių situacijų, kurias padedame spręsti. Be to, ir pati teisė yra labai dinamiškas reiškinys: ji privalo keistis kartu su visuomenės požiūriu į tam tikras vertybes, su mokslo ir technologijų pažanga, privalo reaguoti į besikeičiančią tarptautinę, ekonominę situaciją ar į įvairiausias krizes. Vadinasi, privalome nuolat domėtis profesinėmis naujienomis, stebėti teismų praktiką, nes tai, kas vakar buvo norma, šiandien jau gali būti teisės pažeidimas, ir atvirkščiai.
Nežinau ar tai sėkmės formulė pakeliui į sklandų komandos darbą, bet turime vieną nerašytą taisyklę, kuria vadovaujamės formuojant komandą: galutinį sprendimą, kas papildys mūsų kolektyvą, visuomet priima darbuotojai, kurie su pretendentu bus lygiagrečiame darbiniame santykyje. Nes būtent jiems su naujuoju nariu teks ne tik dalintis darbus, bet ir suvalgyti ne vieną pūdą druskos. Iki šiol tai pasiteisino su kaupu.
– Ateities projektai. Kokie projektai dabar yra svarbiausi Jūsų komandos darbotvarkėje?
– Esame padalinys, kuris pirmiausiai padeda kitiems sėkmingai įgyvendinti universiteto projektus (rengiame veiklos dokumentus, susitarimus, teikiame rekomendacijas, sprendžiame ginčus), todėl mūsų svarbiausias tikslas – kiekviename procese įžvelgti galimas rizikas, problemas joms net nepradėjus bręsti. Juk geras teisininkas ne tas, kuris laimi visas bylas, o tas, kuris viską sureglamentuoja taip, kad ginčų net nekyla.
– Inovacijos. Kiek dėmesio komandos darbe skiriate naujų galimybių paieškai, inovacijų ir naujų technologijų integravimui?
– Į inovacijas, jų diegimą, apsaugą pirmiausiai žiūrime kaip teisininkai. Tam, kad inovacijos suteiktų kažkokį pranašumą, o ne atneštų nuostolius, jomis turi būti naudojamasi teisingai. Pavyzdžiui, universitete diegiant bet kokią inovaciją, keičiančią įprastus valdymo procesus, tenka parengti, redaguoti ne vieną universiteto dokumentą, peržiūrėti valdymo procesus, galbūt įsigyti licencijas, sudaryti autorines, konfidencialumo sutartis, taip pat spręsti įvairias problemas, neišvengiamai atsirandančias pereinant prie kitokio valdymo proceso. Ir tai yra didžiulis nematomas darbas, kuris padeda inovacijai tapti darbo įrankiu. Todėl drįsčiau teigti, kad nors ir nesame naujų technologijų testuotojai, inovacijų integravimas – kasdienė mūsų duona.
– (Ne) Sėkmės istorija. Kokia ypatinga savo sėkmės, o gal ir nesėkmės, istorija galite pasidalinti su VILNIUS TECH bendruomene? Kokias pamokas iš to išsinešėte ateičiai?
– Profesine sėkme laikau universitetui ypač reikšmingas laimėtas bylas, kuriose teko susirungti su didžiausiais teisės srities autoritetais ir profesionalais. Raktas į sėkmę kiekvienoje byloje yra skirtingas, bet teismo procese visada labai didelę reikšmę turi argumentavimas, kūno kalba, pasitikėjimas, drąsa kritikuoti oponentus, nes čia tikslas yra įtikinti, įrodyti atstovaujamojo teisybę. Bet daugiausiai gyvenimo pamokų gauname iš nesėkmių. Todėl iki šiol prisimenu visas savo gyvenimo nesėkmes kaip didžiausius mokytojus ir įkvėpėjus.
– Pasirinkimai. Kodėl savo karjerai pasirinkote VILNIUS TECH? Ar jaučiatės VILNIUS TECH komandos dalimi?
– Universitetas man visų pirma yra mano pirmoji Alma Mater (čia įgijau Statybos inžinerijos magistro diplomą). Dirbti čia pradėjau dar studijuodama. Nors buvo pertraukų, per kurias baigiau teisės studijas, įgijau patirties tarptautinėse institucijose, galiu pasigirti, jog teko dirbti su visais universiteto rektoriais. Mačiau, kaip universitetas keitėsi, augo, kaip jį formavo skirtingos asmenybės, keitė politinės, socialinės ir ekonominės aplinkybės. Šiandien čia dirbu ne tik kaip administracijos darbuotoja, bet ir kaip dėstytoja, todėl tikrai jaučiuosi didelės universiteto komandos dalimi.
– Herojus. Į kokį herojų vaikystėje lygiavotės? Kodėl?
– Vaikystėje tų herojų turbūt visi turėjome ne vieną. Jie keisdavosi su kiekvienu nauju geru filmu, nauja perskaityta knyga ar įdomia asmenybe. Ankstyvoje vaikystėje mano herojais buvo Daktaras Aiskauda, visi teigiami Žiulio Verno romanų personažai. Vėliau juos keitė įvairios dailiojo čiuožimo žvaigždės ir vyresnėje klasėje besimokantis a. a. Leonidas Donskis, kuris ne tik „kietai“ grojo gitara ir dainavo „The Beatles“, bet ir rašė nepaprastai gražius rašinius, kuriuos mums nuolat skaitydavo lietuvių kalbos mokytoja.
– Poilsis. Kas Jums padeda pailsėti po intensyvios darbo dienos?
– Bėgimas. Tai geriausias vaistas nuo emocinio nuovargio, kurį atradau po trečiosios atžalos gimimo kaip prieinamiausią, fiziškai intensyviausią ir mažiausių laiko sąnaudų reikalaujančią veiklą.
– Augimas. Kokią knygą, filmą ar spektaklį rekomenduotumėte VILNIUS TECH bendruomenei?
– Mūsų bendruomenė tokia įvairialypė, kad turbūt neįmanoma rasti vieno spektaklio ar knygos, kurią rekomenduočiau visiems. Mane pačią labiausiai nustebina gera poezija. Gebėjimas suspausti kalbą į trumpas eilėraščio eilutes, ją sutirštinti taip, kad apnuogintų nervus – nepaprasta Dievo dovana. Mėgstu biografines knygas, iš kurių rekomenduočiau Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“, labai įtraukia Cilla ir Rolf Borjlind detektyviniai romanai, fantastikos mėgėjams galbūt patiktų Naomi Alderman „Galybė“.
– Patarimas. Ką patartumėte jaunam žmogui, tik pradedančiam karjerą? Į ką svarbu atkreipti dėmesį?
– Ateities universitetas, valstybė, visuomenė bus tokie, kokie būsite jūs. Todėl gyvenkite įdomų, įvairiapusišką, pilnavertį ir prasmingą gyvenimą, kuriame yra daug daugiau veiklų nei studijos ar darbas. Nebijokite suklysti, nebijokite viską pradėti iš naujo, nes nuolatinė kaita – natūralus dalykas, ir geriausiai tą įrodo gyvenimo cikliškumas.
Nuotraukos Alekso Jauniaus.