Žinoma, pradedame nuo pradžių pradžios – pirmojo universiteto archyve rasto savaitraščio „Inžinerija“ numerio, kainavusio lygiai 1 kapeiką. Tuomet jį dar leido Vilniaus inžinerijos statybos institutas (VISI), 1974-aisiais pasitikęs savo šeštuosius gyvavimo metus ir paruošęs 40-ąjį savaitraščio numerį.

 

„Rugsėjis... Jo pirmosios dienos niekuo ir nesiskiria nuo rugpjūčio paskutiniųjų dienų: juk ta pati saulė – ne jai leidžiami kalendoriai, elementoriai aukštosios matematikos ir kitos mokslų, pasaulio pažinimo knygos“, –taip poetiškai prasideda vedamasis savaitraščio straipsnis „Mūsų šeštas rugsėjis“. Reikėtų pagirti neprisistačiusį autorių, kuris, net dirbdamas „tiksliukų“ kalvėje, nestokojo poetinio jautrumo (vien ko verti pasakymai „savo darbščių rankų šiluma prisidedant galima praskleisti lietaus debesų užuolaidas“ arba „šypso, lyg pasagą naujut naujutėlę radus“!).

 

„Šis rugsėjis Vilniaus inžineriniam statybos institutui š e š t a s. Tai jau pusė dešimtmečio, trečdalis penkiolikmečio, ir, jei dar vienu penkmečiu žvilgterėsime už būsimų metų ribos, ne kažkur ir ketvirtis amžiaus... Ir visa tai bus“, – gana įdomius skaičiavimo bei lyginimo būdus (sutikite, „trečdalis penkiolikmečio“ šiais laikais skamba, švelniai tariant, „nekasdieniškai“) toliau demonstravo straipsnio autorius. Bent dėl vieno jis teisus – visa tai tikrai bus!

 

Skaitant toliau, aptinkama dar daugiau įdomybių, puikiai iliustruojančių tai, kaip stipriai pasaulis pasikeitė nuo aprašomų laikų. Viena jų – penkmečio statistika. Nors skaičiai iš dabartinės perspektyvos atrodo kukliai, dalijamės „Inžinerijoje“ išspausdintu 1969 ir 1974 metų palyginimu – juk smalsu!

 

1969 m. rugsėjo dieniniame skyriuje VISI mokėsi 1939 studentai, o po penkerių metų – net 3488 studentai. Vakariniame atitinkamai 2426 ir 1874 jaunuoliai. Dėstytojų skaičius tuo tarpu išaugo nuo 307 iki 410 ir net 6 iš jų buvo profesoriai.

 

Nuo pat pradžių universitetas buvo atviras ir savikritiškas – pirmajame puslapyje be jokio nepatogumo pranešama, jog kai kurios VISI dėstomos disciplinos nepakankamai aprūpintos mokomąja literatūra. Dar daugiau: „nemaža institute dėstomų disciplinų, kurios iš viso neturi mokomosios literatūros“. Kaip viena iš tokio reiškinio priežasčių įvardijamas vadovėlių susidėvėjimas bei dingimas, o čia pat nurodomi ir pagrindiniai kaltininkai – pateikiamas nedidelis, bet tikslus didžiausių bibliotekos skolininkų sąrašas.

 

Žinoma, nereikia pamiršti, jog „Inžinerija“ buvo skirta ne tik gėdinti studentus, bet ir juos girti, įkvėpti, pasveikinti. Pirmajame puslapyje po vyrų su kastuvais nuotrauka paantraštė nuteikia motyvuojančiais: „Trečiojo semestro darbus nudirbę, grįžtame, grįžtame į auditorijas. Suvyriškėję, petingi grįžtam – net virpa, sukasi žemė po mūsų kojomis“. Kažin, kaip dabar į tai reaguotų beveik pusę VGTU studentų sudarančios merginos arba lygių lyčių teisių gynėjai... Ne ką mažiau į akis krinta universiteto leidinyje publikuotos iliustracijos – paplūdimyje ant smėlio gulinčios studentų poros nuotrauka su prierašu: „Sveikiname „Gabijos“ jaunavedžius – Zitą Kirvaitytę (SE 0/1) ir Rimą Sidarą (PCS 2/4), Nidoje pailsėjusius ir gražiai dainavusius. Linkime jiems sergėti  namų židinį ir gerai mokytis, idant neužrūstintų Gabijos – ugnies, kūrybinės ugnies globėjos...“

 

Na, o pirmąją „Inžinerijos“ apžvalgą pabaigsime šiame savaitraštyje nušviesta išties opia tuometinių dėstytojų problema: „II rūmuose reikėtų atskiro dėstytojų kambario arba rūkomojo. Labai neestetiška ir nepedagogiška, pagaliau patiems dėstytojams nepatogu, kai per pertrauką esi priverstas rūkyti laiptinėje“.