Šviesių Šv. Kalėdų išvakarėse kalėdinės pasakos taps puikiu laisvalaikio praleidimu, geros nuotaikos ir šiltų emocijų įkvėpimu tiek vaikams, tiek suaugusiems. Juk pasakos kreipiasi į kiekvieno žmogaus sielą, žadina joje gerumą ir šilumą, kviečia kasdienybėje įžvelgti vykstančius stebuklus. Pasakos atskleidžia pasiaukojančios meilės, draugystės simbolių svarbą, padeda mums pažinti visas gyvenimo vertybes.

Turbūt nerastumėme žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs Hanso Christiano Anderseno pasakų. Tai pasakos, kurios keliauja per amžius. H. Ch. Andersenui metų kaitos motyvas buvo reikšmingas, todėl ir artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems Metams, žiemos tema jo kūrybai taip pat buvo labai svarbi. Nors žiemiškų pasakų yra nedaug, tačiau visi pamename pačias brangiausias – „Sniego karalienė“, „Eglutė“, „Sniego Senis“... H. Ch. Anderseno pasakos, skirtos skaityti, kad mokytumėmės gerumo, atjautos, gailestingumo, draugystės, tai, pasak rašytojo, padeda nutraukti bet kokį blogio burtą.

Besižvalgant po mūsų bibliotekos lentynas, kur mirga marga tūkstančiai knygų viršelių, suradau patinkančią knygą – Hanso Christiano Anderseno „Dvylika iš pašto karietos. Žiemos pasakos“. Tai labai įdomus ir prasmingas rašytojo kūrinys, sudarytas iš žiemiškų pasakų, autoriaus laiškų, kelionių aprašymų ištraukų, dienoraščio fragmentų: „...Ant eglės užžiebtos Kalėdų žvakutės, daug kalėdinių dovanų, aš gavau marmurinį prespapjė, papuoštą florientietiška mozaika, vaizduojančia drugelį, be to, portsigarą su nykštuku ant dangtelio; dėžutę degtukams, taip pat su nykštuku; bronzinę rašalinę su tupinčiu katinu; albumą, jame grafo nuotrauką; didelį šaliką. Tą vakarą galvojau apie vargingas, bet tokias laimingas savo vaikystės Kalėdas“ (Iš dienoraščio. 1861 m. gruodžio 24 d., Holstenborgas)
 
Rinkinyje rašytojas mums pasakoja, kaip sutiko vienų ar kitų metų Šv. Kalėdas ir Naujuosius Metus, kur tuo metu keliavo, kaip aplankė įkvėpimas parašyti šias nepaprastas ir stebuklais dvelkiančias istorijas.“ <...> Paskutinę pasaką „Sniego karalienė“ užrašyti man buvo vienas malonumas, ji taip įsismelkė į mano mintis, kad tiesiog šokdama gulė ant popieriaus...“ (Iš laiško Ingemanui, datuoto 1844 m. gruodžio 10 d.)
 
Kai nelabojo veidrodžio šukelė įkrenta Kajui į širdį, tuomet tampama vis šaltesniu ir piktesniu...Sniego karalienei pagrobus Kajų, jo geriausia draugė Gerda pasiryžta viskam, kad susigrąžintų mylimą bičiulį. Ji negali susitaikyti su bičiulio praradimu, tačiau turi viltį, kad mylinti širdis nugalės visas negandas ir blogio burtus. Neužmirštama pasaka „Sniego karalienė“ -  kūrinys, primenantis skaitytojui apie meilės ir gerumo galią, ryžtą ir begalinį pasiaukojimą, pateikiamas filosofinis požiūris į gyvenimą, gebėjimas žvelgti kitaip į mums svarbius dalykus, tikėti ir turėti viltį, kad svajonės išsipildys.
„...Mintys apie man brangius žmones taip keistai mane užplūdo, tarsi tai būtų paskutinės mano Kalėdos šioje žemėje, tarsi jausčiau per kitas Kalėdas būsiąs dar toliau nuo Jūsų nei šiemet. Tiek daug minčių sukos mano galvoje, mąsčiau apie kelis man brangiausius žmones vienas savo kambaryje, tuo tarpu jie ten salėje degė žvakutes ant Kalėdų eglės...Aš pravirkau, tačiau mintis nukreipiau į Dievą, regėjau jį lyg gyvą, tai tikra palaima, juk žinote, kad būna akimirkų, kai mums gali taip nutikti, ir aš radau paguodą ir padrąsinimą.“ Iš laiško Edvardui Kolinui. 1843 m. gruodžio 30 d., Bregentvedas  

Skaitykime pasakas ir laukime Šv. Kalėdų, dalinkime gėrį, šilumą, meilę  ir tikėkime įvyksiančiu pasakišku stebuklu.

Rekomenduoja Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Raimonda Čėsnienė