Kiekvienais metais lapkričio mėnesį minima Pasaulinė filosofijos diena – proga sustoti ir apmąstyti žmogaus minties galią, tiesos, gėrio ir grožio paieškas. Filosofija – tai ne tik mokslas ar abstraktus mąstymas, bet ir kasdienybėje kylantis klausimas: kas esu, kodėl gyvenu, ką šiame pasaulyje reiškia būti žmogumi?

Minint Pasaulinę filosofijos dieną kviečiame atsigręžti į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, kurioje filosofinės temos subtiliai persipina su asmeninėmis istorijomis, egzistenciniais išgyvenimais ir dvasinėmis paieškomis. Kūriniuose atsiveria žmogaus vidinis pasaulis – jo tapatybės, laisvės, atsakomybės, meilės ir būties klausimai. Tai ne tik įdomūs pasakojimai, bet ir kvietimas mąstyti, jausti ir atrasti. 
 

	Rasa Aškinytė Žmogus, kuriam nieko nereikėjo  Trečiasis rašytojos Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – pasakojimas apie kontrastą tarp tikrų žmogaus išgyvenimų ir kaukės, su kuria jis pasirodo išoriniam pasauliui.Rašytoja savo knygose stengiasi į kasdienybę pažvelgti išvaduodama ją nuo sentimentų ir juos pakeisdama skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Ironija čia demaskuoja kiekvieną įprastą žmonių judesį, o paradoksai ir šypsena rodo, jog už fasadinio elgesio esama gerokai gilesnių išgyvenimų. Tai pasakojimas apie kandų cininką, už kurio kaukės slepiasi jautrus žmogus. Nors atrodo, kad jam nieko nereikia, tačiau galbūt jis pats niekam nereikalingas? Rasa Aškinytė pasakoja apie nelaimingą vaiką, kuris tampa nelaimingu suaugusiuoju, nepatiria tikros meilės, šilumos ir į tai atsako išsiugdytu nepilnavertiškumo kompleksu. Jis vengia išsiskirti iš minios ir stengiasi sukurti įspūdį, jog yra visiškai neišskirtinis. Svarbiausias jo gyvenimo principas yra tvarka ir struktūra, tad net mažiausi dalykai jo kasdienybėje yra tvarkingai sudėti į stalčiukus ir lentynėles. Net mažiausias lūžis ir intriga jo gyvenime prilygsta didžiausiam chaosui. Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ netikėtai tapo 2014-ųjų metų prozos knyga – taip nusprendė net 26 tūkst. balsavusių skaitytojų. Anot jos autorės, pagrindinis knygos veikėjas kai kuriems gali pasirodyti labai neigiamas dėl to, kad jis nesistengia nieko slėpti. Jis nuoširdžiai kalba apie vidinius savo virsmus, o skaitytojui tai gali atrodyti lyg akistata su savimi.
	Juozas Aputis Skruzdėlynas Prūsijoje Knygą sudaro dvi apysakos, skirtingos siužetais ir vieningos subtiliu rašytojo gilinimusi į dvasinį žmogaus gyvenimą. „Vargonų balsas skalbykloje“ – įtaigus pasakojimas apie garsų vargonininką Beną, o tai, kas vyksta jo pasąmonėje – gyvas gyvenimas su autentiška pokario kaimo aplinka, vaikų buitimi, kasdieniais ir tragiškais įvykiais. „Skruzdėlynas Prūsijoje“ – sąlygiškesnė ir abstraktesnė, joje teigiama, kad būtina išsaugoti žmogaus savastį, minties ir dvasios autonomiją, nors už tai reikėtų sumokėti aukščiausią kainą.
	Laura Sintija Černiauskaitė Kvėpavimas į marmurą  Tai knyga apie skaudžią vienatvės dramą, apie šeimą, apie vyrą ir moterį, apie ilgesį to, ko žmogus  žmogui negali suteikti, o tik prižadina ir paaitrina, apie neišnaudotą artumą, apie širdies švelnumą ir naštą – apie gyvenimą, apie kažką iš žemės ir šviesos... „Šio romano personažai lengvai atpažįstami, kaip ir autorė, – truputį užstrigę praėjusiame šimtmetyje. Vieni jų žudo, kiti miršta, o likusieji gyventi pučia šiltą kvapą į stingdančius pirštus. Visą laiką jų prašiau – miegodami nesugniaužkite kumščių, net jeigu sapne tenka krist į bedugnę ar prieš užmiegant beprotiškai tiksi laikrodžiai. Nes vienas Dievas žino, kas tamsoje gali nukristi į atvirą delną. Tekdavo rasti ir angelo pūką...“
	Gabija Grušaitė Neišsipildymas Gabija Grušaitė  – debiutuojanti jauna lietuvių rašytoja. Ji dvylika savo gyvenimo metų lavino ranką dailės klasėje Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau išvyko studijuoti medijų ir antropologijos į šiandieninę lietuvių menininkų Meką – Londoną. Didžioji Gabijos aistra – keliauti ir pažinti. Romane autorė drąsiai jungia savąją – šių dienų jauno žmogaus – patirtį su literatūrine fikcija. Pasakojama apie žmones, kurie nenuilsdami savęs ieško meilėje ir neišsipildymuose. Šita knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos,bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors „prie meno", arba yra buhalteriai, svajojantys „būti prie meno". Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išsibarsčiusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose. Gabija Grušaitė Tiek mano, tiek Ugnės istorijos buvo tokios nenacionalinės, nelietuviškos, netikros, kad turėjo likti nepapasakotos. Žinojau, kad mano šalis mėgsta aiškumą ir šaltą šiaurietišką melancholiją, o mes buvome gyvos, stiprios ir pasmerktos ištverti savo likimą.
	Tomas Kačerauskas Arkada Filosofo, humanitarinių mokslų daktaro literatūrinis debiutas. Romaną autorius suvokia kaip savo filosofinių apmąstymų meninę išraišką. Romane, kaip ir monografijoje „Filosofinė poetika“, jį domina tikrovės ir pramano santykis, tik čia jis reiškiamas meno vaizdais. Ir svarbiausi personažai - menininkai. „Arkada“ asociatyviai susieja visai skirtingų laikų (nuo antikos iki dabarties) tartum visai atsietas istorijas, realijas ir žmones. Pabrėžiamas kūrybiškumas, personažų meniniai potroškiai, apvalanti jų etinė galia.
	Herkus Kunčius Geležinė Stalino pirštinė Šio ironiško romano ašis – Nikolajaus Ježovo (1895–1940) gyvenimas bei karjera, prasidėjusi Lietuvoje ir dramatiškai pasibaigusi Lubiankos kalėjime Maskvoje. Istorinių perturbacijų fone veikia ne tik proletariato vadai Leninas, Stalinas, Kalininas, Molotovas, Jagoda, Dzeržinskis ir kiti, bet ir prie komunizmo statybų prisidėję lietuviai Uborevičius, Putna, Vareikis bei III-iojo Internacionalo veikėjai Aleksa-Angarietis ir Mickevičius-Kapsukas.
	Jaroslavas Melnikas Maša, arba Postfašizmas Romanas  yra vienas iš retų pavyzdžių, kaip meistriškai galima kurti intriguojantį pasakojimą. Žanro požiūriu tai yra futuristinis, netgi fantastikos sričiai priskirtinas kūrinys, tęsiantis George’o Orwello kūrybos liniją. Bet visuomenės modelis, nagrinėjamas romane, turi sąsajų su mūsų dabartiniu gyvenimu, todėl pasakojimas yra toks įtikinamas. Kūnas ir siela, gyvūnas ir žmogus. Kaip gimsta švelnumas? Ar jis gali pakeisti žmogų? Jaroslavo Melniko romanas kalba apie gyvenimo žiaurumą ir meilę. Apie sunkius išgyvenimus, kurie veda į laimę.
	Valdas Papievis Vienos vasaros emigrantai „Vienos vasaros emigrantai“ yra Valdo Papievis romanas, kuris pasakoja apie svajones, paieškas ir išgyvenimus tolimose žemėse. Kūrinys atskleidžia skirtingų žmonių, susitikusių neįprastomis aplinkybėmis, gyvenimo fragmentus ir jų vidinius iššūkius, susijusius su emigracija ir tapatybės paieška.
	Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio biblioteka Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą. Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti? To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę. Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų? Nauja Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės knyga – apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti.

Pasiskolinti knygas į namus galite per VILNIUS TECH Virtualiąją biblioteką. 
Gavę pranešimą apie paruoštą užsakymą, atvykite pasiimti leidinių į nurodytą vietą: Centrinę biblioteką (I a. holas) ar skaityklą fakultete.


O gal jau skaitėte šias knygas? Pasidalinkite savo įžvalgomis VILNIUS TECH SKAITO projekte >>>