Nors bėgantis laikas dilina prisiminimus, o neretai nustumia juos į visišką užmarštį, kai kurių praeities įvykių pamiršti tiesiog neįmanoma. Lemtingieji 1991 m. sausio įvykiai – būtent tokie. Nors nuo jų prabėgo jau 35-eri metai, to užmiršti neįmanoma, tikina prie svarbiausių šalies objektų budėję VILNIUS TECH profesoriai, Laisvės gynėjų dienos proga sutikę pasidalinti savo prisiminimas.
 

1991 m. sausį, Sovietų Sąjungai bandant įvykdyti Lietuvos valstybinį perversmą, žmonės iš visos Lietuvos plūdo į Vilnių budėti prie strategiškai svarbiausių sostinės objektų: Aukščiausiosios tarybos, Vyriausybės rūmų, Centrinio telegrafo, Tarpmiestinės telefono stoties, Radijo ir televizijos komiteto, Televizijos bokšto ir kitų pastatų. 
 

Prie laisvės gynimo VILNIUS TECH (tuometinio Vilniaus technikos universiteto (VTU)) bendruomenė prisidėjo saugodama Tarpmiestinę telefono stotį, į kurią iš netoli esančių VTU pirmųjų rūmų skubėjo savanoriai dėstytojai ir studentai, taip pat budėdama prie kitų objektų.
 

Nors taikus lietuvių pasipriešinimas padėjo apginti Lietuvos nepriklausomybę, ji paženklinta 14 tautiečių, tarp jų – ir universiteto studento Rolando Jankausko – krauju. Vis tik šios aukos ir lietuvių patriotizmas, pasak prie Seimo budėjusių VILNIUS TECH profesorių – prof. dr. A. Daniūno ir prof. habil. dr. A. V. Valiulio – yra be galo svarbios: jos vaidina fundamentalų vaidmenį Lietuvos kovoje už nepriklausomybę.
 

Prof. habil. dr. A. V. Valiulis: „Tuo metu tvyrojo visuotinė meilė“
 

VILNIUS TECH Profesorių emeritų klubo tarybos prezidentas prof. habil. dr. Algirdas Vaclovas Valiulis, prisimindamas to meto įvykius, neslepia – tai buvo slogus ir sunkus laikotarpis, tačiau tvyrojusioje tamsoje buvo galima įžvelgti ir šviesos. 
 

Tuometinio VTU studijų prorektoriumi dirbęs profesorius pasakoja, kad iki sausio 13-osios universitete, kaip ir visoje šalyje, netrūko pakilios, viltingos nuotaikos, kovinės dvasios ir susitelkimo.
 

„Šviesiąją to periodo pusę galėčiau palyginti su meile arba neapykanta – nežinia, kodėl tie jausmai ateina, kaip ateina ir kiek trunka. Tuo metu tvyrojo visuotinė meilė – ją perduodavome vieni kitiems, nes visi apie esančią situaciją galvojome vienodai.
 

Nors ir žinojome, kokia brutali yra ši jėga, kad ji gali labai skriausti ir pralieti kraują, galvojome, kad viskas baigsis gerai. Niekas tokio baisaus scenarijaus ir represinių jėgų panaudojimo nesitikėjo, tačiau viskas pasisuko būtent taip“, – dalijasi prof. habil. dr. A. V. Valiulis.
 

Dar iki lemtingosios nakties VTU studentams buvo nukelta sesija ir organizuojami savanorių budėjimai Vilniaus tarpmiestiniame (tolimojo ryšio) telefonų centre (Savanorių pr. 28). Vis tik masinių budėjimų oficialiai niekas neplanavo. Nuostata buvo tokia: kas turi drąsos ir noro, gali eiti, niekas kliūčių nesudarys.
 

„Pamenu, kad sausio 12-osios vakarą, apie 22 val. buvau Karoliniškėse ir troleibusu pravažiavau Televizijos bokštą – jokios įtampos nesijautė. Tada nuvykau prie Vilniaus tarpmiestinio (tolimojo ryšio) telefonų centro, kur turėjome budėti. Pastatas buvo užrakintas ir apsuptas vienas prie kito sustatytais autobusais – turbūt jais atvyko žmonės iš Vilniaus rajonų ar kitų miestų. Kadangi į jį nieko neįleido, nuėjau prie Radijo ir televizijos komiteto centro pastato. Čia buvo daugybė, turbūt iš visos Lietuvos  suvažiavusių žmonių – jie dainavo dainas, degino laužus, vaišino vieni kitus sumuštiniais ir  gėrimais. Nuotaika buvo labai draugiška ir netgi linksma“, – dalijasi Mechanikos ir medžiagų inžinerijos katedros profesorius emeritas.
 

Tuo metu dar nebuvo galima nuspėti, kad netrukus įvyks tragedija, tad profesorius grįžo namo. Vis tik, per televiziją pamatęs, kaip desantininkai užima Radijo ir televizijos komiteto centrą, jis su sūnumi išskubėjo prie Parlamento ir ten praleido visą, jo žodžiais, baisią naktį. Nors speigo nebuvo, buvo šalta, tad bibliotekoje visi laiptai buvo nugulti sušilti užėjusių žmonių. Pastato gynėjai per garsiakalbius prašė žmonių trauktis nuo Parlamento pastato, nes supanti minia trukdė matomumui ir planuojamai gynybai.
 

„Sausio 13-osios ryte prie bibliotekos paskelbė, kad sužeistiesiems prie Televizijos bokšto skubiai reikia kraujo perpylimams. Atvažiavo autobusiukas, tačiau jis greitai prisipildė ir mes su sūnumi į jį nebetilpome. Kadangi buvome iš Antakalnio, sėdome į troleibusą, nuvažiavome iki Žolyno gatvės ir nuėjome iki kraujo perpylimo stoties“, – atsiminimais dalijasi Profesorių emeritų klubo tarybos prezidentas. 
 

Tuo metu kiekvieno žmogaus vaidmuo ir indėlis ginant laisvę buvo svarbus. Anot jo, savo iniciatyva budėti prie strategiškai svarbių objektų planavo ir patys fakultetai. Mechanikos fakultetui, įsikūrusiam Basanavičiaus gatvėje, buvo paskirta budėti prie Parlamento. Jį ir kitus objektus keletą naktų saugojo ir pats profesorius. 
 

Jis prisimena, kad universitete itin aktyviai veikė Mechanikos ir Transporto inžinerijos fakultetų štabų organizatoriai – Rimantas Garbinčius, Stasys Glebus, Leonas Vičiulis ir daugybė kitų universiteto darbuotojų.
 

Galima didžiuotis ne tik jais, bet ir visais lietuviais ar Lietuvos gyventojais, nes tokio ryžto ir susitelkimo, koks buvo tuomet, gyvenime galima niekada ir nepatirti. 
 

„Pavyzdžiui, jei būtų vykusi telefonų stoties ataka, tie beginkliai studentai nieko nebūtų galėję padaryti. Tai buvo labiau moralinis palaikymas – darbuotojams buvo ramiau, kai jie buvo ne vieni. Tai buvo bendras Lietuvos siekis ir kova. Ar šiandien, iškilus krizei Valstybės mastu, būtų tokia dvasia, kuri buvo tada? Ar beginkliai žmonės vėl savo kūnais suptų Parlamentą? Tas nepriklausomybės siekio jausmas tada buvo labai gilus, platus ir vienijo visą Lietuvą, – sako prof. habil. dr. A. V. Valiulis. - Tikėtina, kad tarp žmonių tas ryžtas išliko, bet valdžios institucijoms reikėtų ne tik kaltinti vieni kitus, o  baigti kapstytis šiukšlyne ir susitelkti augančių grėsmių akivaizdoje.“
 

Prof. dr. Alfonsas Daniūnas: „Aukoms teko svarbus vaidmuo mūsų nepriklausomybės kelyje“
 

Prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo  1991 m. sausį budėjo ir VILNIUS TECH Senato pirmininkas bei buvęs rektorius prof. dr. Alfonsas Daniūnas, kuris tuomet buvo jaunas Statybos fakulteto dėstytojas, neseniai pradėjęs eiti Metalinių ir kompozitinių konstrukcijų katedros docento pareigas. Jis neslepia – nors per 35-erius metus daug smulkių detalių apie to meto įvykius po truputį nueina užmarštin, tokio susitelkimo, kokį jis regėjo tiek universitete, tiek visoje valstybėje, užmiršti neįmanoma. 
 

„Bendruomenės nariai buvo vieningi, patriotiški ir nusiteikę išsaugoti nepriklausomybę. Aišku, universitetas – didelė organizacija, tad pasitaikydavo visokių pažiūrų žmonių, tačiau bendrai vyravo ramybė ir susikaupimas. Čia žmonės – išsilavinę, šviesūs, pasižymintys stipria dvasia“, – dalijasi jis.
 

Prof. dr. A. Daniūnas su keliais kolegomis tuo metu gyveno universiteto bendrabutyje Žirmūnuose, tad dažnai matydavo Šiaurės miestelyje esančią aptvertą teritoriją, kurioje stovėjo kariniai daliniai. Tai pamažu ėmė kelti vis didesnį nerimą, kuris sustiprėjo sausio 8-ąją, kai į Seimą bandė brautis prosovietinė organizacija „Jedinstvo“.
 

„Jautėme, kad kažkas gali įvykti, nors ir tikėjomės, kad nieko baisaus nebus. Nuo to vakaro aštuonias dienas iš eilės vykome prie Seimo. Iš pradžių mes tiesiog budėdavome, stovėdavome, klausydavome informacijos, tačiau vėliau ėmė sklisti žinios, kad situacija gali blogėti“, – pasakoja profesorius.
 

Prof. dr. A. Daniūnas su kolegomis prie Seimo budėjo ir sausio 12 d. vakarą bei lemtingą 13 d. naktį. Jis pamena – nors Nepriklausomybės aikštė buvo sausakimša, žmonių vis daugėjo. 
 

„Žmonių susitelkimas buvo milžiniškas, o nuotaika pakili ir pozityvi – visi buvo nusiteikę ginti objektus. Vis dėlto, sausio 13-osios naktį įtampa išaugo. Link Televizijos bokšto pajudėjo tankai ir šarvuočiai, apie tai pranešė Seimas. Net čia girdėjome duslius šūvius, sklindančius iš Karoliniškių. Vėliau per langą pranešė, kad yra aukų, matėme važiuojančius greitosios pagalbos automobilius“, – sako jis.  
 

Anot prof. dr. A. Daniūno, didžiulė bėda buvo informacijos trūkumas – kadangi nebuvo mobiliųjų telefonų, žinias žmonės gaudavo per garsiakalbius arba iš lūpų į lūpas. Tai, kas iš tiesų įvyko prie Televizijos bokšto, tuomet dar buvo nežinoma, tačiau susirinkusieji jautė didelę baimę – manė, kad sovietų kariai netrukus pajudės link Seimo. 
 

„Logika yra paprasta: perversmo metu užvaldomas ryšys, šiuo atveju – radijas ir televizija, užimamas bankas ir vyriausybė. Kodėl jie nesiryžo pulti Seimo? Gal pasikeitė jų planai. Visgi manau, kad milžiniška žmonių minia buvo lemiamas veiksnys. Džiaugiuosi, kad važiavome būtent prie Seimo – jaučiu, kad tai buvo teisingas žingsnis, nors ir prisidėjome kukliai. Jeigu vis tik būtų puolę Seimą, manau, aukų būtų buvę žymiai daugiau – ten tiesiog nebuvo kur dėtis“, – prisimena prof. dr. A. Daniūnas. 
 

Sausio 13-osios dieną jis su kolegomis grįžo budėti prie Seimo, kur pastatas buvo tvirtinamas armatūromis, o Nepriklausomybės aikštėje liepsnojo laužai. Tiesa, žmonių pamažu mažėjo – tiesioginė grėsmė slūgo, o tūkstantinė minia rinkosi į Sporto rūmus, kur vyko 14-os žuvusiųjų Laisvės gynėjų pagerbimas.
 

„Labai gaila žuvusiųjų, tarp kurių buvo ir mūsų universiteto Elektronikos fakulteto studentas Rolandas Jankauskas, kurio atminimas vėliau buvo įamžintas memorialine lenta. Atsimenu tas laidotuves, šarvojimą Sporto rūmuose – tai buvo didžiulis sukrėtimas visai tautai, kuris parodė, kaip žmonės gali suvienyti. Tokį susitelkimą teko matyti tik kartą gyvenime, nes daugiau tokių baisių krizių, ačiū Dievui, neturėjome.
 

Istorijoje taip jau yra – kai žūsta žmonės, įvyksta dideli pokyčiai ir istoriniai lūžiai. Tos aukos yra labai svarbios mūsų nepriklausomybės kelyje. Tuo metu mes visi tiesiog darėme tai, ką manėme esant reikalinga – buvome ten, kur sprendėsi valstybės likimas“, – tvirtina prof. dr. A. Daniūnas.