Miestų planavime ir urbanistikoje atsispindi visuomenės gyvenimo ir technikos pažangos procesai. Įsibėgėjus pramonės augimui, XIX a. miestų gyventojai netrukus pajuto triukšmo, taršos ir kitus pramonės įmonių keliamus nepatogumus. Užtruko apie šimtmetį, kol XX a. antroje pusėje įsivyravo  idėja, kad architektūros, aplinkos ir miestų planavimo centre turi būti žmogus. Vis tik idėja, tuo metu atrodžiusi progresyvi, šiais laikais tampa regresyvi: žmogus, tarnaujantis savo trumpalaikiams norams ir poreikiams, ilgainiui ima naikinti aplinką, kurioje pats gyvena. O kas nutiktų, jei prioritetu vystant miestus taptų ne žmonių, o bičių poreikiai?

Kas gerai bitėms, gerai ir žmonėms

Pasak VILNIUS TECH Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesoriaus dr. Gintaro Stauskio, istoriškai gamta visuomet atliko fundamentalų vaidmenį miestų vystymesi ir formavo jų charakterį. Be gamtos ir kraštovaizdžio elementų miestai neįsivaizduojami ir šiais laikais – jie daro įtaką gyventojų savijautai, sveikatai, nuotaikai, darbingumui ir gyvenimo kokybei.

Vis dėlto, spartėjant urbanizacijai, tankinant miestus ir beaugant vystytojų interesams, miestai praranda vis daugiau gamtos lopinėlių.

„Žmogus dažnai būna egoistiškas ir savo trumpalaikiais norais naikina gamtines vertybes, o tai ilgesnėje perspektyvoje atsiliepia ir jam pačiam. Sakykime, jei reikia daugiau daugiabučių namų, jais užstatomos teritorijos, galėjusios tapti vandens sulaikymo tvenkiniais, skverais ar žaliosiomis jungtimis“, – sako VILNIUS TECH Urbanistikos katedros profesorius.

Į žmones orientuoto dizaino konceptas šiais laikais, kai miestai susiduria su daugybe vidinių ir globalių iššūkių, tokių kaip klimato pokyčiai, kelia abejonių ir skatina apsvarstyti kitas galimas alternatyvas. Viena tokių – verslininko, dizaino specialisto Jesse Weaver (JAV) idėja apie tai, kad pirmiausia reikėtų galvoti ne apie žmonių, o apie bičių poreikius – mažų, silpnų, bet labai nuo aplinkos priklausomų gyvūnų, nes tai, kas bus gerai joms, bus gerai ir žmonėms, ir gamtai.

„Žmonės nuo seno laikė bites ir draugiškai su jomis gyveno – juk jos ne tik neša medų, duoda vašką, bet ir yra būtinos visai ekosistemai. Bitės – pagrindinės žydinčių augalų apdulkintojos, tad jeigu jos išnyktų, žemės ūkį ištiktų katastrofa“, – mintimis dalijasi prof. dr. G. Stauskis.

Apie tai mokslininkas skaitys pranešimą konferencijoje „Žmogiškos ir daugiau nei žmogiškos ateitys: technologinės inovacijos bendrabūviui kurti“, kurią Lietuvos mokslo ir verslo konsorciumo partneriai organizuoja kartu su pasaulyje lyderiaujančiu Masačusetso technologijos universitetu (MIT, JAV).

„Konferencijos tema – „future is more than human“, bet tai man skamba per daug  technokratiškai. Turime prisiminti, kad net ir labai išmaniuose bei technologiškai pažengusiuose miestuose turi atsirasti vietos ne tik žmogui, bet ir gamtai, kurios dalis mes visi esame. Būtent dėl to pasitelkiu šią filosofinę idėją ir siūlau alternatyvų požiūrį, kurį vadinu „future that is less than human“ – žmogus turi būti dėmesingesnis visai ekosistemai, pradedant nuo mažo, silpno gyvūno, nes galų gale tai bus naudinga jam pačiam“, – svarsto profesorius.

Sprendimai, kenkiantys bitėms, galiausiai kenkia ir žmonėms

Į bites orientuoto dizaino konceptas leidžia apmąstyti, į ką reikėtų orientuotis, siekiant išsaugoti, atgaivinti ar atkurti gamtinius elementus mieste, nes sprendimai, kenkiantys bitėms, galiausiai kenkia ir žmonėms. Pavyzdžiui, užmiestyje itin gaji problema – chemizacija, pesticidų, trąšų naudojimas žemės ūkyje, nuolatinis maisto produktų apdorojimas. Tuo tarpu mieste trūksta medžių, kurie suteikia pavėsį, žaliųjų erdvių ir nepjautų, žydinčių pievų, į kurias atskrenda įvairūs vabzdžiai.

„Viešėdamas Bavarijoje, Vokietijoje, mačiau dvi šalia viena kitos suprojektuotas automobilių stovėjimo aikšteles, tačiau prie vienos iš jų augo medžiai ir žydintys krūmai, o kita buvo tiesiog didelis grįstas plotas. Pirmojoje jau dienos pradžioje stovėjo automobiliai, ant suolelių sėdėjo žmonės, dūzgė įvairūs vabzdžiai, o antrojoje buvo tuštoka, nes tokioje vietoje negera būti ir žmogui, ir bitei – čia karšta, sausa, kepina saulė“, – pavyzdį pateikia prof. dr. G. Stauskis.

Daug problemų glūdi ir miesto vandentvarkos sistemoje. Kol kas Lietuvos miestuose vanduo tvarkomas ne itin tvariai – kritulių ir polaidžio vanduo dažniausiai patenka į lietaus nuotekų tinklus. Tiesa, galima atrasti ir ne vieną tinkamą paviršinio vandens tvarkymo sprendimą iš ankstesnių laikų. Pavyzdžiui, Žvėryne ir Užupyje esantys tvenkiniai yra puikūs tvarios vandentvarkos elementai.

„Tvenkiniuose Užupyje kaupiamas nuo šlaitų tekantis lietaus vanduo. Misionierių vienuolyno vienuoliai čia kadaise augino žuvis, o šlaitais tekėjęs lietaus vanduo drėkino jų soduose auginamus vaismedžius. Toks taupus, racionalus išteklių, šiuo atveju – lietaus, o ne geriamo vandens naudojimas – vienas iš tvarumo principų“, – dalijasi jis.

Pastaruoju metu pažangūs miestai vis daugiau kalba apie miesto sodus ir miesto žemdirbystę – ūkininkavimą ir sodininkavimą urbanizuotose teritorijose. Anot prof. dr. G. Stauskio, Lietuvos miestuose tokių atvejų taip pat esama, tačiau dauguma jų – istoriniai, šalia senesnių namų, pavyzdžiui, Žvėryno, Šnipiškių ar Užupio rajonuose.

„Anksčiau kiekvieno laisvo sklypo gabaliuko žmonės neskubėjo grįsti trinkelėmis ar plytelėmis – čia sodindavo gėles, augindavo daržoves arba ką nors kito naudingo. Dabar didžioji dalis tokių vietų yra sunaikintos, tad norėdami tai atkurti, turime pasitelkti inovatyvius sprendimus, kurie yra ne kas kita, kaip pamiršti senieji, tik patobulinti ir technologijomis papildyti metodai“, – pasakoja Urbanistikos katedros profesorius.

Pusiausvyra – ar ją įmanoma pasiekti?

Vis tik, klausimas, kaip atrasti balansą tarp žmonių ir gamtos poreikių, neišvengiamos miestų plėtros ir technologinės pažangos, lieka opus ir neišspręstas. Ar tai išvis įmanoma? Prof. dr. G. Stauskio teigimu, miestų planavimas ir jų vystymas pirmiausia yra tam tikras socialinis susitarimas. Tiesa, tam reikia išsilavinusių specialistų – kraštovaizdžio architektų, miestų planuotojų, kurie galėtų kalbėti ne tik apie estetiką ir apie funkcionalumą, bet ir apie tvarumą.

„Specialistų, kurie tinkamai suprojektuotų, įgyvendintų aplinkos projektus ir vėliau juos prižiūrėtų, trūksta, nes Kraštovaizdžio architektūros studijas vykdome dar tik 5-erius metus. Vis tik ši programa yra labai perspektyvi: studentai jau po bakalauro studijų įsidarbina įvairiuose privačiuose projektavimo biuruose ir savivaldybių įmonėse“, – sako Architektūros fakulteto dėstytojas.

Be galo svarbios ne tik žinios, bet ir gebėjimas susikalbėti su skirtingų profesijų atstovais – pavyzdžiui, transporto specialistais ar savivaldybių darbuotojais. Bendradarbiaujant ir apjungiant įvairių sričių profesionalų žinias galima priimti ne trumpalaikius ir tik žmonių poreikius tenkinančius, bet ilgalaikius, tvarius sprendimus, kurie gerina aplinkos kokybę. To studentus reikia mokyti jau universiteto suole.

„Turime ugdyti gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, nes tik dirbdami kartu galime pasiekti realių pokyčių, suteikti miestams žmogišką charakterį ir paversti juos tokiais, kuriuose norisi gyventi – ne tik išsimiegoti, bet ir leisti laisvalaikį“, – priduria ekspertas.

Vis dėlto, geriausia, kai į diskusiją įtraukiami ne tik specialistai, bet visos suinteresuotos šalys – aplinkinių pastatų gyventojai, kuriuos tie pokyčiai liečia tiesiogiai, taip pat verslo, viešojo sektoriaus atstovai ir visi kiti, kuriems teritorijos vystymo planai yra aktualūs. Nors ši tradicija Lietuvoje dar nėra įsitvirtinusi ir praktikos dar trūksta, ji pasitelkiama vis dažniau. Kartais diskusijai užmegzti pasitelkiamos ir naujos technologijos.

„Neseniai vykdėme mokslo projektą apie sužaidybintą aplinką, kuri į diskusiją gali padėti įtraukti ir vaikus bei paauglius. Dažnai jie į tradicinius  susirinkimus ir susitikimus neina, tad mes jų nuomonės neišgirstame, nors iš tikrųjų tai, ką kuriame, projektuojame ir statome, yra skirta ateities kartoms“, – dalijasi prof. dr. G. Stauskis.

Jis pabrėžia, kad galiausiai realūs veiksmai priklauso nuo jėgų pusiausvyros, tačiau, laimei, ji linksta gamtos labui.

„Pastebiu gerus ženklus – žmonės, o ypač jaunimas vis labiau įvertina kokybišką aplinką su gamtiniais elementais ir supranta jos reikšmę gyvenimo kokybei, tad ekologinis aspektas miestuose tampa vis svarbesnis. Na, o atsigręžimas į gamtą galiausiai yra naudingas visiems  – ir žmonėms, ir mažiausiems organizmams“, – šypsosi VILNIUS TECH profesorius.

Pranešimai, orientuoti į viziją

Konferencija „Žmogiškos ir daugiau nei žmogiškos ateitys: technologinės inovacijos bendrabūviui kurti“ vyks spalio 9–10 dienomis Vilniuje ir Kaune. Ją organizuoja dvylikos pagrindinių Lietuvos universitetų, tyrimų centrų ir įmonių konsorciumas, ją remia Lietuvos mokslo taryba.

Konferencijos tikslas – suprasti sudėtingas technologijas ir ieškoti galimybių harmoningai sąveikai tarp žmonijos, technologijų ir gamtos, kai žmogus išlieka lyderiaujančiu kūrėju ir vartotoju. Tai nebus tradicinė mokslo konferencija kaip ją suprantame. Pranešimai bus orientuoti į viziją,  pagrindinį dėmesį skiriant reaktyvių ir interaktyvių ateičių kūrimui, pereinant nuo išmaniųjų prie jutiminių ekosistemų, kur kuriamos technologijos ir sistemos, kurios mokosi ir prisitaiko. Konferencija skirta dabarties analizei ir bendradarbiaujančios ateities projekcijų kūrimui. Ji suburs įvairias suinteresuotas puses – mokslo, verslo, pramonės, politikos ir rizikos kapitalo atstovus – bendrai diskusijai apie technologinių transformacijų iššūkius.

Daugiau informacijos apie konferenciją rasite čia.