Tik 12 valandų sugalvoti ir pateikti idėją teritorijos, esančios Ciuricho (Šveicarija) centre, plėtrai – su šia užduotimi tarptautiniame „DocexDoce“ architektūros studentų konkurse puikiai susitvarkė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dabar jau diplomuoti magistrai Dovilė Gudavičiūtė, Eglė Daunoraitė ir Kristijonas Nenartavičius. Tarptautinė komisija jų darbą „Urban Oase“, kuriame siūloma baseinų idėja, pripažino geriausiu iš pusės tūkstančio konkurso dalyvių. „Konkursuose labai svarbus sėkmės faktorius“, – kukliai savo pergalę vertina jaunieji architektai, sutikę pasidalyti įspūdžiais.
Kaip nusprendėte dalyvauti „DocexDoce“ architektūros studentų konkurse?
Dovilė: Tuo metu, kai vyko konkursas, mokiausi pagal „Erasmus“ studijų mainų programą Suomijoje. Ruošiausi peržiūroms universiteto darbo erdvėse ir sutikau studentus, dalyvaujančius šiame konkurse. Jie daugiau papasakojo apie „DocexDoce“ ir mane labai sudomino šis 12 valandų iššūkis. Todėl šiemet buvau pasiryžusi jame dalyvauti su savo komanda. Pirmiausia pasiūliau Eglei, nes mes žinome viena kitos darbo metodus, stiprybes ir galimybes. O vėliau pakvietėme prisijungti ir Kristijoną, nes jis jau turėjo patirties panašiame konkurse.
Eglė: Dėmesį patraukė tai, kad konkursas trunka tik 12 valandų, tad buvo labai įdomu jame išbandyti jėgas. Taip pat sudomino ir tai, kad iš anksto nebuvo žinoma nei užduoties vieta, nei pati užduotis. Konkurso dieną visi dalyviai vienu metu ją sužinojo, tad turėjo vienodas sąlygas visam procesui.
Kristijonas: Paskutinio semestro pradžioje socialiniame tinkle „Facebook“ sužinojau apie šį konkursą. Tuomet visai prabėgomis Dovilė ir Eglė pasiūlė jame dalyvauti ir aš sutikau.
Papasakokite apie konkurso užduotį ir savo pateiktą siūlymą. Kodėl rinkotės būtent tokią idėją?
Dovilė: Trumpai apibendrinant, konkurso užduotis buvo sugalvoti idėją vietai Ciuriche, kurioje stovi „Globus“ prekybos centras. Bandymų sukurti identitetą ar naują vietos koncepciją jau būta nemažai, tačiau niekas neįtiko vietos bendruomenei, valdžiai. Konkursas ragino dalyvius būti drąsius, siūlyti inovatyvius sprendimus. Pirmąsias keturias konkurso valandas mes ieškojome idėjos, analizavome teritoriją, gilinomės į organizatorių pateiktą medžiagą, kuri buvo ypač detali. Šiame etape užtrukome ilgiau nei planavome. Laiką, kiek skirtingoms projekto stadijoms skirsime, nusistatėme iš anksto. Kristijonas privertė mus su Egle sustoti ieškoti, pasirinkti vieną idėją ir tęsti jos grafinio pateikimo darbus. Mūsų sprendimas siekia ne konkuruoti su aplinka, bet ją išeksponuoti, pabrėžti vertybes, sukadruoti tam tikrus miesto vaizdus.
Kristijonas: Siekėme viską padaryti kuo paprasčiau ir kuo aiškiau pateikti savo idėją.
Eglė: Pati idėja gimė natūraliai, analizuojant kontekstą bei atsižvelgiant į tai, ko pačiam miestui reikia. Diskutuodami priėjome prie išvados, kad, nepaisant nuolatinės urbanistinės ir architektūrinės kaitos, svarbu išsaugoti vietovės identitetą, vengti betikslės ekspresijos. Miesto vertybes norėjosi atverti ir išeksponuoti. Savo pasirinktu sprendimu siekėme suformuoti erdvę, kuri neužgožtų istorinių statinių, bet priešingai – juos išryškintų. Mūsų pasiūlytame projekte miestui itin svarbi ir reikšminga upė yra įprasminama, vanduo tampa jungtimi tarp istorinės ir naujosios architektūros, o minimaliomis formomis formuojamas ryšys tarp žmogaus ir miesto.
Kaip reagavote sužinoję, kad nugalėjote net 500 konkurentų? Kaip manote, kas lėmė Jūsų pergalę?
Dovilė: Konkurso laimėtojai atgaline seka, nuo trečiosios vietos, buvo skelbiami konkurso „Instagram“ profilyje. Tą vakarą maketavome universiteto studijoje, ruošėmės tarpinei magistro darbo peržiūrai. Kartu su Egle svarstėme, kad galbūt laimėsime paskatinamąjį prizą, nes dieną prieš organizatoriai prašė skubiai atsiųsti komandos nuotrauką. Kai „Instagram“ pamatėme, kad paskatinamosios vietos nelaimėjome, nenusiminėme, nes tuomet supratome, kad, ko gero, laimėjome aukštesnę vietą. Kai liko paskelbti tik pirmąją vietą, nebetikėjome pergale. Tad tikrai labai nustebome. Vidurnaktį rašėme žinutę Kristijonui, bet jis jau miegojo, tad apie pergalę sužinojo tik ryte.
Eglė: Buvo netikėta, tačiau nepaprastai smagu, kad mūsų darbas buvo pastebėtas. Manau, mūsų pasiūlymas iš kitų išsiskyrė savo paprastumu ir jautriu sureagavimu į kontekstą.
Kristijonas: Mano nuomone, pergalę lemia labai daug faktorių, kurie gali būti ir objektyvūs, ir ne. Savaime suprantama, kad objektyvūs dalykai yra darbo proceso valdymas, įsiskaitymas į konkurso sąlygas, kritinis jų vertinimas ir priėjimas prie idėjos bei jos išraiška (atlikimas). Galų gale – komisijos vertinimas. Atrodo kaip ir viskas aišku: yra konkurso sąlygos ir kriterijai, kurie sudaro svertinį vertinimą, tačiau tai yra kūrybinio darbo vertinimas, kuris didžiąja dalimi yra priklausomas nuo įspūdžio ir to įspūdžio krūvio žiūrovui vertinimo. Konkurso atveju įspūdis yra santykinis dalykas – lyginami darbai vienas su kitu. Manau, mūsų komandai kiekvieną iš šių dalykų pavyko įgyvendinti sėkmingai, tačiau apgaudinėčiau save ir kitus, teigdamas, kad tai lėmė pergalę. Konkursuose labai svarbus sėkmės faktorius.
Dovilė: Taip pat iš kolegų, draugų atsiliepimų galime teigti, kad mūsų darbas buvo ypač atmosferiškas. Savo pateiktomis vizualizacijomis parodėme, kaip jausis mūsų siūlomame komplekse besilankantis žmogus. Darbo pavadinimas „Urban Oase“, taigi, ir norėjosi parodyti tą žmogaus ramybę ir ryšį su miestu bei upe, t. y. vandeniu.
Kaip buvo įvertinta Jūsų pergalė?
Kristijonas: Sulaukėme malonaus dėmesio iš vietinių architektų bendruomenės
Dovilė: Taip pat laimėjome 1 500 eurų piniginį prizą, įvairių knygų, žurnalų ir BIM kursus internetinėje nuotolinėje platformoje. Džiaugėmės ir įvairių portalų publikacijomis.
Šio žurnalo numerio tema – tvari aplinka. Kaip manote, kiek tai svarbu architektūroje? Ar aplinkos, gamtos saugojimas tampa vienu iš svarbių dabartinės architektūros kriterijų?
Kristijonas: Tvarumas architektūroje yra, buvo ir, manau, bus labai svarbus kriterijus. Visgi šių dienų kontekste, pasižiūrėjus kritiškai į šį tarptautinį fenomeną, disponuoti tvarumo terminu ir žalios spalvos etikete yra tapę komercinio intereso priemone.
Dovilė: Karališkasis britų architektų institutas RIBA šiemet išleido deklaraciją, kuri teigia, kad architektai, atsižvelgdami į klimato pokyčius, privalo keisti ir transformuoti savo projektavimo įpročius. Dėl to per ateinančius metus siekiama visas Didžiosios Britanijos architektūros praktikas vesti tvarumo link. Juk netgi gaminant vieną svarbiausių statybos medžiagų – betoną – į aplinka išmetama 8 procentai viso anglies dioksido kiekio. Toje pat deklaracijoje sakoma, kad neužtenka tik kalbėti, reikia žodžius keisti veiksmais, kurie daro realią įtaką.
Kalbėjosi: Eglė Kirliauskaitė
Nuotraukos: iš herojų archyvo
Interviu iš naujausiojo VGTU „Sapre Aude“ numerio
Visą žurnalą galite skaityti čia
Galerija
