Šiais metais Lietuvos architektūra pirmą kartą pristatoma Venecijos bienalėje. Pirmą kartą Lietuvą, Latviją ir Estiją suvienija jungtinė paroda Baltijos paviljone. Ir pirmą kartą VGTU Architektūros fakulteto studentai turėjo galimybę tapti parodos kuratorių komandos dalimi ir pasisemti patirties Venecijoje.
Siūlome susipažinti su praktiką atlikusių VGTU AF studentės Monikos Jocytės ir absolventų Justo Žičkos, Karolinos Čiplytės įspūdžiais. Jiems uždavėme tris klausimus – kodėl, kaip, kas toliau? Tikimės, kad jų patirtys sudomins bei paskatins architektūros studentus dalyvauti tarpdisciplininiuose projektuose ir ateityje.
Šią savaitę į klausimus atsako – Justas Žička, šiuo metu atliekantis praktiką Baltijos paviljone, taigi, gyvai iš Venecijos:
Justai, kas paskatino dalyvauti šiame projekte – atlikti 2 mėnesių praktiką Venecijos bienalėje?
Dar šių metų ankstyvą pavasarį pradėjau rūpintis ir galvoti ką veiksiu baigęs studijas. Vos tik gavus diplomą dirbti architektų biure nelabai traukė. Rimtai krimtau magistro studijas AF Urbanistikos katedroje, pasibaigus mokslams norėjosi kiek kitokios, sakykim, ekstravagantiškesnės veiklos. Iš tiesų norėjau mokytis toliau ir semtis patirties už Architektūros fakulteto sienų. Tokios galimybės paieškos ilgai netruko – internete radau programą pavadinimu Ersamus +, kuria labai susidomėjau. Po kelių dienų mane pasiekė Architektūros fakulteto kvietimas keliauti i Venecijos bienalę ir atlikti 2 mėnesių praktiką. Negalėjau praleisti tokios progos – tai buvo kaip tik man. Galimas ir kitas atsakymo variantas į šį klausimą. Praeitų metų vasarą dalyvavau Lietuvos architektūros studentų festivalyje SIKON, taip pat žinojau kad vyksiu į EASA 2016 Nidoje. Jutau tam tikrą architektūrinių renginių kokybės augimą. Norėtųsi kokybę auginti ir toliau – taigi pasinaudojau pasitaikiusia proga išvykti į Veneciją ir būti dalimi Baltijos paviljono.
Kokia buvo lyg šiol labiausiai įsiminusi patirtis dirbant Venecijoje?
Tikriausiai labiausiai įsiminusi patirtis Baltijos paviljone: lankytojų supažindinimas su ekspozicija. Įdomu išgirsti jų nuomonę apie paviljoną ir sovietinio rėžimo laikotarpį, daugelis parodos lankytojų yra patys patyrę rėžimą. Taigi galėčiau teigti, kad paviljonas yra savotiška patirčių apsikeitimo vieta. Tai labai skatina pačiam, kaip gidui, įsitraukti į bienalės virtuvę. Kadangi praktika baigia įpusėti, galiu prasitarti, kad lapkričio gale Baltijos paviljonas baigia darbą ir pakuojasi namo. Manau, kad tai bus įdomus ir veiklus metas, kuomet reikės pakuoti ir nešioti šimtus artefaktų. Tai leis suvokti ir patirti, kaip veikia tokio rango kultūriniai renginiai, o galbūt ateityje net ir pačiam juos organizuoti. Dar viena įsiminusi asmeninė patirtis: kadangi bendra trijų Baltijos šalių ekspozicija vyksta pirmą kartą, tokio išskirtinumo veikiamas išties jaučiuosi pakiliai ir pareigingai. Visos trys šalys Lietuva, Latvija, Estija tampa kolektyvinio formato propaguotojomis ir keičia nusistovėjusius standartus.
Kaip manai, kuo ši praktika tau bus vertinga tolimesnėje architekto karjeroje?
Manau, kad tokia praktika architektui yra daugiau nei tobula, jei nori įgyti gebėjimą sklandžiai pristatyti projektus, turiu omeny verbalinę pusę. Architektui tokie įgūdžiai yra tiesiog būtini, nes šiais laikais rinkai reikia universalaus tipo architektų. Kita vertus dažnai nutinka, kad dėl plačių specialybės peripetijų suniveliuojame gebėjimus ir talentus su pareigomis. Tokiu atveju nukenčia sprendinių kokybė, laikas praleistas derinant dokumentus ir sprendinius išnaudojamas toli gražu ne meniniam rezultatui pasiekti. Kyla klausimas, ar išties devyndarbis architektas yra tinkamas šių dienų rinkai kokybine prasme? Taigi, manau, kad architektas turi siekti naujų patirčių, kurios jį kaip kūrybingą mokslo žmogų pripildytų šviežiu meniniu užtaisu.
Post scriptum: Pradžioje atvykęs į Veneciją buvau toks pat žalias kaip ir ką tik iš kruizo išlipę amerikiečiai, kurie grižę girsis buvę Europoje. Fotografavau tuos pačius siaurus tiltelius, kaip ir jie, tas pačias gondolas, tas pačias bažnyčias, nesijaučiau kitokiu. Tik po savaites, einant link parduotuvės, supratau, kad aš nesu turistas, aš čia gyvenu. Du mėnesiai, tai, žinoma, ne metai, bet irgi gyvenimas. Ypač tokioje išskirtinėje vietoje. Pradėjau matyti turistus kaip kliūtis ar kamščius, kurie trukdo greičiau pasiekti savo kelionės tikslą siaurose Venecijos gatvėse. Pradėjau nebematyti šviečiančių picerijų ir parduotuvių reklamų. Vietoj jų mačiau gatvės meną, grafitti, lipdukus ir kitokių formų vizualinį miesto gyvenimą. Tai man suteikė galimybę atkreipti dėmesį į detales ir kartais pamatyti tai, ko nemato kiti. Pajaučiau vertybę esant akimirkoje, kai sustojus galima skirti laiko sau, išties pasigrožėti vaizdu, mėgaujantis itališko vyno taure, surūkyti cigaretę, pamatyti kaip gyvena vietiniai žmonės, pajausti vietą ir tokių apmąstymų metu būti nutrauktam dar vienos turistų grupės, ir juos palydėti ironišku žvilgsniu. Taigi, nevažiuokite į Veneciją, važiuokite į Venecijos bienalę!
Praktika vyksta: 2016 birželio – lapkričio mėn.
Praktikos organizatoriai:
Projektų dalyvių praktika finansuota iš Erasmus + studentų mobilumo programos lėšų.
Galerija
