Krentant oro temperatūrai auga ne tik šilumos poreikis – keičiasi ir tai, kuo kvėpuojame. Prasidėjus intensyvesniam būstų šildymui, į miestų aplinkos orą patenka daugiau teršalų, kurių didžiosios dalies plika akimi nematome. Šis šildymo sezonas Lietuvoje bus kitoks – didžiuosiuose miestuose ir kurortuose pirmą kartą visą šaltąjį sezoną galios draudimas deginti akmens anglį, lignitą ir durpes. Vis dėlto VILNIUS TECH mokslininkė doc. dr. Aušra Zigmontienė pabrėžia: vien pakeisti kuro rūšį neužtenka – net ir atsinaujinantis kuras nėra visiškai netaršus.
Aušra Zigmontienė
Prasidėjus šildymo sezonui būstų šildymas tampa vienu svarbiausių vietinės oro taršos šaltinių. Ypač tai juntama individualių namų rajonuose, kuriuose naudojamas kietasis kuras.
VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėjos doc. dr. Aušros Zigmontienės teigimu, vieną didžiausių rūpesčių šaltuoju metų laiku kelia kietosios dalelės, ypač smulkiosios KD₂,₅.
„Jos tokios mažos, kad žmogus jų nemato, tačiau jos gali prasiskverbti giliai į plaučius, o dalis – ir į kraujotaką. Ilgalaikis jų poveikis siejamas su kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių ligomis, astmos paūmėjimu ir didesne priešlaikinės mirties rizika“, – sako mokslininkė.
Kai kuras sudega nevisiškai, į aplinką taip pat patenka anglies monoksidas, lakieji organiniai junginiai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai. Priklausomai nuo kuro ir degimo sąlygų, gali išsiskirti azoto oksidai, sieros junginiai bei sunkieji metalai.
Atsinaujinantis dar nereiškia netaršus
Mediena dažnai siejama su tvaresne energetika, nes tai mes vertiname ir suprantame kaip atsinaujinantį energijos išteklių. Tačiau, pasak A. Zigmontienės, svarbu nepainioti dviejų skirtingų dalykų – kuro atsinaujinimo ir jo poveikio oro kokybei.
„Mediena – tai atsinaujinantis energijos išteklius, tačiau jos deginimas nėra netaršus. Malkų deginimas gali būti reikšmingas smulkiųjų kietųjų dalelių, suodžių, anglies monoksido ir kitų teršalų šaltinis“, – pabrėžia ekspertė.
Didelę reikšmę turi ir malkų drėgnumas. Rekomenduojama kūrenti gerai išdžiovintą medieną, kurios drėgnumas neviršija maždaug 20 proc. Degant drėgnoms malkoms dalis šilumos pirmiausia sunaudojama vandeniui išgarinti. Dėl to sumažėja degimo temperatūra, kuras sudega nevisiškai ir susidaro daugiau dūmų, kietųjų dalelių bei anglies monoksido.
Paprasčiau tariant – gauname mažiau šilumos, bet daugiau taršos.
Ne mažiau svarbi ir pati šildymo sistema. Sena krosnis, atviras židinys ar neefektyvus katilas gali išmesti daug kartų daugiau kietųjų dalelių nei modernus, tinkamai sureguliuotas įrenginys. Tačiau net moderniausias katilas neveiks švariai, jei bus kūrenamas netinkamu kuru ar degimo procesui trūks oro.
Kodėl individualių namų rajonuose problema ryškesnė?
Skirtumas tarp individualių namų rajonų ir centralizuotai šildomų miesto dalių gali būti gana ryškus.
Didelėse katilinėse ar kogeneracinėse jėgainėse degimo procesas geriau kontroliuojamas, naudojami dūmų valymo įrenginiai, o išmetimai stebimi. Individualių namų kvartaluose situacija kitokia – kaminai yra neaukšti, todėl teršalai išmetami tiesiai į žmonių gyvenamąją aplinką.
„Esant ramiam orui ar temperatūros inversijai, dūmai prastai išsisklaido ir kaupiasi tarp pastatų – maždaug tame aukštyje, kuriame žmonės gyvena, vaikšto ir atidaro langus“, – aiškina A. Zigmontienė.
Oro kokybė ypač suprastėja tuomet, kai sutampa keli veiksniai: intensyvus šildymas, transporto išmetami teršalai ir nepalankios meteorologinės sąlygos. Esant silpnam vėjui, be kritulių ir susidarius temperatūros inversijai, teršalai negali pakilti ir išsisklaidyti, todėl kaupiasi žmonių kvėpavimo zonoje.
Be to, kietosios dalelės miestuose susidaro ne tik iš transporto priemonių išmetamųjų dujų, bet ir dėl padangų, stabdžių bei kelio dangos dėvėjimosi. Dalį taršos oro masės gali atnešti ir iš kitų regionų – atmosferoje esantys teršalai valstybių sienų nepaiso.
Šis šildymo sezonas – jau su naujomis taisyklėmis
Nuo 2026 m. gegužės 1 d. didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose nebegalima deginti kietojo iškastinio kuro – akmens anglių, lignito ir durpių. Tad artėjantis šildymo sezonas bus pirmasis, kai naujoji tvarka galios visą šaltąjį laikotarpį.
Pasak A. Zigmontienės, šios kuro rūšys yra vienos taršiausių būstams šildyti naudojamų kuro rūšių. Jas deginant išsiskiria daug kietųjų dalelių, sieros dioksido, anglies monoksido ir kitų teršalų.
„Tose vietovėse, kuriose anglimis buvo kūrenama intensyviau, draudimas gali pastebimai sumažinti šildymo sezono metu aplinkos oro taršą, tad pirmiausia tai turėtų pajusti individualių namų kvartalų gyventojai“, – sako mokslininkė.
Vis dėlto svarbiausias klausimas – kuo taršus kuras bus pakeistas.
„Toks draudimas yra geras pirmasis žingsnis, tačiau tikrasis rezultatas priklausys nuo to, kuo šios kuro rūšys bus pakeistos ir ar bus atnaujinami šildymo įrenginiai“, – pažymi A. Zigmontienė.
Iki 2030-ųjų miestams teks keistis dar labiau
Oro taršos mažinimas artimiausiais metais taps dar aktualesnis. Naujoji ES aplinkos oro kokybės direktyva numato griežtesnes ribines vertes, kurios turės būti pasiektos iki 2030 m. Smulkiųjų kietųjų dalelių KD₂,₅ metinė ribinė vertė griežtėja nuo 25 iki 10 µg/m³, o azoto dioksido – nuo 40 iki 20 µg/m³.
A. Zigmontienės teigimu, vienas sudėtingiausių uždavinių bus būtent smulkiųjų kietųjų dalelių koncentracijos mažinimas. Tam neužteks uždrausti taršiausias kuro rūšis – reikės sparčiau keisti senus šildymo įrenginius, renovuoti pastatus, plėsti centralizuotą šilumos tiekimą ir skatinti mažiau taršias šildymo technologijas.
Pokyčių reikės ir transporte. Pasak mokslininkės, vien elektromobilių plėtros nepakaks – svarbus patogesnis ir dažnesnis viešasis transportas, saugi dviračių infrastruktūra bei mažesni automobilių srautai miestų centruose.
Svarbu ir tai, kaip projektuojami patys miestai – nuo žaliųjų bei mėlynųjų erdvių iki gerai suplanuotų vėdinimo koridorių, padedančių teršalams išsisklaidyti.
Švarus oras prasideda ne nuo šūkio, o nuo inžinerinio sprendimo
Sprendžiant oro taršos problemas vis svarbesnės tampa ir technologijos. Šiandien aplinkos inžinieriai ne tik ima mėginius ar atlieka laboratorinius tyrimus. Jie pasitelkia jutiklius, palydovinius stebėjimus, kompiuterinį modeliavimą, meteorologinius duomenis ir dirbtinį intelektą.
„Matavimai pasako, kokia oro kokybė yra konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu. Modeliavimas leidžia atsakyti į kitus klausimus: iš kur teršalai atėjo, kur jie judės ir kas pasikeistų sumažinus išmetimus iš tam tikro šaltinio“, – pasakoja A. Zigmontienė.
Pasak jos, būtent čia atsiskleidžia šiuolaikinio aplinkos inžinieriaus vaidmuo – visuomenės siekį gyventi švaresnėje aplinkoje paversti konkrečiais technologiniais sprendimais.
„Aplinkos problemų neišsprendžia viena institucija ar vienos srities specialistas. Tačiau būtent aplinkos inžinierius dažnai yra tas žmogus, kuris šūkį „norime švaresnio oro“ paverčia konkrečiu techniniu sprendimu“, – sako mokslininkė.
Šiuolaikiniam aplinkos inžinieriui reikia suprasti oro, vandens ir dirvožemio taršos procesus, išmanyti taršos prevencijos bei valymo technologijas, mokėti analizuoti duomenis, modeliuoti ir vis plačiau pasitelkti dirbtinį intelektą.
VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakultete vykdomoje Aplinkos technologijų studijų programoje rengiami specialistai, galintys šias žinias paversti praktiniais sprendimais – nuo oro ir vandens taršos mažinimo iki atliekų tvarkymo bei klimato kaitai atsparių miestų kūrimo.
Artėjantis šildymo sezonas dar kartą primena, kad tokių specialistų darbo rezultatai nėra vien skaičiavimai, modeliai ar ataskaitos, o realių sprendimų paieška, kuriuos jaučiame kiekvieną kartą įkvėpdami švarų orą.
Parengė Aplinkos inžinerijos fakulteto prodekanė doc.dr. Vilūnė Lapinskienė
