Artėjant net trejiems rinkimams, vis dažniau diskutuojama, ar elektroninis balsavimas internete – išeitis auginti rinkėjų skaičių ir supaprastinti balsų skaičiavimą. Kol vieni vardija tokio balsavimo privalumus, kiti įžvelgia grėsmes. Apie tai kalbame su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Fundamentinių mokslų fakulteto (FMF) profesoriumi habil. dr. Antanu Čeniu.
Visos sistemos pažeidžiamos
Viena didžiausių kibernetinio saugumo ekspertų įvardijama elektroninio balsavimo internetu problemų – sistemų pažeidžiamumas. Vykstant rinkimams, baiminamasi, jog nedraugiškų šalių programišiai (ang. hackers) gali bandyti įsilaužti į sistemą ir paveikti balsavimą. VILNIUS TECH profesoriaus nuomone, toks scenarijus įmanomas, bet mažai tikėtinas.
„Visos sistemos, net ir pačios atspariausios, gali būti nulaužtos. Klausimas tik – kada, kas tai padarys ir kiek tai kainuos. Tačiau nulaužta gali būti ir ta pati elektroninė bankininkystė. Vis tik, mes ir toliau ja naudojamės, nes tai labai patogu. Mes įsivertinam, kad patogumas mums atperka riziką“, – svarsto Informacinių sistemų katedros vyriausiasis mokslo darbuotojas A. Čenys.
Vertinant galimą nedraugiškų šalių pasikėsinimą nulaužti internetinį balsavimą, reikia pastebėti, kad yra paprastesnių ir pigesnių būdų paveikti rinkimų rezultatus. „Klausimas, ko tuo siekiama, kiek reikėtų įdėti pastangų, ir ar jos tikrai to vertos. Tam, kad rinkimų rezultatai nebūtų panaikinti, jie negali kardinaliai skirtis nuo visuomenės apklausų“, – aiškina profesorius.
Programavimo kodas – uždaras ar atviras?
Sistemos stiprumas bei atsparumas įsilaužimams taip pat priklauso ir nuo to, koks kodas panaudotas ją kuriant.
Pavyzdžiui, kaimynė Estija savo internetiniam balsavimui naudoja uždarojo kodo programavimą, todėl šiuo atveju tik patys kūrėjai arba atrinkti ekspertai žino, kaip jų sistema yra sukurta. Pasak prof. habil. dr. A. Čenio, saugumui tai gali būti pliusas, nes sunkiau rasti spragas ir jomis pasinaudoti. Kita vertus, pasitikėjimas uždaro kodo sistemomis visada yra ribotas. Eilinis balsuotojas nežino, kaip ta sistema sukurta ir ar viskas su ja gerai, kitaip sakant, ar sistema tikslingai nebuvo sukurta su pažeidžiamumais arba suprogramuota priskirti daugiau balsų vienam kandidatui.
Tuo metu atvirojo kodo sistemą teoriškai gali tikrinti kiekvienas išmanantis. Egzistuoja netgi atviro kodo platformos skirtos elektroninio balsavimo sistemoms kurti (pvz. „Microsoft Election Guard“). Tokių sistemų pažeidžiamumus nuslėpti yra žymiai sudėtingiau.
Slaptas balsavimas – per elektroninius valdžios vartus
Dar viena dilema – kaip balsavimas gali būti slaptas, jei norint prisijungti prie balsavimo platformos, tektų jungtis per elektroninius valdžios vartus ir patvirtinti savo tapatybę? Tai galimai pažeistų konstitucinį slaptumo reikalavimą.
„Tai, už ką balsuojama, elektroniniuose rinkimuose kriptografiškai užšifruota. Tam, kad rinkėjas galėtų pasitikrinti, ar tikrai jo balsas buvo įskaitytas, yra vadinamasis patikrinimas nuo pabaigos iki pabaigos (end to end verification). Žmogus nuo pat balsavimo iki rinkimų pabaigos gali stebėti savo parašo būseną“, – aiškina prof. habil. dr. A. Čenys.
Sistema neleidžia pamatyti už ką buvo balsuota. Taip apsaugomas teisėtas piliečio pasirinkimas. Taip pat sistema apsaugo, kad asmenys, pasinaudoję kito žmogaus autentifikacija, negalėtų pamatyti jo išreikštos pilietinės nuomonės ir mėginti jį paveikti. Siekiant sumažinti poveikio balsuotojui galimybę, balsuojant internetu savo pasirinkimą galima keisti keletą kartų.
„Dėl to paties negalima neštis mobiliųjų telefonų į rinkimų kabiną: suinteresuotieji asmenys gali rinkėją papirkti ir reikalauti nufotografuoti savo biuletenį kaip įrodymą. Internetinio balsavimo sistema viską sugeba puikiai užkoduoti. Tačiau silpnoji vieta šiuo atveju pats žmogus, jeigu pasirenka per silpną slaptažodį, atskleidžia jį kitiems arba užsirašo jį ant lapelio ir pasideda šalia kompiuterio“, – svarsto VILNIUS TECH mokslininkas.
Kuris parašas tikresnis?
Tiek balsuojant įprastu būdu, tiek elektroniniu, registruojantis rinkėjui tenka pasirašyti. Tačiau ar šie du parašai yra lygiaverčiai? Profesorius dr. A. Čenys teigia, jog šie parašai nesiskiria teisine prasme, tačiau praktiškai skirtumas vis tik egzistuoja ir dėl to kyla tam tikra balsavimo internetu grėsmė.
„Esminis skirtumas tas, jog aš savo elektroninį parašą, priešingai nuo įprastinio, galiu perduoti kam nors kitam, pavyzdžiui, žmonai, kad ji internete pasirašytų už mane. Tuo metu atėjus balsuoti gyvai, aš savo parašo niekam perduoti negaliu ir į kabiną įeinu vienas. O štai balsuojant elektroniniu būdu iš namų ar darbo, mes negalėtume garantuoti, kad už balsuotojo nugaros kas nors nestovi“, – pastebi profesorius.
Vis dėlto, balsuojant elektroniniu būdu, yra keletas saugiklių, jei žmogus būtų priverstas balsuoti ne savo pasirinkimu. Tokiose sistemose egzistuoja galimybė savo balsą atšaukti iki tam tikro laiko, ir perbalsuoti keletą kartų, neįskaitant ankstesnių balsų. „Čia kyla ir dar viena problema – kas, jeigu mano balsą atšauks kažkas kitas, prieš mano valią, pasinaudojęs mano prisijungimu?“
Didžiausia problema – rinkėjų nepasitikėjimas
Labai dažnai kalbant apie elektroninių rinkimų privalumus, pabrėžiama, jog jie bus pigesni, patogesni vartotojui, nes sutaupys laiko, daugiau žmonių, ypač jaunimo, dalyvaus rinkimuose. Vis tik, A. Čenys įžvelgia čia keletą problemų:
„Rinkimai Lietuvoje nevyksta taip dažnai, kad elektroninė balsavimo sistema finansiškai atsipirktų. Kita fundamentali rinkimų problema yra rinkėjų požiūris į jų balso svarbą ir reikšmę. Daugelyje šalių pastebima, kad rinkėjų aktyvumas palaipsniui mažėja. Dalis žmonių balsuoja iš pilietiškumo, tačiau įsitikinusių, kad jų balsas nieko nereiškia, vis daugėja.“
Dar viena problema, kurią įžvelgia profesorius, yra žmonių nepasitikėjimas naujomis skaitmeninėmis sistemomis. Pasak A. Čenio, rinkėjui yra įprasta ir žymiai ramiau, kai jis gali stebėti rinkimų eigą, komisiją, balsų skaičiuotojus. Tačiau balsuojant internetu, jiems kyla papildomi klausimai, ar kompiuteris viską teisingai suskaičiavo, ar balsas tikrai priskirtas teisingai ir kur galima skųstis kilus įtarimams.
Panašių pavyzdžių galime rasti ir užsienyje. Prancūzija bei Suomija, išbandžiusios elektroninį balsavimą, tokio rinkimų būdo atsisakė. Estijoje nepasitikėjimą balsavimo sistema ir pačių rinkimų teisėtumu yra išreiškę kandidatavę politikai. Vis tik, kaimynės pavyzdys rodo, jog ilgainiui pačių rinkėjų, balsuojančių elektroniniu būdu, skaičius augo: pirmuosiuose rinkimuose balsavo vos pora tūkstančių rinkėjų, o pernai – jau daugiau nei pusė.
„Su laiku žmonės pripranta, pradeda vertinti privalumus. Svarbiausias klausimas šioje situacijoje – ką padaryti, jog rinkimai būtų patikimesni visuomenės akyse?“, – klausia mokslininkas.
Nors internetinis balsavimas ir turi nemažai privalumų, tačiau, prof. habil. dr. A. Čenys reziumuoja, kad pliusai dar nenusveria visų rizikų ir trūkumų: „Elektroninis balsavimas kol kas nėra plačiai paplitęs pasaulyje. Jis nėra rizikingesnis už kitas mūsų dažnai naudojamas interneto paslaugas, tačiau norint jį rinkėjams pasiūlyti kaip alternatyvą, reikėtų įtikinti visuomenę, kad jis nerizikingas, o tai sudėtinga. Estijos pavyzdys rodo, jog tokios sistemos populiarumas auga tik bėgant laikui. Galime tikėtis tik, kad spartėjant skaitmenizacijai visose gyvenimo srityse, tai palies ir rinkimų procesą.“
Straipsnį parengė VILNIUS TECH Viešosios komunikacijos direkcijos vidinės komunikacijos projektų vadovė Milda Mockūnaitė-Vitkienė.
Nuotr. Alekso Jauniaus.
Galerija
