Vis dažniau į architektų, urbanistų projektų kūrybines grupes kviečiami ir įsijungia kraštovaizdžio architekto gebėjimus įvaldę specialistai. Vis daugiau miestų, gyvenviečių tvarkymo uždavinių siejami su gamtos procesais ir jų valdymu, tvarių ekosistemų kūrimu. Teigiama, kad kraštovaizdžio architekto profesija yra dinamiška ir reaguojanti į miesto ir gamtos santykį. Stebint dabartines urbanistines tendencijas, panašu, kad kraštovaizdžio architekto profesija stiprina savo pozicijas miestų planavime ir didelių kvartalų tvarkymo projektuose. Tą lemia ypatingas dėmesys gamtinių išteklių apsaugai ir kūrybiškam bei tvariam šių išteklių naudojimui.
Kalbiname Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius Tech) Urbanistikos katedros profesorių, vieną iš Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) ekspertų ir atstovą Tarptautinėje kraštovaizdžio architektų federacijoje (IFLA), kraštovaizdžio architektūros studijų programos Vilnius Tech rengimo iniciatorių ir vadovą dr. Gintarą Stauskį.
Kaip čia atsitiko, kad naujai 2019 m. pabaigoje patvirtintai kraštovaizdžio architektūros bakalauro studijų programai nepavyko surinkti studentų grupės? Gal pati profesija yra per daug uždara, nežinoma, nerandanti strateginės krypties šiuolaikinėje visuomenėje?
Naują kraštovaizdžio architektūros studijų programą, pasitelkę geriausius Lietuvos bei keleto užsienio universitetų specialistus, kūrėme trejetą metų. Manau, kad sukūrėme išties šiuolaikinius visuomenės bei aplinkos iššūkius atspindinčią akademinę bakalauro studijų programą. Sulaukėme mažo stojančiųjų dėmesio. Tačiau gera žinia ta, kad nauja programa sudomino anksčiau želdininkystės ir kitas gamtos technologijų studijas baigusius absolventus. Iš tiesų, laikotarpis be kraštovaizdžio architektūros studijų ir itin margas šiame lauke dirbančių specialistų profilis ištrynė šią profesiją iš visuomenei matomo lauko. Todėl šiuo metu reiktų didinti profesijos žinomumą, atvirumą ir rodyti jos galimybes urbanizuotos ir gamtinės aplinkos tvaraus tvarkymo darbuose, keliant žmonių ir ištisų bendruomenių gyvenimo kokybę.
Kraštovaizdžio architektas turi būti profesionalas, kuris apjungia gamtos, aplinkos inžinerijos, ekologijos ir meninės kūrybos žinias ir įgūdžius. Jo veikla prasideda iš karto už bet kurio pastato sienos, pradedant nuo namo fasado, stogo, kiemo aplinkos, iki kvartalo, rajono viso miesto planavimo reikalų. Tam reikalinga atitinkama šiuolaikinių profesinių gebėjimų „puokštė“.
Kokias matote perspektyvas profesionalui, kuris apjungia gamtos, inžinerijos, ekologijos ir meninio komponavimo žinias ir yra įvaldęs tris pagrindinius aplinkos tvarkymo instrumentus – pažįsta gamtos dėsnius ir klimato kaitos problemas, išmano šiuolaikines technologijas ir geba taikyti meninės kompozicijos priemones?
Kraštovaizdžio architektūros specialistai gali prisidėti kurdami prisitaikymo prie sparčiai vykstančių klimato kaitos pokyčių projektus. Klimato kaitos iššūkiai skatina tausoti gamtinius išteklius, kitaip tvarkyti lietaus nuotėkas, jas sulaikyti, kaupti ir panaudoti. Miestuose vis labiau reikia natūralaus šešėlio ir apsaugos nuo perkaitimo. Betoninėse miesto „džiunglėse“ reikia rasti vietos gamtos elementams, dirbtinėms ekosistemoms, tokioms, kaip želdiniai ant statinių stogų, daugiaaukščių pastatų terasose, arba „vertikalus miškas“ italų architekto Stefano Boeri projektuotuose daugiaaukščiuose pastatuose Milane, Šveicarijoje, Kinijoje. Infrastruktūros projektai ir objektai (keliai, gatvės, dviračių takai, inžineriniai tinklai) irgi negali būti vien inžinerinis sprendinys – jie yra kraštovaizdžio elementas ir veiksnys – kraštovaizdžio specialisto žodis čia turi būti svarbus. Išvardintiems ir panašiems uždaviniams spręsti ir reikalingi kraštovaizdžio architekto gebėjimai. Kraštovaizdžio architektas savo sprendiniais sukuria ne tik ekologišką, patogią, bet ir gražią, menišką aplinką. Šios srities specialistai reikalingi, sprendžiant miesto atvirųjų (viešųjų) erdvių pertvarkymo klausimus, įsiklausant į visuomenės lūkesčius. Pakanka prisiminti, kiek diskusijų pastaraisiais metais sukėlė ir šiuo metu kelia skirtingos miesto skverų, aikščių pertvarkymo ir panaudojimo idėjos.
Žvelgiant plačiau, kraštovaizdžio architektas, remdamasis gamtos procesų supratimu, taikydamas šiuolaikines technologijas, atsižvelgdamas į visuomenės nuomonę ir poreikius, planuoja ir formuoja didesnes miesto ir užmiesčio teritorijas, projektuoja parkus ir skverus, miesto atvirąsias erdves, kultūrinį kraštovaizdį bei infrastruktūros objektų (gatvių, krantinių ir kt.) kraštovaizdį, taip pat geba planuoti ir valdyti šių objektų priežiūrą. Tokią matau kompetentingo profesionalo veiklos perspektyvą. Visuomenė įgauna daugiau sąmoningumo, reikalauja saugoti ir tausoti gamtą, vietos identitetą. Tai reiškia, kad vis svarbesnis tampa teritorijos vertybių analizės etapas, kuriame kraštovaizdžio architektas tikrai tampa svarbiu bendro specialistų rato nariu.
Ar kukli kraštovaizdžio architektų bendruomenė yra pajėgi spręsti tokius uždavinius? Ko trūktų profesionalui, ką reikėtų daryti, kad jo kompetencija augtų?
Sutinku, kad kraštovaizdžio architektūros lauke dirbančių specialistų skaičius ribotas, tačiau jie sėkmingai dirba itin svarbius aplinkos tvarkymo, miestų planavimo ir statybų projektus rengiančiose kūrybinėse komandose, gilina bendradarbiavimą su giminingomis profesijomis. Sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžių rasime daugelyje miestų. Paminėkime kad ir Vilniaus miesto „Beržų, Pušų, Eglių, Ąžuolų terasas“, kur šalia architekto Algirdo Kaušpėdo sėkmingai darbavosi kraštovaizdžio architektė Dovilė Ivanauskienė, arba „Live Square“ ir viešbučio „Hilton Garden Inn“ statybos projektą, jame savo indėlį įnešė kraštovaizdžio architektūros firma „Terra firma LT“ (vadovė Ramunė Sanderson).
Nuolatinis profesinis tobulėjimas yra reikalingas daugelyje profesijų, ne išimtis ir kraštovaizdžio architektūros sritis. Profesionalui neužtenka vien tik akademinių žinių, reikia nuolat gilinti supratimą ir gebėjimus apie profesijos naujoves ir pažangią patirtį. Iš esmės kraštovaizdžio formavimo ir tvarkymo srityje dirbantiems specialistams reikalingos kraštovaizdžio geografijos, miškininkystės, želdininkystės, dendrologijos, arboristikos, pagaliau ir teritorijų planavimo, ir civilinės teisės žinios. Jas galima kaupti tiek universiteto studijų suole, tiek įvairiuose seminaruose, konferencijose, kvalifikacijos kursuose. Kompetenciją ir patirtį auginti turi siekti pats specialistas.
Ar universitetas su savo nauju prekiniu ženklu Vilnius Tech galėtų prisidėti?
Vilnius Tech yra akademinio mokymo kalvė. Naują studijų programą kūrėme įvertindami ir naudodami ilgametį įdirbį architektūros studijose, įtraukdami čia dirbančius ir naujai pakviestus dėstytojus. Universitetas taip pat pradės Kraštovaizdžio architektūros nuolatinio profesinio augimo (kvalifikacijos) mokymų programą. Plėsdami esamas architektūros, miestų planavimo ir projektavimo, ekologijos mokymo sritis papildysime jas želdinių, dirvožemio ir vandentvarkos, projektų vadybos temomis. Kartu su kitais LKAS kolegomis jau keletą metų dirbame su Aplinkos ministerija, siekdami nustatyti skaidrią ir tarptautinius reikalavimus atitinkančią kraštovaizdžio architektūros profesinės kvalifikacijos pripažinimo tvarką. Aš asmeniškai siekiu konsoliduoti kraštovaizdžio tvarkymo srityje dirbančių aukštųjų mokyklų potencialą, telkti mokslininkus ir praktikus aukščiau išvardintiems uždaviniams spręsti.
Verta atgaivinti prieš keletą metų kurtą Kraštovaizdžio architektūros nuolatinio profesinio augimo (kvalifikacijos) mokymų programą. Tarptautinis projektas, vykdytas su kolegomis latviais, vokiečiais ir IFLA, buvo sėkmingas ir palankiai sutiktas Lietuvos kraštovaizdžio architektų bendruomenėje, buvo naudingas savivaldybių administracijų specialistams.
Koks čia galėtų ir turėtų būti LKAS vaidmuo?
LKAS turi padėti įsitvirtinti kraštovaizdžio architekto profesijai, kelti savo narių teorinį, metodinį ir praktinį pajėgumą. Minėti nuolatinio profesinio augimo (kvalifikacijos) mokymo kursai ir jų programa yra LKAS narių interesas. Kraštovaizdžio architektų bendruomenė taip pat suinteresuota, kad LKAS struktūroje būtų konsoliduotos Lietuvos akademinės pajėgos. Visada domiuosi ir džiaugiuosi savojo ir kitų universitetų tyrėjų vykdomais naujais tyrimais, straipsniais, mokslo darbais. Nudžiugino Kauno technologijos universiteto doktorantės Aurelijos Daugėlaitės publikacija sa.lt portale „Urbanistinis kraštovaizdis iš bičių perspektyvos” ir keliamos miestų darnumo idėjos, kitų jaunųjų kraštovaizdžio architektų darbai. LKAS čia galėtų būti bendroji veiklos jungtis ir patirčių apsikeitimo platforma. Ji turėtų tęsti tradiciją organizuoti seminarus, mokslo konferencijas, kur galėtume dalinti patirtimi, padiskutuoti profesijai aktualiais klausimais. Darnumo, tvarumo idėjos ir meniniais sprendimai turi lydėti kiekvieną naują urbanistikos, architektūros ar kraštovaizdžio architektūros projektą. LKAS galėtų būti aktyvi tokių projektų aptarimo erdvė.
Kokios veiklos sritys ir formos kraštovaizdžio architektų bendruomenėje yra aktualiausios?
LKAS yra specialistų profesionalų kūrybinė asociacija. Ji galėtų ir turėtų analizuoti ir stiprinti kraštovaizdžio architektūros studijų kokybę, organizuoti profesinio augimo kursus, seminarus ir diskusijas. Svarbi metodinė ir ekspertinė veikla, LKAS galėtų išreikšti konsoliduotą ekspertų nuomonę svarbiausiais visuomenėje diskutuojamais aplinkos formavimo klausimais, turėti profesinę veiklą ir naujausius tyrimus publikuojantį leidinį. Labai svarbu viešinti profesijos pasiekimus ir inovacijas, bendrauti su gretimų sričių (architektūros, želdininkystės, geografijos ir kitų) kolegomis.
Parama profesionalui, bendrijos nariui ir parama visuomenei, valdžios institucijoms suvokti kraštovaizdžio racionalaus, tvaraus ir estetiško formavimo ir tvarkymo svarbą – tokia pagrindinė LKAS misija. Palaikyti visuomenės interesą gyvybingo kraštovaizdžio išsaugojimui ir tenkinti visuomenės interesą tvariems kraštovaizdžio formavimo sprendiniams. LKAS turi galimybę propaguoti inovacijas, didinti edukacinį užtaisą tiek LKAS viduje, tiek savivaldybėms, visuomenei. Visuomenės įtrauka į aplinkos formavimo ir tvarkymo projektų svarstymą kol kas vyksta spontaniškai. LKAS galėtų būti skatinti ir organizuoti diskusijas su visuomene. Atviri seminarai ir diskusiniai susitikimai savivaldybėse, kūrybinės dirbtuvės galėtų būti patraukli tokio bendradarbiavimo forma.
Pastaruoju metu ypač aktuali tampa medžių genėjimo ir želdinių priežiūros problema, lietaus vandens tvarkyba. Daugelyje realizuotų viešosios aplinkos tvarkymo projektų lietaus nuotėkos iki šiol nuleidžiamos į požeminius nuotėkų vamzdynus, o želdiniams laistyti naudojamos brangios įrengti ir eksploatuoti dirbtinės geriamąjį vandenį naudojančios drėkinimo sistemos – tai plika akimi matomos ir profesinio gebėjimo ir pilietinės atsakomybės arba ekologinės etikos spragos. Diskutuojant apie parengtus kraštovaizdžio projektus labai praverstų šiuolaikiniais tyrimais ir praktika paremta skaidri kokybės kriterijų ir jų taikymo sistema, čia gali padėti akademinius tyrimus vykdantys kolegos.
Tekstas publikuotas Statybos ir architektūros svetainėje.
Galerija
