Parengė Filosofijos ir politologijos katedros vedėjas prof. dr. Tomas Kačerauskas
Mokslo valdininkai ir kontrolieriai daug ir garsiai kalba apie universitetų bei mokslo būklę Lietuvoje. Jų visų leitmotyvai panašūs: Lietuvoje universitetų per daug, mokslas juose apverktinas, o jaunuoliai pernelyg geidžia aukštojo mokslo.
Tam, kad būtų atšaldytas jaunuolių įkarštis siekti universitetinio išsilavinimo, mokslo kontrolieriai turintys demaskuoti vieną ar kitą universitetą su visais juose plėtojamais pseudomokslais.
Į šią diskusiją vis įtraukiami „nepriklausomi ekspertai“, kurie apeliuodami į anoniminius informatorius atskleidžia „tiesą“ apie Lietuvos universitetus. Šie turį kuo greičiau susijungti į kokį nors vieną monstrą, kuris sugebėtų perspjauti Kembridžo, Harvardo, Oksfordo ar Jeilio universitetus.
Kokiomis prielaidomis paremtos šios kalbos? Prieštaringi argumentai čia susipynę į keisčiausią pynę. Pirma, čia glūdi ekonominis mąstymas, tiksliau, laisvosios rinkos sudievinimas. Jeigu norima sujungti universitetus tam, kad jie kažkokia prasme (pagal mokslą ar studijas) konkuruotų ar net nurungtų garsiausius pasaulio universitetus, mąstoma laisvosios rinkos kategorijomis.
Šiuo atveju universitetų funkcija su kažkuo rungtis ir kažką nurungti užgožia jų bet kokias socialines funkcijas, tarkim, šviesti Lietuvos regiono visuomenę. Prie ekonominio argumento priskirtinas ir teiginys, kad kuo mažiau universitetų, tuo pigesnis jų išlaikymas.
Antra, čia glūdi visiškai priešingas dalykas – komandinės ekonomikos ilgesys. Mokslo bei studijų politikų ir valdininkų retorikoje paslėptas grasinimas: jei nesijungsite, mes jus sujungsime, tarkim, nukirpę finansavimo virkštelę.
Trečias dalykas, susijęs su antruoju, slepia siekį kontroliuoti tiek universitetus, tiek visuomenę. Universitetų gausa juk nepaprastai apsunkina ir pabrangina jų kontroliavimą. Be to, jų tiesioginis valdymas teiktų papildomų privalumų, kaip antai galimybę į rektoriaus kėdę pasodinti politiką ar valdančiai partijai lojalų asmenį.
Šie pirmieji trys argumentai, nors ir būdami prieštaringi, stebėtinu būdu sugyvena: esą reikalingas vienas, o ne daug universitetų, kad jis galėtų rungtis su pasauliniais milžinais, bet jokiu būdu neturėtų konkurencijos Lietuvoje, kurios ateitis – viena partija, vienas mąstymas ir vienas universitetas.
Ketvirta, čia slypi reitinginis mąstymas, tiksliau, reitinginis kompleksas. Esą turime daryti viską, kad atsidurtume universitetų reitingų viršūnėse ir taip įsiteiktume studijuojantiems. Apskritai viską reikėtų daryti taip, kad įsiteiktume ne tiek publikai, kiek reitingams bei jų sudarytojams.
Penkta, čia slypi industrinės visuomenės ilgesys. Skandalas esąs tas, kad jaunuoliai siekia aukštojo mokslo. Jei taip bus ir toliau, kas stovės prie konvejerių? Čia pamirštama, kad konvejerių bus vis mažiau ir mažiau, o industrinė visuomenė – jau praeitis. Kai kurie politikai negali susitaikyti su tuo, kad atėjo gamyklų ir kontorų tuštėjimo metas, kai nebeįmanoma apskaityti dirbančiojo namie ar miškelyje darbo laiko.
Šešta, čia slypi nepasitikėjimas jaunuoliais ir jų pasirinkimu. Jaunuoliai esą nežino ir negali žinoti, kokios studijos jiems naudingos. Vien valdininkai ir politikai turintys ateities įžvalgos galią.
Juk studijų pasirinkimas yra futuristinis veiksmas: jaunuoliai baigs dviejų pakopų studijas tik po šešerių metų. Kadangi jaunuoliai ir jų tėvai esantys visiškai kvaili, būtina juos orientuoti. Drauge čia slypi planinės ekonomikos ilgesys ir apskritai prognozuojamos bei permatomos visuomenės geismas. Individualūs pasirinkimai esą apskritai šalintini, nes tai didina chaoso visuomenėje tikimybę.
Septinta, čia glūdi technokratinis mąstymas. Esą visuomenei naudinga tai, kas duoda apčiuopiamą rezultatą, kas prisideda prie jos technologinės plėtros. Bet kokio plauko humanitarai vien tvirkina „šventą“ technologų visuomenę. Maža to, humanitarų pasiekimai iš esmės neapskaitomi, vadinasi, niekiniai.
Be to, humanitarai blogina bedarbystės statistiką ir apskritai jie esantys per didelė našta visuomenei. Maža to, jų samprotavimai ir šurmuliavimai esantys pavojingi, nes kelia įtampas ir neramumus visuomenėje. Taigi geriausia, kad šių „paklydėlių“ būtų kuo mažiau.
Kai kalbama apie pseudomokslą, pirmiausia turimi omeny humanitarų „paistalai“. Technokratinį mąstymą atspindi ir aklas pasikliovimas ekspertais, kurių nuomonės dažnai skiriasi pagal vienokį ar kitokį politikų užsakymą.
Galiausiai – aštunta – čia pasireiškia mokslo ir studijų suplakimas. Nors tai – susijusios sritys, nepakankamas virtuoziškumas moksle nereiškia, kad studijos tam tikrame universitete ar studijų programoje – nekokybiškos. Iš savo studijų prisimename pedagogikos talentus, kurie neturėjo mokslo laipsnių.
Tam tikro universiteto mokslo pasiekimai – publikacijos, patentai ir t. t. – paprastai užtikrina jo aukštą vietą reitingų lentelėse. Vis tik tai terodo mokslo industrijos vingrybių išmanymą, kai daugelis išradimų ir publikacijų ne tik neturi jokio poveikio visuomenės raidai, bet net ir praktinio pritaikymo. Pagaliau pamirštama, kad niekas taip nesensta kaip žinios. Apskritai žinių visuomenėje galioja nežinios principas: žinių perteklius verčia netgi atsiriboti nuo informacijos.
Visos šios prielaidos perša vieną iš šių minčių: arba universitetinio švietimo valdininkai ir kontrolieriai savo pasisakymais vykdo politinį užsakymą, arba tiesiog teisina savo buvimą, kuris iš visuomenės reikalauja ypač didelių kaštų.
Galerija
