Pusmetį Lietuvoje gyvenantis nepalietis Krishna Bhattarai į Vilniaus Gedimino technikos universitetą iš Azijos technologijos universiteto atvyko pagal Erasmus+ programą. Vieną savaitgalį Krishna išsiruošė į tolimą Lietuvos kampelį. Apie Ilzenbergo dvarą Krishna nugirdo iš kolegų įmonėje, kurioje jis atlieka praktiką. Verslą ir administravimą gimtinėje studijavęs vaikinas teigia, kad nieko panašaus į lietuviškus dvarus Nepale nėra: „Iš pradžių net nesupratau, ką reiškia dvaras, kokia jo paskirtis“.
Į Lietuvą atvykęs 29-erių nepalietis randa laiko ne tik mokslams, bet ir kelionėms. Neseniai Krishna išmaišė kaimynines šalis: apsilankė Krokuvoje bei Varšuvoje, nuvyko į Latviją, Estiją bei Suomiją, kruizu nuplaukė iki Stokholmo. Pasak Krishnos, jis stengiasi išnaudoti visas galimybes, mat bilietai iš Nepalo į Europą nėra pigūs, tad nežinia, kada dar teks viešėti šiame žemyne.
Tačiau Krishna nepraleido progos pakeliauti ir pačioje Lietuvoje. Vos pasirodžius pirmosioms pavasario užuominoms nepalietis patraukė į Kuršių Neriją, o gegužės mėnesį nusprendė aplankyti Rokiškio rajone, pačiame Lietuvos pakraštyje gyvuojantį Ilzenbergo dvarą.
Ilzenbergo dvare – su tautiniu kostiumu
Į dvarvietę atvykusį 29-erių vaikiną pasitiko dvaro vietininkas Gintaras Bingelis. Krishna tarp Ilzenbergo dvaro ir ūkio darbuotojų bei lankytojų atrodė išties išskirtinai: jis vilkėjo savo nacionalinį daura suruwal kostiumą – šviesius laisvus marškinius ilgu liemeniu ir tokios pačios spalvos kelnes, ant viršaus buvo apsivilkęs tamsiu švarku, galvą dengė dhaki topi kepurė.
Galbūt dėl tokios išskirtinės išvaizdos Krishna dvare buvo sutiktas itin svetingai. Vaikinas pasakoja, kad pačiuose dvaro rūmuose pasijautė karališkai ne vien sužavėtas išskirtinio interjero, bet ir todėl, kad buvo raginamas viską išmėginti. „Nežinau, ar aš kažkuo išskirtinis, ar toks svetingumas čia įprastas, tačiau mane priėmę žmonės su manimi elgėsi lyg pats būčiau šiame dvare gyvenęs bajoras. Mane ragino viską išbandyti – pagroti pianinu, atsisėsti ant prabangių krėslų, pačiupinėti ir pajusti apmušalų tekstūras, visur nusifotografuoti“, – savo įspūdžius grįžęs iš dvarvietės pasakojo Krishna.
Nepalietį ypač nustebino interjero masteliai – aukštos lubos, plačios erdvės, dideli baldai, karališko dydžio lovos: „Vonios kambariai ten didesni už kai kurių žmonių svetaines“.
Sudomino istorija
Dvaro rūmų bibliotekoje Krishna būtų pasilikęs ilgam. Jis teigia radęs daugybę įdomių knygų, kurias norėjo ramiai prisėdęs paskaityti, tačiau teigia neturėjęs tam daug laiko: „Dvaro rūmuose galima praleisti dvi valandas, o gal ir daugiau. Tačiau daug dalykų galima pamatyti lauke“.
Prieš išeidamas į lauką, Krishna pasirašė Ilzenbergo dvaro svečių knygoje, o po to patraukė apžiūrėti neseniai pasodintą dvaro vynuogyną, vėliau pasivaikščiojo po parką, nužygiavo iki Ilgio ežere esančios Meilės salos. Anot Krishnos, jam įstrigo tai, kad visas Ilzenbergo dvaro parkas yra suskirstytas tematiškai, į 9 emocines zonas.
„Štai Džiaugsmo zona taip pavadinta todėl, kad čia auga obelys. Iš Svajonės dalies atsiveria puikus vaizdas į ežerą. Meilės salai paskirtas Intrigos zonos pavadinimas. Labai įdomu, kad nuspręsta pačiame parke sukurti tam tikrą istoriją. Kad pilnai įsijaustum į dvaro atmosferą ir iš tiesų atsipalaiduotum, reikia čia praleisti daugiau laiko – tokioje vietoje negalima leisti būti užvaldomam skubėjimo, nerimo, kad netrukus kažkur reiks išvykti“, – tikina azijietis.
Pasak vaikino, Ilzenbergo dvare yra gausu vietų, kur galima tiesiog prisėsti, atsipalaiduoti, pamąstyti – tokių jis pasigenda gimtajame Nepale. „Mes turime daug gražių natūralios gamtos paminklų, tačiau tokios vietos greitai uzurpuojamos įsimylėjėlių“, – šypsosi Krishna.
Karvės priminė vaikystę
Neeilinis Ilzenbergo dvaro svečias rado laiko apžiūrėti ir patį ūkį. Krishną nustebino, kad ūkyje laikomos vištos lakstė po atviru dangumi. „Maniau jos bus laikomos po stogu, tačiau man paaiškino, kad tai susiję su dvaro filosofija ir vertybėmis – viską auginti kuo natūraliau“, – sako nepalietis. Jo manymu, tokia filosofija pagirtina, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje derlius nuimamas tik kartą per metus: „Nepale tai galima daryti 3-4 kartus per metus“.
Jis pasakoja, kad vaikščiodamas po dvaro ūkį sutiko šeimą su vaiku ir nugirdo, kad vaikui buvo pasakojama, kaip atsiranda pienas. Tai jį nustebino, mat Krishnos gimtinėje jau nuo ankstyvos vaikystės sužinoma, kaip atsiranda gamtos gėrybės – kaip auga bulvės, morkos, pomidorai, iš kur atsiranda pienas, o šiuolaikiniai miesto vaikai iš Europos nelabai to supranta.
Tačiau ilgiausiai jis užtruko prie karvių. Nepale karvė laikoma nacionaliniu gyvūnu, karvių skerdimas yra uždraustas – bausmės už šių gyvūnų žudymą gali būti didesnės nei automobiliu partrenkus pėsčiąjį. Ilzenbergo ūkyje Krishnai krito į akį, kaip laikomos karvės, jos turi skirtingas pastoges suaugusioms karvėms ir veršiukams.
„Mano seneliai ir mano tėtis seniau laikė karvę. Kai gyvenau kartu, jau būdamas 7-8 mėnesių galėdavau atskirti karvės kvapą. Mes esame prisirišę prie šio gyvūno – karvę garbiname, meldžiamės jai. Todėl atvykęs čia, turėjau paskirti laiko jai. Praleidau gal 10-15 minučių tiesiog jas stebėdamas, žiūrėdamas, kaip jos elgiasi“, – pasakojo vaikinas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad skirtingas klimatas lemia, kad lietuviškos karvės skiriasi nuo augančių Nepale. „Pas jus karvės didesnės, be to, turi ilgesnius šerius, leidžiančius išgyventi vėsesniame klimate“, – tikino Krishna.
Šokiravo atstumas iki sienos
Sužinojęs, kad kitoje Ilgio ežero, kuriame stūkso Meilės sala, pusėje – jau kita šalis, nepalietis nustebo. Vėliau vienas išėjęs pasivaikščioti po dvaro apylinkes, tuo galėjo įsitikinti pats, mat priėjo ženklą, žymintį Lietuvos ir Latvijos valstybių ribas.
Krishnos teigimu, tokie dalykai dėl politinės situacijos Nepale būtų neįmanomi. Iš vienos pusės, Indija kiekvienais metais atsikanda dalį Nepalo teritorijos, tačiau nevengia ir plagijuoti lankomų kultūrinių objektų, kuriuos nusižiūri kitapus sienos. Kaip pavyzdį vaikinas pateikė Nepalo Lumbini budistų piligrimų šventyklą, esančią visai netoli sienos su Indija, kuri pastatė tūkstančius tikinčiųjų ir turistų pritraukiančios šventyklos kopiją.
Kai kurie turistai netgi susipainioja ir nuvyksta ne į originalią šventyklą. Įsivaizduokite, kad latviai, nuo ano kranto nusižiūrėję šį dvarą, pasistatytų jį pas save – ar tai būtų teisinga?“, – retoriškai klausė nepalietis.
Nors tarp Indijos ir Nepalo siena atvira ir judėjimas yra laisvas, tačiau juoda katė šių šalių santykiuose buvo perbėgusi visai neseniai. Dar 2015 m. Indija pradėjo tris mėnesius trukusią ekonominę Nepalo blokadą. „Mokėjome 10 eurų už litrą degalų“, – sakė nepalietis.
Dvarų neturi
Krishnos teigimu, nieko panašaus į Ilzenbergo dvarą Nepale nerasite. Įvairūs rūmų pastatai, anot jo, daugiausiai stovi didžiuosiuose miestuose, o panašūs periferijoje esantys istoriniai ar kultūriniai statiniai – menkai išpuoselėti, neprižiūrėti. Be to, net neįsivaizduojama, kad rūmai galėtų būti privačiose rankose.
„Pavyzdžiui, Nuwakot durbar – tai kalnuose stovintys karališki rūmai, mat seniau karaliai gyvendavo kalnuose, kad galėtų matyti ateinančius priešus ir lengviau nuo jų apsiginti. Dabar tokias kultūrinio paveldo vietas saugo kariuomenė arba policija, apie jų privatizavimą niekas net nepagalvotų“, – pasakojo nepalietis.
Nepalo sostinėje Katmandu stovi net ketveri skirtingi rūmai, kur seniau apsistodavo karalius. Nepaisant kariuomenės apsaugos, į juos gali patekti lankytojai. „Viduje galima rasti meno kūrinių, senovinių daiktų kolekcijas, istorinės informacijos, šventyklas“, – tikino Krishna.
Todėl, jo teigimu, lietuviams pasisekė, kad kažkas stengiasi išsaugoti tokią vietą gamtos apsuptyje ir jog žmonės gali be didesnių problemų atvažiuoti į atokią vietą ir gerai praleisti laiką toli nuo didmiesčių gyvuojančiame dvare.
Šaltinis: DELFI.LT
Nuotrauka iš asmeninio K. Bhattarai archyvo.
Galerija
