Naujosios technologijos neatpažįstamai pakeitė, supaprastino ir praplėtė mūsų kasdienybę. Jau net nekalbant apie medicinos, telekomunikacijų, susisiekimo, saugumo ir daugelio kitų sričių pasiekimus, mes kiekvienas esame apsupti galybės patogių įrankių, neįsivaizduojame dienos be išmaniųjų įrenginių, suteikiančių asmeniškai mums pritaikytus sprendimus, patogius pasiūlymus, laiką taupančius atsakymus. Kalbant apie technologijų pasiekimus, neišvengiamai kyla ir abejonių – kokia neigiama viso to pusė bei kur nuves spartus technologijų tobulėjimas? Nerimaujame, ar esame saugūs, o gal nuolat stebimi ir sekami?
Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros profesoriaus dr. Artūro Serackio, baimę mums kelia ne pačios technologijos, o informacijos ir žinių apie jas trūkumas. „Mums būtina nuolat plėsti savo akiratį, kad galėtume kritiškai mąstyti, kad prieš kuo nors pasitikėdami ar abejodami, galėtume kuo objektyviau išanalizuoti faktus. Jei jų turime nepakankamai ir negalime skirti laiko susipažinti, kodėl viena ar kita technologija gali būti gera ar bloga, tuomet neturėtume susiformuoti kategoriškų nuostatų. Juk negalime pradėti deginti 5G ryšio bazinių stočių, nes kažkur girdėjome ar perskaitėme, kad 5G yra viruso plitimo priežastis“, – atkreipia dėmesį jis.
Viena iš profesoriaus A. Serackio tyrimų temų apima virtualios realybės (VR) technologijas. Su juo kalbamės apie šią sritį ir jos naujoves bei tendencijas.
Kokius galėtumėte įvardyti, Jūsų nuomone, didžiausius ir svarbiausius VR srities pasiekimus, įvykdytus per paskutinį dešimtmetį?
Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad čia kalbėsime tik apie VR technologijas. Žinome, jog yra ir papildyta realybė (puikus pavyzdys – pokemonų paieška mieste naudojant išmanųjį telefoną), ir mišrioji realybė. Tačiau apie šių technologijų aktualijas ir iššūkius reikėtų kalbėti atskirai.
Per paskutinį dešimtmetį pagaliau pavyko sukurti ir ištobulinti virtualios realybės akinius tiek, kad juos naudotojai sutinka dėvėti ilgiau nei 5 minutes, o matomo vaizdo raiška pakankama, kad neerzintų matomi atskiri vaizdą formuojantys taškai. Svarbi ir kaina – pagaliau virtualios realybės sistemas gali įpirkti žaidimų entuziastai, jau ir anksčiau negailėję pinigų kompiuteriams su brangiomis ir galingomis vaizdo plokštėmis. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad išmaniųjų telefonų veikimo sparta, naudojami ekranai su dideliu taškų tankumu leidžia juos su specialiais nebrangiais priedais naudoti kaip improvizuotus virtualios realybės akinius.
VR šiandien naudojama daugelyje sričių: nuo pramogų iki statybos, turizmo ir kt. Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduriama plėtojant ir tobulinant VR technologijas?
VR sprendimuose yra įvairių iššūkių. Vieni iš jų – techniniai, pavyzdžiui, nesinorėtų VR akinius dėvėti prijungtus prie kompiuterio laidu (jau siūloma, kaip prijungti belaidžiu ryšiu), nesinorėtų kartu su akiniais pirkti dar ir tiek pat kainuojančio galingo kompiuterio. Artimiausioje ateityje jau autonominiai VR akiniai pasieks kokybiškai priimtiną lygį ir šis noras išsipildys. Tačiau visiškam įsitraukimui į VR mums trūksta realistiškų pojūčių: iš tikrųjų tikroviško erdvinio garso, natūraliai besikeičiančio kraipant ar pasukus galvą bet kuriuo kampu; galimybės matyti savo rankas VR be jokių rankose laikomų valdiklių; pajusti grįžtamąjį ryšį prilietimo metu nedėvint pirštinių su prijungta laidų pyne, na ir pagaliau, kad VR akinių naudotojas nejaustų pykinimo.
Kitas iššūkis – VR turinys. Jei žaidimų VR aplinkai daugėja, tai profesionaliose srityse turinys kuriamas ne taip sparčiai ir efektyviai kaip norėtųsi. Juk, norėdami paruošti 45 minučių interaktyvią pamoką VR aplinkoje, turime skirti kelis šimtus 3D modeliuotojo valandų. Negalime sau leisti kurti primityvia grafika grįstų sprendimų, nes tokiais mokymosi įrankiais niekas nesinaudos. Dėl tos priežasties ieškome būdų, kaip šį procesą galėtumėme paspartinti, pasiūlydami bent iš dalies automatizuotus sprendimus, palengvinančius modeliuotojui darbą. Pavyzdžiui, vienas iš tokių galimų sprendimų yra greitas trimačio modelio sudarymas fotografuojant realius objektus. Dar sudėtingesnis uždavinys – lazeriu skenuotų didelių erdvių kokybiškas ir greitas perkėlimas į trimatį modelį, išlaikant natūraliai atrodantį detalumą, tačiau panaikinant perteklinius taškus, kurie trukdytų sklandžiai modelį peržiūrėti VR įrenginiu. Būtent čia dirbtiniu intelektu grįstų sprendimų taikymas leidžia tikėtis proveržio.
VR kol kas vis dar yra gana brangus ir ne kiekvienam prieinamas dalykas. Kokią šios technologijos ateitį matote? Ar ji galėtų pasiekti kiekvieno namus ir tapti mūsų kasdienybe?
VR kasdienybe gali tapti tuomet, kai turėsime internete pakankamai nemokamo turinio ir labai efektyvių taikymo pavyzdžių, kurie leis pateisinti išlaidas papildomiems įrenginiams. Jau galime įsigyti VR akinių, kurie kainuoja pigiau už kai kurių iš mūsų turimą išmanųjį telefoną. O iš tikrųjų, jau ir savo išmanųjį telefoną su vos 30 Eur kainuojančiu priedu galime paversti VR akiniais. Taigi, šiuo atveju matau labiau turinio ir poreikio pasinerti į VR aplinką trūkumą, nei ekonominį barjerą.
Tačiau yra požymių, kad toks poreikis didės. Pabandykite peržiūrėti vaizdo įrašus, nufilmuotus 360 laipsnių kampu filmuojančia vaizdo kamera. Juk žiūrėdami tokius vaizdo įrašus galite patys pasirinkti kur ir kada žiūrėti. Netgi kas kartą žiūrėdamas tą patį vaizdo įrašą gali atrasti vis kažką naujo. Po tokių peržiūrų nebesinori nieko pažintinėse ar poilsinėse kelionėse filmuoti įprasta vaizdo kamera, norisi vežtis tik tą, kuri filmuoja 360 laipsnių kampu, visomis kryptimis.
Galbūt vienas svarbus trukdis, kurio artimiausiu metu nepavyks išvengti – tai diskomfortas, jaučiamas dėvint VR akinius. Gamintojai stengiasi pasiūlyti VR akinius iš lengvesnių medžiagų, minimizuoti prakaitavimo priežastis, tačiau VR akiniai turi būti „prispausti“ prie veido, kitaip efektas nebus toks, kokio reikia.
Jūsų nuomone, ar galima virtualią realybę laikyti realybės pakaitalu? Kuo VR dar neprilygsta realybei, o kur ją jau pralenkia?
Iškristi iš medžio ar pro langą geriau visgi virtualioje realybėje. Jau dabartinis turinys įtraukia naudotoją pakankamai stipriai, nusiėmus akinius reikia akimirkos priprasti prie realios aplinkos, į ją sugrįžti. VR mes galime būti ten, kur mums sunku nuvykti, galime atsidurti vietose, kur mūsų neturėtų būti, pavyzdžiui, scenoje mėgstamo atlikėjo koncerto metu ar muziejuje pirmą valandą nakties.
VR mums dar ilgai trūks pojūčių: natūralaus daiktų lytėjimo, kvapų, šilumos, visu kūnu jaučiamos akustinės bangos koncerte. Tačiau žiūrėkime į VR ne kaip į galimybę kažką pakeisti ar kažko atsisakyti. Žiūrėkime kaip į galimybę išplėsti savo profesinius gebėjimus, padidinti mokymosi efektyvumą, išplėsti bendravimo galimybes ir greičiau bei lengviau atsipalaiduoti ir užsimiršti vakare po darbų tiesiog apsilankius virtualiame mėgstamo atlikėjo koncerte negirdint ir nematant mus supančios aplinkos.
Kaip VR pakeis mūsų gyvenimą ateityje? Į kokias naujas VR pritaikymo sritis šiuo metu dairomasi?
Turbūt natūraliai peršasi atsakymas, kad VR išliks kaip vienas iš kompiuterinių žaidimų atributų. Tikiu, kad atsiras galimybė kitaip lankytis koncertuose, teatruose ir sporto renginiuose. Neabejoju, kad VR taikymas mokymams išliks populiarus ir artimiausiu metu. Tačiau galimybės turėtų ir gerokai prasiplėsti – sujungus dirbtinio intelekto sprendimus, kalbos atpažinimą, turėsime galimybę pabendrauti su virtualiu asmeniu VR aplinkoje, užduoti jam norimą klausimą ir išgirsti atsakymą. Pagaliau galėsime pasitikrinti savo užsienio kalbos žinias VR imituodami realias situacijas. Gal net egzaminas žodžiu galės visam laikui persikelti į virtualią realybę?
Visą straipsnį galima perskaityti naujausiame VGTU žurnale „Sapere aude“.
Galerija
