Techninių įgūdžių negana: kaip darbdaviui pamatyti tai, ko neparodo CV?

Rugsėjo 28, 2026

Diplomas parodo, ką žmogus studijavo, CV – kur jis dirbo ar atliko praktiką. Tačiau darbdaviams ne ką mažiau svarbu pamatyti tai, ko šie dokumentai neatskleidžia: ar kandidatas imasi iniciatyvos, geba prisiimti atsakomybę, dirbti su kitais, mokytis ir savarankiškai veikti. 

Technines kompetencijas galima patikrinti praktine užduotimi, testu ar darbo pokalbio metu. Gerokai sudėtingiau įvertinti žmogaus motyvaciją, iniciatyvumą ir potencialą. Ypač kalbant apie jaunus specialistus, kurie dar neturi ilgos profesinės patirties, tačiau nemažą savo laiko dalį jau skyrė savanorystei, projektams, mokymams, studentų organizacijoms ar kitoms veikloms.

Todėl minkštųjų kompetencijų atpažinimas tampa vis dažnesne žmogiškųjų išteklių (ang. human resource, HR) renginių tema. Šis klausimas buvo pagrindinis ir VILNIUS TECH surengtoje fokus grupėje, kurios metu darbdavių, universitetų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai diskutavo, kaip atrasti jaunus specialistus, pasirengusius imtis iniciatyvos, prisiimti atsakomybę ir augti organizacijoje, bei kaip juos atpažinti gali padėti už dalyvavimą neformaliose veiklose renkami skaitmeniniai ženkliukai.

Fokus grupės dalyviai

Kaip atrasti vertus dėmesio kandidatus?

Jauno specialisto priėmimas nėra tik laisvos darbo vietos užpildymas. Fokus grupės dalyviai kalbėjo apie jaunų specialistų motyvaciją, iniciatyvumą ir atsakomybę. „BDO Lithuania“ atstovė Vaida Jaškevičiūtė atkreipė dėmesį, kad jauni žmonės į darbo rinką ateina dar neturėdami daug profesinės patirties ir tikėdamiesi mokytis iš savo srities profesionalų. Įmonė savo ruožtu investuoja darbuotojų laiką, mentorystę ir kitus išteklius, todėl jai svarbu suprasti, ar jaunas žmogus iš tiesų yra pasirengęs pasinaudoti suteikta galimybe.

Diskusijoje išryškėjo ir platesnis HR iššūkis – kaip atpažinti tikrą žmogaus motyvaciją ir norą veikti? Ilgametę darbuotojų atrankos patirtį turintis INULTI atstovas Valdas Samkus atkreipė dėmesį, kad keičiantis rinkos poreikiams ir dirbtiniam intelektui (DI) perimant dalį ankstesnio darbo krūvio, jaunus specialistus darosi sunkiau „nuskaityti“. Todėl vienu svarbiausių klausimų darbdaviams tampa tai, kur rasti žmones, pasirengusius įdėti darbo ir pastangų.

Būtent čia tradicinė atranka susiduria su informacijos trūkumu. Kandidatas gali CV parašyti, kad yra iniciatyvus, atsakingas ar geba dirbti komandoje. Tačiau kaip tai patikrinti?  Darbdaviui reikalingi konkretesni signalai: ką žmogus jau padarė savo iniciatyva, kokias atsakomybes prisiėmė, kokiose veiklose dalyvavo ir ką jose pasiekė. Skaitmeniniai ženkliukai, kuriuos žmogus dar studijuodamas gauna už dalyvavimą neformaliose veiklose, padeda šias patirtis ir pasiekimus padaryti matomus.

„Jaunų specialistų kompetencijos stiprėja ne tik auditorijose, bet ir savanoriaujant, aktyviai veikiant jaunimo organizacijose ar klubuose, dalyvaujant vietiniuose ir tarptautiniuose mokymuose ar net verslo svečių paskaitose. Tačiau viena yra suteikti galimybę įgyti patirties, kita – padaryti šią patirtį matomą. VILNIUS TECH jau ketvirtus metus aktyviems studentams išduoda skaitmeninius ženkliukus, kuriuose pateikiama informacija apie konkrečią veiklą ar pasiekimą, ugdytas kompetencijas, ženkliuko gavimo kriterijus ir jį išdavusį padalinį.

Studentai ženkliukus kaupia skaitmeninėje piniginėje, o baigdami studijas gali gauti Kompetencijų aplanką, kuriame skirtingose veiklose įgytos patirtys padeda darbdaviams susidaryti platesnį jų kompetencijų vaizdą“, – paaiškina VILNIUS TECH skaitmeninių ženkliukų sistemos plėtros vadovė doc. Dr. Ingrida Leščauskienė.

Doc. dr. Ingrida Leščiauskienė

Darbdaviai – būtina pripažinimo grandis

Vis dėlto pats savaime skaitmeninis ženkliukas negali sukurti vertės darbo rinkoje. Tam reikia ir kitos pusės – darbdavio, kuris žino, ką ženkliuke pateikta informacija reiškia ir kaip ją vertinti greta CV, diplomo, darbo pokalbio ar kitų kandidato patirties įrodymų.

Be to, skaitmeniniai ženkliukai nepakeičia profesinių kompetencijų vertinimo. Fokus grupėje dalyvavusi „FL Technics“ atstovė Kristina Bistrickienė atkreipė dėmesį, kad techninio profilio įmonėje profesinės kompetencijos išlieka itin svarbios, todėl ženkliukai savaime nebūtų lemiamas kriterijus priimant žmogų į darbą. Tačiau jie gali suteikti papildomos informacijos apie žmogaus patirtis ir kompetencijas bei padėti geriau suprasti patį kandidatą: kur jis galėtų geriausiai atsiskleisti, kokias galimybes ar atsakomybes jam suteikti ir kuriose srityse jam dar reikėtų augti.

Skaitmeninių ženkliukų kūrimo ir išdavimo platformą kuriančios VšĮ „Awero“ vadovas Laimonas Ragauskas pabrėžia, kad svarbu matomomis paversti ir kompetencijas, įgytas už formaliojo mokymosi ribų.

„Žmogui svarbu turėti galimybę parodyti, ką jis nuveikė ir ko išmoko, o darbdaviui – šią informaciją suprasti ir ja pasitikėti. Savanorystėje, projektuose, mokymuose ir kitose neformaliose veiklose įgytos kompetencijos dažnai lieka nematomos. Skaitmeniniai ženkliukai yra viena iš pasaulyje pripažįstamų priemonių, leidžiančių jas patvirtinti ir padaryti matomas. Vis daugiau galimybių juos taikyti matome ir įmonėse, kurios ieško būdų pripažinti darbuotojų pasiekimus, mokymąsi ir augimą“, – sako L. Ragauskas.

Laimonas Ragauskas

Pripažinimas svarbus ne tik karjeros pradžioje

Skaitmeninių ženkliukų reikšmė gali būti gerokai platesnė nei pirmųjų jauno žmogaus patirčių įrodymas. Įsidarbinus žmogaus tobulėjimas nesibaigia – darbuotojai mokosi, dalyvauja projektuose, imasi naujų atsakomybių, o kartu stiprina ir minkštąsias kompetencijas: gebėjimą bendradarbiauti, komunikuoti, imtis iniciatyvos ar prisiimti atsakomybę.

Šis augimas ne visada atsispindi pareigų pavadinime ar formaliuose kvalifikaciją patvirtinančiuose dokumentuose. Todėl svarbu darbuotojams sudaryti galimybes ne tik tobulėti, bet ir pastebėti bei pripažinti jų pastangas. Skaitmeniniai ženkliukai gali būti viena iš priemonių, leidžiančių fiksuoti ir pripažinti ne tik naujai įgytas kompetencijas, bet ir darbuotojų iniciatyvą bei pasiekimus. Individualus dėmesys gali stiprinti darbuotojo ryšį su įmone, didinti motyvaciją, skatinti norą tobulėti ir imtis naujų atsakomybių.

„Nesvarbu, kuriame karjeros etape žmogus yra, poreikis būti pastebėtam ir įvertintam išlieka. Jaunas žmogus nori, kad būtų pastebėta jo iniciatyva ir pirmosios patirtys, o patyręs specialistas – kad neliktų nematomas jo augimas ir naujai įgytos kompetencijos. Todėl VILNIUS TECH siekia stiprinti bendradarbiavimą su darbdaviais ir plėsti skaitmeninius ženkliukus pripažįstančių organizacijų ratą“, – sako dr. I. Leščauskienė.

VILNIUS TECH skaitmeninių ženkliukų sistemą vysto jau ketvirtus metus ir per šį laiką yra išdavęs daugiau kaip 12 tūkst. skaitmeninių ženkliukų. Tai nėra tik universiteto praktika – skaitmeninių ženkliukų naudojimas sparčiai plečiasi visame pasaulyje. 2025 m. „1EdTech“ tyrimo duomenimis, skaitmeninius ženkliukus pasaulyje išduoda beveik 100 tūkst. organizacijų, kurios bendrai yra išdavusios jau daugiau kaip 320 mln. ženkliukų.

Fokus grupę „Kaip atrasti būsimus lyderius? Kompetencijos ir skaitmeniniai ženkliukai“ organizavo VILNIUS TECH ir VšĮ „Awero“. Renginys vyko įgyvendinant projektą YOUTH 360 ir buvo iš dalies finansuojamas projektui skirtomis Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ lėšomis.

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau