Šį savaitgalį VGTU Aukštadvario sporto ir poilsio bazėje vyko pirmoji stovykla VGTU doktorantams „Be 5 min. DR.“ Stovyklos metu doktorantai diskutavo apie jiems kylančius iššūkius, doktoranto darbo specifiką bei bendrai apie mokslininko ir tyrėjo įvaizdį visuomenėje – koks jis yra dabar ir ko reikia siekiant į Lietuvos mokslo elitą pritraukti jaunų bei ambicingų žmonių.
„Tai dirbi universitete? O to ir norėjai? Tai visą laiką ir planuoji ten dirbti?“ – tokiais klausimais, persmelktais išankstinio gailesčio, apiberiamas dažnas jaunas mokslininkas, prakalbęs apie doktorantūros studijas ar tyrėjo profesiją.
„Požiūris į mokslo srities darbuotojus yra paveldėtas iš 90-ųjų metų, kai Gariūnuose per vieną dieną buvo galima uždirbti dvi profesoriaus algas. Mūsų visuomenėje liko gajus požiūris, kad yra daug būdų, kaip nieko nesimokęs ir jokio aukštojo mokslo nebaigęs gali daug užsidirbti, tapti turtingu. Tas požiūris persidavė tų žmonių, kurie tada buvo Gariūnuose, vaikams. Ir nors jis po truputį nyksta, vis tiek dar yra labai gyvas, – diskusijoje apie tyrėjo profesijos prestižą kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektorius prof. habil. dr. Antanas Čenys.
VGTU Verslo vadybos fakulteto dekanė prof. dr. Jelena Stankevičienė pastebėjo, kad žmonės, kurie iš tikro turi tyrėjo pašaukimą, mažai rūpinasi prestižu. „Dažnai mokslininkai filmuose vaizduojami kaip truputį išprotėję, neįprastai apsirengę keistuoliai – toks įvaizdis kilo iš to, kad realybėje dirbti mokslinio darbo žmonės ateina negalvodami, ką apie juos mano kiti. Jie turi klausimą, sritį, kuri jiems įdomi, žino, ką nori ištirti, rasti, sužinoti ir siekia to nepaisydami aplinkinių nuomonės“, – kalbėjo ji.
Diskusijos moderatorius, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto docentas dr. Justas Nugaras pastebėjo, kad UNESCO duomenimis tyrėjo darbą dirbančių žmonių pasaulyje nėra daug – vos 7 mln., kai tuo tarpu gydytojų yra dvigubai (apie 15 mln.), o programuotojų ir IT specialistų – beveik tris kartus daugiau (apie 19 mln.). Dėl to, anot jo, tyrėjo profesija nėra gerai suprantama, žinoma ir ne visur vienodai pripažįstama. Vis dėlto, net jei tyrėjų yra mažiau nei kitų profesijų atstovų, būtent jie sudaro universiteto dėstytojų, ugdančių būsimuosius specialistus, branduolį.
J. Stankevičienė atkreipė dėmesį, kad iš esmės mokslininko prestižą kuria patys mokslininkai. „Savo draugų tarpe aš esu vienintelė mokslininkė, tad kokią jie mane mato, ką jiems papasakoju apie universitetą, savo darbą, tokią nuomonę apie šią sritį jie ir susidaro. Mes patys esame šios profesijos ambasadoriai“, – sakė ji.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad mokslinio laipsnio prestižas labai priklauso nuo šalies. Anot VGTU strateginės partnerystės prorektorės doc. dr. Astos Radzevičienės, ypač hierarchinėse valstybėse, pavyzdžiui Azijos šalyse, turėti daktaro laipsnį – itin didelis prestižas. „Kai kuriose šalyse įgijus daktaro laipsnį jis įrašomas į pasą, į tave visada kreipiamasi prie vardo pridedant „daktarė“. Pavyzdžiui Indijoje net gyvenimo partneriai ieškomi pageidaujant, kad jie turėtų mokslų daktaro laipsnį. Tokiose šalyse daktaro „etiketę“ pripažįsta absoliučiai visi visuomenės nariai“, – pasakojo A. Radzevičienė.
Stebint šių metų VGTU doktorantūros pirmakursius, galima atkreipti dėmesį į tai, kad gana didelę jų dalį sudaro sėkmingai verslo sektoriuje veikę žmonės, kurie po studijų padarė didesnę pertrauką ir dabar vėl grįžo į universitetą. Jiems reikia tų žinių ir tam tikro pripažinimo bei įvertinimo. Vien buvimo versle jiems nebepakako.
„VGTU doktorantų iniciatyva rengti stovyklą, kelti aktualius visuomenei klausimus ir pradėti diskusiją jau parodo jaunųjų mokslininkų brandą ir siekį atstatyti bei kelti mokslininko profesijos prestižą. Skatinti rinktis tyrėjo kelią ir doktorantūros studijas yra vienas iš valstybės prioritetų. Jauni protai ir jų keliamos idėjos yra aukštojo mokslo ir bendrai viso mokslo ateitis“, – optimistine ateities vizija diskusiją užbaigė VGTU mokslo ir inovacijų prorektorius.
Trijų dienų trukmės Jaunųjų Profesionalų Forumo organizuotame renginyje paskaitas skaitė bei diskusijas vedė prof. habil. dr. A. Čenys, doc. dr. Asta Radzevičienė, prof. dr. Jelena Stankevičienė, doc. dr. Rasa Levickaitė, dr. Milena Medineckienė, doc. dr. Ilona Valantinaitė, dr. J. Nugaras, doc. dr. Šarūnas Mikaliūnas, doktorantės Agnė Vaiciukevičiūtė, Dovilė Kurpytė, Dalia Karlaitė, Roma Oškutienė bei daugelis kitų. Dalyviai klausėsi pranešimų ir kalbėjo apie Lietuvos Jaunųjų Mokslininkų Sąjungos darbą, tyrėjo profesijos prestižą, lyderystę, doktorantūros procesą ir disertacijos planavimą, šiuose procesuose kylančius iššūkius ir panašiai.
Jaunųjų Profesionalų Forumas (JPF) – tai savanoriškai susibūrusių aktyvaus universiteto jaunimo grupė, siekianti kūrybiškai ir entuziastingai skatinti universiteto progresą.
Galerija
