Artėjant laikui, kai tūkstančiai gyventojų turės apsispręsti – pasiimti ar palikti II pakopoje sukauptas lėšas, daugeliui kyla klausimas: ką daryti su šiais pinigais? Ar verčiau palikti pinigus ir ramiai laukti pensijos, ar išsiimti juos dabar – pagaliau pasidaryti remontą, įsigyti naują automobilį ar investuoti kitur? Sprendimas nėra paprastas, nes nuo jo priklausys ne tik dabartinė, bet ir ateities finansinė ramybė.
Atsakymas, kaip neretai būna finansų klausimais, nėra vienareikšmis. Kad jį suprastume, verta pažvelgti, kaip susiformavo dabartinė pensijų kaupimo sistema ir kokie sprendimai šiandien gali būti palankiausi gyventojams.
Kaip atsirado II pakopa ir kodėl ji kelia tiek diskusijų?
Lietuvos pensijų kaupimo sistema, kokią turime šiandien, ėmė formuotis prieš daugiau nei du dešimtmečius. 2004-aisiais, pradėjus veikti naujajai sistemai, atsirado kelios pensijų pakopos, įskaitant ir šiandien daugybę diskusijų keliančią II pakopą, susijusią su dalies socialinio draudimo įmokų pervedimu.
Nuo to laiko pensijų kaupimas Lietuvoje patyrė daugybę pokyčių: keitėsi įmokų dydžiai, įstatymai, kaupimo tvarka, 2019 m. atsirado automatinis įtraukimas į II pakopą, kai kiekvienas jaunesnis nei 40 metų asmuo kas trejus metus automatiškai tampa sistemos dalyviu (šis įstatymas galios iki 2026 m.). O svarbiausia, kad tie pakeitimai galiojo ne tik naujai sudaromoms sutartims, bet ir sudarytoms nuo 2004 m.
Suprantama, kad po tokios gausybės reformų daugelis gyventojų sunkiai susigaudo, ką iš tiesų reiškia dalyvavimas šioje sistemoje ir kokių pakeitimų galima tikėtis ateityje.
Dar sunkiau, turbūt, susigaudyti, kokiu būdu sukauptos lėšos iš privačių pensijų fondų bus išmokamos. Įstatyme numatytos kelios mokėjimo rūšys, bet jos priklauso nuo pensijų fonde sukauptos sumos (turto vertės). Dažnu atveju, jei dalyvis nustatytas įmokas mokėjo pakankamai ilgai ar jo atlyginimas buvo bent jau didesnis nei vidutinis, jis patenka į tą „rėžį“, kai turi tik dvi galimybes: įsigyti pensijų anuitetą, kurio išmokėjimą, priklausomai nuo rūšies, šiuo metu vykdo arba Sodra, arba su pensijų anuiteto mokėtoju sudaroma pensijų anuiteto sutartis – kitaip tariant, nuperkamas anuitetas gyvybės draudimo įmonėje. Pastaruoju atveju, pensijų anuiteto mokėtojui mutatis mutandis („su tam tikrais pakeitimais“) taikomi Draudimo įstatymo reikalavimai su iš to išplaukiančiomis tam tikromis rizikomis.
Pensijų fondai per šiuos 20 metų sulaukė daug kritikos dėl santykinai mažos grąžos. Tačiau reikia nepamiršti, kad rizika ir grąža yra tarpusavyje prieštaraujantys dydžiai. Kaupimas pensijų fonduose yra pakankamai saugus būdas, tačiau net ir juose dalyviai iki tam tikros amžiaus ribos turi teisę pasirinkti investavimo strategijas. Kadangi nemažai dalyvių vengia prisiimti tikėtiną riziką (vengia turto vertės sumažėjimo), jie renkasi investavimo į vyriausybių obligacijas strategiją, o jų grąža per pastarąjį dešimtmetį buvo ypatingai žema dėl ilgą laiką rinkoje vyravusios žemos ir net neigiamos palūkanų normos. Visų pirma, investavimas – tai ilgas laikotarpis, trunkantis ne 3-5 metus, o bent 20-30 metų, tad jaunesnio amžiaus pensijų fondų dalyviai tikrai turėtų rinktis rizikingesnes finansines priemones, kad, atėjus pensiniam amžiui, turėtų pakankamą sumą. Beje, įstatymu yra apribotos pensijų fondų galimybės investuoti į labai rizikingas priemones, o išvestinių finansinių priemonių, kurios dažnai naudojamos spekuliaciniais-vertės didinimo tikslais, naudojimas leidžiamas tik rizikos valdymui.
Lietuvos banko duomenimis, 2025 m. rugsėjo 30 d. bendrai sukauptas dalyvių turtas II pakopos pensijų fonduose siekė 10,056 mlrd. eurų, o dalyvių skaičius – 1,425 mln. Taigi, apytikriai vienam dalyviui tenka kiek daugiau nei 7 tūkst. eurų. Žinoma, toks skaičiavimas nėra teisingas, nes vieni dalyvauja nuo reformos pradžios (2004 m.), o kiti prisijungė tik šiais metais, tačiau tikėtina, kad dauguma šiuose fonduose sukaupė ne daugiau kaip 30 tūkst. eurų (įskaitant Sodros pervestas įmokas, vėliau papildomai sumokėtas asmenines lėšas, iš valstybės biudžeto už dalyvį sumokėtas įmokas ir investicinę grąžą). Visgi, reikia nepamiršti, kad, pagal įstatymą, yra apribojimų, kokią dalį leidžiama atsiimti.
Atsiimti ar palikti pinigus? Privalumai ir rizikos
Tad kyla klausimas – ar pasinaudoti vyriausybės suteiktu „langu“ ir pasiimti sukauptas lėšas, ar jas palikti privačiuose pensijų fonduose? Kaip ir bet kokios investicijos klausimu, taip ir šiuo atveju sprendimas yra individualus ir priklauso nuo kiekvieno dalyvio tikslų. Vis dėlto, pradinė ir pagrindinė privačių pensijų fondų paskirtis – lėšų kaupimas pensiniam amžiui. Ši problema aktuali ne tik Lietuvoje ir ne tik Europoje. Ir, kaip sakoma, Sodros pensija užtikrina duoną ir vandenį. Jei iki pensinio amžiaus dar liko nemažai metų – kaupti pensijai tikrai būtina. Žinoma, yra ir kitų būdų apsirūpinti pajamomis pensiniam amžiui, bet viena svarbiausių investuotojų strategijų turi būti diversifikacija (rizikos padalinimas). Jei pensinis amžius ne už kalnų, kodėl gi nepalikti dar vieno galimo pajamų šaltinio – apie 100 eurų per mėnesį prie Sodros mokėtinos pensijos.
Pastaruoju metu dažnai pasigirsta nuogąstavimų, kad pensijų fondų dalyviai atsiimtas lėšas panaudos nekilnojamojo turto įsigijimui, bet šioje vietoje reikėtų patikslinimo. Kaip jau minėta, 2025 m. III ketvirtį vienas dalyvis vidutiniškai yra sukaupęs apie 7 tūkst. eurų, tad mažai tikėtina, kad tokia suma gali reikšmingai padėti įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Jei kalbama apie tą grupę, kuri turi sukaupusi apie 30 tūkst. eurų, klausimas, ar jos atstovai tikrai neturi nuosavo būsto. Bet, reikia nepamiršti, kad leidžiama atsiimti tik tuos pinigus, kuriuos, po paskutinių reformų, gyventojai įpareigoti pervesti iš savo asmeninių lėšų, jei nori gauti papildomas priemokas iš valstybės biudžeto, ir investicinę grąžą. Sakykime, kad atlyginimas yra 2 000 eurų, tai nuo jo nuskaičiuojami 3 proc. asmeninių lėšų sieks 60 eurų per mėnesį (tačiau šis procentas per laikotarpį kito). Tad, pridėjus investicinę grąžą, būtų galima susigrąžinti apie 11 000 eurų, tačiau ne visiems. Atsiimant juos iš II pakopos pensijų fondo kartu bus prarasta galimybė pensiniame amžiuje gauti papildomą išmoką prie Sodros pensijos.
Jei šie gyventojai norėtų įsigyti „investicinį“ būstą, tai, visų pirma, būstas turėtų būti sostinėje, kurortuose ar didžiuosiuose miestuose, kur šios sumos (kad ir 11 000 eurų) akivaizdžiai nepakaks, o galimybę pasiskolinti arba ribos amžius, arba jie susidurs su papildomomis paskolos aptarnavimo išlaidomis, nebent tik tiek trūks prie turimų santaupų. Ši suma reikšmingai nepagelbės ir pradiniam įnašui.
Dar viena galimybė panaudoti atsiimtus pinigus – toliau investuoti. Taip nusprendus yra svarbu patiems pasirinkti, kur investuoti ir kokio tarpininko paslaugomis pasinaudoti. Jau daugybę metų gyventojai praranda didžiulius pinigus, pasitikėdami telefoniniais sukčiais, kurie siūlo įvairius investavimo būdus, todėl nusprendus atsiimti pinigus iš privačių pensijų fondų yra svarbu užtikrinti, kad jie patektų į paties dalyvio sąskaitą ir kad jis pats surastų tinkamą tarpininką tolimesnėms investicijoms. Vėlgi, reikia prisiminti – taip prarandama galimybė pensiniame amžiuje gauti nors ir 100 papildomų eurų prie Sodros pensijos.
Vis dėlto, blogiausias pasirinkimas – sukauptų lėšų „pravalgymas“: nesvarbu, ar tai būsto remontas, ar buitinės technikos įsigijimas, ar, dar blogiau, laisvalaikio finansavimas. Žinoma, visos šios išlaidos svarbios, tačiau jos turi būti finansuojamos iš einamųjų lėšų ar papildomų santaupų, bet jokiais būdais ne iš pensijai kauptų lėšų – nesvarbu, kiek jų yra sukaupta. Vienintelė pateisinama priežastis – rimtos sveikatos problemos, kurių neišsprendus čia ir dabar, kaupimas senatvei yra beprasmiškas.
Dar baiminamasi, kad pinigų atsiėmimas gali padidinti vartojimą ir jo neigiamą įtaką ekonomikai. Taip, jei visi ar dauguma atsiimtų pinigus, būtų tam tikras poveikis, bet nebūtinai visi leistų pinigus ten pat, tad tos sumos tikrai išsiskaidytų tarp išlaidų buitinei technikai, remontams, laisvalaikiui, grožio procedūroms ar gydymo paslaugoms.
Visgi tiems, kurie nuspręstų likti II pakopos pensijų fonduose, taip pat kaip ir patiems pensijų fondams tai gali atnešti tam tikrų neigiamų pasekmių, mat fonduose sukauptų lėšų investavimas finansų rinkose suteikia jiems „prigimtinę teisę“ pasinaudoti „masto ekonomija“ ir gauti „patrauklesnę“ kainą rinkoje. Žinoma, žymiai didesnį poveikį būsimoms grąžoms ir galimai rizikai turi vyraujanti nestabili padėtis globalioje politikoje, kuri daro didžiausią poveikį finansų rinkoms.
Ką daryti šiandien?
Vieno recepto būti tikrai negali, bet siekiant užtikrinti papildomas gyventojų pajamas pensiniame amžiuje ir tvarią privačių pensijų fondų veiklą, nesudarant papildomo „šoko“ kitoms rinkoms – nekilnojamojo turto (nors mažai tikėtina) ar vartojimo, tikslinga būtų ir toliau kaupti.
Visgi, prieš apsisprendžiant derėtų atsižvelgti į sukauptą sumą, amžių ir laiką, likusį iki pensijos, bei sveikatą, o svarbiausia – nepamiršti, kad asmeninių finansų valdymo / investavimo strateginis tikslas ir pensinių fondų paskirtis yra užsitikrinti pajamas pensiniame amžiuje, išėjus iš darbo rinkos. Žinoma, nemažiau svarbu ir tai, kad kuo rečiau būtų keičiamos kaupimo ir lėšų atsiėmimo taisyklės/ įstatymai (ir negaliotų anksčiau sudarytoms sutartims), tuomet dalyviai galėtų planuoti savo būsimas lėšas, o bendrovės – investavimo strategijas, kas galiausiai lemia dalyvių sukauptą turtą.
Taip pat būtų tikslinga priminti apie nepelnytai primirštą ir Lietuvoje nepopuliarią III pakopą (arba papildomą kaupimą pensijai), kuri nepriklauso nuo politikų inicijuojamų įstatymų pakeitimų, o tai suteikia daugiau laisvės ir galimybių dalyviams kaupti pinigus pensiniam amžiui. Be to, į ją įmokos neribojamos – dalyvis gali investuoti, kiek tik gali, įmokas gali pervesti ne tik jis pats, o sumokėtoms įmokoms taikomos pajamų mokesčio lengvatos.
Straipsnį parengė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Verslo vadybos fakulteto Ekonomikos inžinerijos katedros profesorė dr. Daiva Jurevičienė
Galerija
