Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) prof. dr. Remigijus Venckus po kelerių metų pertraukos pristato dvi naujas savo sukurtų fotografijų parodas. Nuo vasario 3 d. iki kovo 5 d. Kauno rajono muziejuje veikia menininko paroda „Architektūros tiesės ir kreivės“. Ekspozicijoje galima išvysti fotografijas, kuriose užfiksuoti skirtingi Lietuvos miesteliai ir miestai, menininką sudominę architektūros ir urbanistikos fragmentai. Vasario 16 d., Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paminėjimui skirta paroda „Mano meilė – mano namai“ buvo atidaryta Latvijoje, Jekabpils pilyje–muziejuje. Ekspoziciją sudaro 23 m. kurtos dokumentinės nuotraukos. Kūrinius galima apžiūrėti iki kovo 19 d. Kovo 3 d. menininkas planuoja surengti dar vieną parodą iš ciklo „Architektūros tiesės ir kreivės“, tačiau joje bus eksponuojamos dar niekur nedemonstruotos Balkanų kraštus reprezentuojančios nuotraukos.
Prof. dr. R. Venckus – medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu – VILNIUS TECH Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Profesorius parengęs 20 mokslo straipsnių, 5 mokslo pranešimus, kurie buvo skaityti tarptautinėse ir respublikinėse mokslo konferencijose.
R. Venckus kuria fotografijos meną – atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos tema. Jis surengė daugiau nei pusšimtį autorinių parodų Lietuvoje ir dešimt užsienyje.
Lietuvoje profesorius žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse. Venckus yra 420 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.
Parengė prof. dr. Remigijus Venskus
Paroda „Architektūros tiesės ir kreivės“
Retai susimąstome apie tai, kiek ir kokie vaizdai mus supa kasdienybėje. Savęs neklausiame apie tai, koks neišsenkantis vaizdų arsenalas mus pradeda atakuoti keičiant savają ir net rutiniškai nuobodžią aplinką. Ne tik fiksuojame, kaupiame ir dalinamės tikrovės atvaizdais, bet taip pat juos prarandame, užmirštame, nebeprisimename. Visa tai nutinka dėl atvaizdų pertekliaus. Vizualinės aplinkos tarša mūsų dėmesį atitraukia nuo unikalios, mažiau fotogeniškos, bet reikšmingos pasaulio kaitos. Ieškome kažko, kas būtų tikroviškiau už tikrovę, unikalu ir perteiktų visą gyvenamąją realybę, kartu su garsu, liečiamais paviršiais ir net kvapais.
Apie tai, apie ką nesusimąstome, dažniausiai svarsto menininkai ir filosofai. Tikriausiai vedinas panašios pasaulio pažinimo strategijos, atsigęždamas ir bent fragmentiškai apžvelgdamas savo kūrybinį kelią pastebėjau, kad mane visada domino tai, ką nuotraukose užfiksuodavau anksčiau, apie ką nesvarstęs užmiršdavau ir net neperžiūrėdavau, domino tai, apie ką nesusimąstome. Anksčiau sukurti atvaizdai atrodė neįdomūs, nuobodūs ir tik užimantys vietą. Šiandien į juos žvelgiu kitaip, pastebiu tai, ko ankstesnis mano žvilgsnis visiškai negalėjo užčiuopti.
Rausdamasis po savo nuotraukų archyvą, komplektuodamas jas pagal panašumą, vietovę, techninį sprendimą ir nuotaiką pradėjau formuoti savitus, archyvą ir jo dekonstrukciją primenančius rinkinius. Regėdamas atvaizdus, bylojančius apie mano ankstesnes keliones ir aplankytus miestus, 2019 m. pradėjau kurti ciklą „Architektūros tiesės ir kreivės“. Prioritetu tapo fotografijos, kuriose užfiksuoti nereprezentatyvūs, nepuošnūs ir neatpažįstami architektūriniai miestų bei miestelių kraštovaizdžiai bei jų fragmentai. Tokiu būdu aš išsivaduoju iš turistinio žvilgsnio spąstų ir provokuoju žiūrovą kartu apmąstyti erdves, kurias formuoja pasikartojantys pastatų motyvai, aplinkos įspūdį suaštrinančios konstrukcijų tiesės ir kreivės. Vedinas šio tikslo aš gerokai mažiau skiriu dėmesio „superfilosofinei“ koncepcijai, bet daugiau – formai ir jos žaismui. Dėmesio centre aktualizuoju žaidimą vaizdu. Pirmiausia, fotografiją demonstruoju kaip pasakojimą vaizdu, o tik po to leidžiu jums kelti subtilius klausimus apie nuotraukų turinį, intuityviai vedantį link asmeninių įžvalgų ir interpretacijų.
Šis mano naujas kūrinių ciklas vienija fotografiją ir kompiuterinę grafiką. Apžvelgiant visą kūrinių kolekciją kyla dviprasmė asociacija. Vieną vertus, susidaro fotografijos nepakankamumo įspūdis. Antra vertus, kompiuterinės grafikos elementai gerokai praplečia fotografijos, kaip vaizdais pasakojančios medijos, galimybes. Remdamasis vaizdo komponavimo metodais, labiau taikomais grafinio dizaino lauke, plėtoju modulinio tinklelio komponavimo metodą ir jį dekonstruoju. Nors aš tokiu būdu fotografiją priartinu prie grafinio dizaino, o grafinį dizainą link fotografijos, tačiau nesiekiu sukurti vientisai ramaus vizualinio pasakojimo. Man kur kas įdomesnis minties ir asociacijų bangavimas. Tad ir kviečiu jus skrieti šiomis bangomis lyg jūs būtumėte išprotėję banglentininkai, siekiantys pažaboti tą vienintelę ir įspūdingą viso gyvenimo bangą.
Paroda „Mano meilė – mano namai“
Dokumentika – tai ne tik faktų įrodymas, bet ir priminimas apie tai, kad nuo savęs nepabėgsi. Tikriausiai nėra menininko, kuris net režisuodamas situaciją fotoaparato spragtelėjimui, nefiksuotų natūraliai kintančios ir nutinkančios aplinkos. Toks esu ir aš. Iki 2013 m. sukūriau nemažai dokumentinių nuotraukų. Deja, jos buvo rodomos retai, arba tik kartais tapdavo eksperimentinių montažo kūrinių elementais. Nors sukūrimo metu kai kurios nuotraukos man atrodė nė kiek neįdomios, tačiau aš jų nesiryžau sunaikinti. Kaupiau, saugojau tiek skaitmeninėje laikmenoje, tiek juostoje, tiek spausdintiniame variante įamžintas akimirkas.
Šiandien, vartydamas anksčiau sukurtus atvaizdus, aš suvokiu, kad man pačiam yra akivaizdu, jog laikas dokumentinį kadrą paverčia ypatingu praeities liudytoju, kuris lemia nostalgijos ir ilgesio jausmų paaštrėjimą. Net jei nuotraukoje užfiksuotas kitas, nepažįstamas praeivis, vis tik jis tampa pasakojimo ašimi ne apie kažką, o apie mane autorių ir žiūrovą. Taip aš per fotografiją susigrąžinu ne tik praeitį, bet ir save patį.
Fotografijų ciklas „Mano meilė – mano namai“ (angl. My Love My Home) – tai lyg mano paties sugrįžimas į nuosavą praeitį. Kūrinių ciklą lėmė noras apmastyti gana abstraktų reiškinį – Tėvynę. Ilgai mąsčiau, ką galėčiau papasakoti apie Lietuvą, o tiksliau apie savo Lietuvą? Kokia ji? Kuo ji išskirtinė?
Tik drąsiai galvodamas apie ją ir susikoncentruodamas į savo jausmus ir prisiminimus suvokiu, kad mano Tėvynė nėra nei valstybės herbas, nei vėliava. Mano Lietuva yra tik tas nedidelis žemės plotelis, kurį liečia basos kojos drėgną rugpjūčio pabaigos rytą. Mano Tėvynė yra mano Mamos šypsena ir bučinys į žandą atsisveikinant. Mano Tėvynė yra mano Močiutės rankomis surinktos braškės iš jos sodo, šuo, kuris laksto kieme ir kiekvieną kartą nevaldomai džiūgauja išvydęs šeimininką. Tad ir aš kviečiu susitikti su dokumentiniais kadrais, kurie, pirmiausiai, labai daug pasakoja man pačiam apie mane. Antra – jie pasakoja apie Tėvynę, kurią aš labai myliu. Aš dalinuosi su jumis ilgesio jausmu apie savo Lietuvą, kuri jau niekada nebebus tokia, kokia buvo vakar, bet bus kitokia rytoj.
Galerija
