Stojantiesiems

Virtualios realybės architektė

Gegužės 14, 2018

Architektūrą, pristatydami Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Grafinių sistemų katedros lektorę dr. Rytę Žiūrienę, paminėjome neatsitiktinai. Į multimedijų ir virtualios realybės sritį mokslininkė pasuko baigusi klasikinės architektūros studijas VGTU. Šiandien ji su studentais projektuoja ne pastatus, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno fragmentus, ant adatos smaigalio įkurdina Katedros aikštės prakartėlę ar kviečia pasivaikščioti virtualaus Vilniaus gatvėmis. Gide virtualioje realybėje dr. R. Žiūrienė sutiko pabūti ir „Sapere Aude“ skaitytojams.
 
Kūryba, technologijos ir pasirinkimai

„Mane įkvepia, kai kūrybinis ir technologinis pradas yra kartu. Buvo momentų, kai norėjosi nuo IT grįžti prie kūrybos, tačiau dabar jaučiuosi atradusi savo vietą. Virtualioje erdvėje galiu įgyvendinti kūrybinius sumanymus, o architektūra iki šiol man padeda dirbant su estetika, struktūrų pažinimu, jai esu dėkinga už išlavintą analitinį mąstymą“, – pasakoja dr. R. Žiūrienė. Jos kelias multimedijų link prasidėjo iš karto po studijų. Gabi architektė pastebėjo, kad tuo metu ypač trūko specialistų, gebančių dirbti kompiuterinėmis projektavimo programomis. Paieškos, kur galėtų įgyti šių žinių, atvedė į Alma Mater, kur buvo dėstoma kompiuterinės inžinerijos ir grafikos magistrantūros programa. Pasak pašnekovės, studijos jai sekėsi ir programos vadovas paskatino eiti toliau, stoti į doktorantūra. „Tokių planų neturėjau, bet nusprendžiau pabandyti. Dirbau Inžinerinės grafikos katedroje, dėsčiau studentams. Iš pradžių buvo baisu, o vėliau pajutau, kad man šis darbas patinka. Tuo metu dirbau ir kaip architektė, projektavau parodas. Teko rinktis. Pajutau, kad universitete gausiu daugiau laisvės, kūrybinių galimybių, tad ir pasukau akademiniu keliu“, – savo sprendimo nesigaili mokslininkė.
 
Virtuali realybė: patraukli, bet dar tobulintina

Dr. R. Žiūrienė sutinka, kad virtuali realybė šiandien yra labai populiari: visi apie ją kalba, žavisi, prognozuoja neribotas galimybes. Tačiau, mokslininkės teigimu, šioje srityje dar daug ką teks nuveikti, ypač siekiant masiškesnio ir žmogui patogesnio šios technologijos panaudojimo. „Sutikime, mūsų galimybės virtualioje erdvėje yra vis dar ribotos: tam reikalinga speciali įranga, ją dėvėti nėra labai patogu, ji riboja mūsų matymo ir pojūčių lauką, taigi nėra žmogui natūrali. Todėl virtualios realybės technologijos ateityje turėtų vystytis taip, kad panaikintų esančius nepatogumus ir sparčiau plistų“, – prognozuoja VGTU atstovė. Pasak jos, jau yra ir sėkmingų bandymų, pavyzdžiui, kai virtualios realybės aplinka kuriama tam tikroje erdvėje, po kurią žmogus gali vaikščioti be akinių (angl. cave), šiuos sprendimus sėkmingai naudoja muziejai. Visgi, tuomet sunkiau sukurti nesvarumo būsenos iliuziją ir kitus efektus, kurie galimi užsidėjus virtualios realybės šalmą.
 
Paklausta, kada galime tikėtis ryškesnio proveržio, dr. R. Žiūrienė sako, kad technologijos paprastai vystosi šuoliais, didesnės inovacijos, sukuriančios naujus produktus ar iš esmės pakeičiančios esamų naudojimą, vyksta kas 5–10 metų. Ji primena, kad virtualios realybės technologija jau ilgą laiką naudojosi kariškiai, kol ji tapo prieinama civiliams. Pasak mokslininkės, sėkmingiausiai ją pritaikė ir išnaudoja žaidimų ir pramogų industrija, virtualios realybės technologija dažnai pasitelkiama įvairioms simuliacijoms, pavyzdžiui, gydant fobijas, psichologines baimes, mokantis taisyklingai atlikti pratimus ir pan., neįgaliems žmonėms ji suteikia galimybių apsilankyti ten, kur jie įprastai negalėtų nuvykti. „Jau ir dabar virtuali realybė atveria daug naujų galimybių, o paprastesnis jos prieinamumas ir panaudojimas tik dar labiau jas praplėstų“, – įsitikinusi mokslininkė.


Ne kopijuoti, o kurti

Kokiu turiniu užpildyti virtualią realybę ir kitas modernias medijas? Šis klausimas, anot dr. R. Žiūrienės, yra toks pats aktualus, kaip ir technologinė pusė. „Kurdami su studentais virtualų Vilniaus modelį, neturėjome tikslo sukurti kuo tikslesnę sostinės kopiją virtualioje erdvėje. Kopijavimo tikslumas buvo aktualus prieš dešimtmetį, o dabar tam turime specialią įrangą, su ja dirbančius specialistus ir šioje srityje veikiančias įmones. Dabar svarbesnis konceptualus klausimas – ką aš noriu tuo pasakyti? Šiuolaikinės multimedijų technologijos tampa tam tikra nauja meno rūšimi. Menas asocijuojasi su realiu mūsų gyvenimu, todėl vis daugiau linkstama į turinį ir idėją, kurią jis turėtų perduoti“, – pasakoja lektorė. Šia nuostata ji vadovaujasi visuose su studentais vykdomuose projektuose: ir atkuriant Gedimino sapno fragmentus, ir modeliuojant nanoprakartėlę. „Visada raginu klausti savęs: ką gi mes norime parodyti, kokią žinutę pasiųsti, kaip tai atsispindės per meninę raišką? Žinoma, atsakymai į šiuos klausimus reikalauja daug tarpdisciplininių žinių ir įgūdžių, be jų, kaip ir daugelyje sričių, sunkiai išsiversi“, – teigia dr. R. Žiūrienė.
 
Jos nuomone, tai labai plati erdvė vystymuisi, o gal net ir naujai profesijai atsirasti, nes specialistų, gebančių sujungti kelias skirtingų sričių žinias, poreikis rinkoje tikrai didelis. „Mūsų studentai orientuoti į technologijas, bet šalia turėtų būti kažkas, kas rūpinasi naratyvu, turiniu, menine raiška. Žinoma, mes patys ieškome būdų, kaip šių žinių suteikti studentams, bet tikiu, kad puikios sinergijos pasiektume bendradarbiaudami su menininkus ruošiančiais universitetais, pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Visos šios aukštosios mokyklos stiprios kiekviena savo srityje, tad dirbdami vienoje komandoje studentai galėtų mokytis vieni iš kitų“, – teigia dr. R. Žiūrienė.
 
Džiaugiasi pasaulyje pripažintais partneriais

Deja, bendradarbiavimas tarp Lietuvos universitetų nevyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. „Priežasčių yra įvairių, tačiau susikalbėti trukdo ir konkurencijos baimė, nepasitikėjimas vieni kitais, užsidarymas siaurame savo interesų rate“, – apgailestauja mokslininkė. Tad nieko keisto, kad jos kontaktų knygelėje daugiausia yra kolegų iš užsienio, su kuriais pažintis užsimezga stažuočių ir vizitų į universitetus metu, vardų. Dr. R. Žiūrienė džiaugiasi, kad VGTU jau ne vieną kartą lankėsi ir studentų dirbtuvėms vadovavo profesionalus naujųjų medijų menininkas, architektas, Turino Albertinos menų akademijos (Italija) profesorius Franzas Fischnalleris. Su jo pagalba studentai sukūrė virtualios realybės aplinką, kuri nukelia į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sapną. Su profesoriumi planuojama tobulinti ir virtualaus Vilniaus projektą, planuojami kiti jo vizitai į VGTU.
 
Ne pirmus metus skaičiuoja ir profesinė draugystė su specialiuosius efektus Holivudo filmams kūrusiu, „Disney“ kompanijoje animatoriumi dirbusiu Kelno medijų meno akademijos profesoriumi Žilvinu Lilu. „Pavasarį laukiame Žilvino vizito, kurio metu jis mus supažindins su judesio fiksavimo (angl. motion caption) technika. Ji plačiai naudojama kino industrijoje, kuriant specialiuosius efektus. Mums tai bus nauja patirtis. Džiugu, kad drauge su juo atvyks ir grupė studentų, o vėliau jau mes su VGTU studentais apsilankysime pas juos Kelne“, – planus atskleidė mokslininkė.
 
Lankantis kviestiniams profesoriams, organizuojamos įvairios kūrybinės dirbtuvės, į kurias dėstytoja norėtų įtraukti ne tik multimedijos ir kompiuterinio dizaino programos, bet ir architektūros, kūrybinių industrijų, mechanikos studentus. „Skatiname studentus dirbti komandomis, kad kiekvienas geriausiai išnaudotų savo talentus, atrastų sritį, kurioje norėtų tobulėti ir su kuria sietų savo profesinę karjerą. Be abejonės, įkvėpimo ir naujų idėjų suteikia vien galimybė dirbti bendruose projektuose kartu su tokio lygio profesionalais, kaip profesoriai Ž. Lilas ir F. Fischnalleris. Belieka palinkėti, kad studentai aktyviau naudotųsi tokiomis progomis“, – pasakoja dr. R. Žiūrienė.


Specialistai paklausūs

Pašnekovės klausiame, o kaip VGTU atrodo pasauliniame medijų studijų kontekste? „Daug keliauju ir lankausi užsienio universitetuose, tad galiu pasakyti, kad VGTU multimedijos ir kompiuterinio dizaino programa yra aukšto lygio. Ją kūrėme išanalizavę geriausių universitetų patirtį, ir dabar sekame, kas vyksta mūsų industrijoje, ir papildome programą aktualiomis naujovėmis. Džiugina ir tai, kad studentai lengvai randą darbą, yra priimami į magistrantūros studijas pripažintuose kitų šalių universitetuose“, – teigia VGTU atstovė.
 
Pasak jos, programa fundamentali, jungianti menus ir technologijas, studentai mokomi garso ir vaizdo apdorojimo, filmavimo technologijų, svetainių kūrimo, mobiliųjų technologijų, žaidimų kūrimo, 3D modeliavimo, animacijos ir efektų kūrimo. Kiekvienas studentas gali atrasti savo mėgstamą sritį ir netgi susidėlioti individualią programą. „Man šios studijos tuo ir patinka, kad ateina labai skirtingi studentai, vieni labiau linkę į menus, kiti – į technologinius dalykus. Visos šios skirtybės labai praturtina studijų aplinką“, – džiaugiasi dėstytoja.
 
Studentai taip pat vertina tokį platų išsilavinimą – nuo programos starto jų skaičius kasmet auga. Daugelis jų pradeda dirbti jau studijų metais: kuria interneto svetaines, el. parduotuves, dirba dizaineriais, vaizdo filmų kūrėjais ir pan. „Gerai, kai darbo patirtis gali praturtinti mokymąsi, tik studentams ne visada pavyksta tai suderinti. Jie atlieka užduotis ir daro tai tikrai gerai, bet vis susimąstau, ko jie iš tiesų galėtų pasiekti, jei koncentruotųsi tik į studijas“, – nusišypso dėstytoja, nebijanti kelti iššūkių ne tik studentams, bet ir sau.

 

Galerija

Panašios naujienos

Nauja daktaro disertacija
Nauja daktaro disertacija
VILNIUS TECH didžiuojasi savo doktorantų disertacijomis, todėl VILNIUS TECH Biblioteka kviečia sekti skelbiamas naujas apgintas disertacijas. Šiandien pristatoma disertacija „Biofiltracijos medžiagų tyrimai ir taikymas šalinant iš biodujų sieros vandenilį“ („Research and application of biofiltration materials in the purification of biogas from hydrogen sulfide“), kurią parengė doktorantas Kamyab Mohammadi. Disertacija rengta 2022–2026 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete, vadovė – doc. dr. Rasa Vaiškūnaitė. Disertacija ginama viešame Aplinkos inžinerijos mokslo krypties disertacijos gynimo tarybos posėdyje 2026 m. birželio 15 d. 10 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aula Doctoralis posėdžių salėje. Disertacijoje analizuojamas sieros vandenilio (H₂S) pašalinimas iš biodujų, taikant biofiltracijos metodą. Darbe sprendžiama viena pagrindinių biodujų panaudojimo problemų – efektyvus H₂S šalinimas, kadangi ši medžiaga yra toksiška, korozinė ir reikšmingai mažina biodujų energetinių sistemų eksploatacinį efektyvumą bei jų tarnavimo laiką. Pagrindinis tyrimo objektas – sieros vandeniliui šalinti iš biodujų skirtos biofiltracijos medžiagos: iš nuotekų dumblo pagamintos bioanglys, akytojo lengvojo betono (CLC) atliekos ir putų poliuretanas (PUF). Pagrindinis disertacijos tikslas – didinti sieros vandenilio šalinimo iš biodujų efektyvumą ir biofiltro veikimo stabilumą, biofiltracijos procese taikant fiziškai ir chemiškai modifikuotas bei nemodifikuotas atliekų kilmės medžiagas. Darbą sudaro įvadas, literatūros apžvalga, metodikos ir rezultatų skyriai, bendrosios išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros ir autoriaus publikacijų disertacijos tema sąrašai. Įvadiniame skyriuje pateikiama tiriamoji darbo problema, aktualumas, aprašomas tyrimų objektas, formuluojamas tikslas ir uždaviniai, aprašoma tyrimų metodika, darbo mokslinis naujumas, rezultatų praktinė reikšmė, ginamieji teiginiai. Pirmajame skyriuje apžvelgiamos sieros vandenilio šalinimo iš biodujų biotechnologijos, daugiausia dėmesio skiriant biofiltracijos mechanizmams, biofiltrų užpildų savybėms ir pagrindiniams proceso efektyvumą lemiantiems veiksniams. Antrajame skyriuje aprašomos eksperimentinių tyrimų metodikos, skirtos biofiltracijos medžiagoms parinkti, jų fizikinėms ir cheminėms savybėms, adsorbcinėms charakteristikoms nustatyti, mikroorganizmų inokuliacijai ir auginimui, taip pat sieros vandenilio šalinimo efektyvumui vertinti ir biofiltracijos procesui matematiškai modeliuoti. Trečiajame skyriuje pateikiami inovatyvių filtravimo medžiagų teorinių ir eksperimentinių tyrimų rezultatai, atskleidžiantys šių medžiagų savybių ir modifikacijos ryšį su mikroorganizmų įsitvirtinimu, bioplėvelės formavimusi ir filtro efektyvumu šalinant sieros vandenilį, taip pat palyginami eksperimentiniai duomenys su matematinio modeliavimo rezultatais. Disertacijos tema yra atspausdinti 8 moksliniai straipsniai: du – Web of Science duomenų bazės leidiniuose, turinčiuose citavimo rodiklį, vienas – Web of Science duomenų bazės leidinyje, neturinčiame citavimo rodiklio, keturi – kitose tarptautinėse duomenų bazėse referuojamuose leidiniuose, vienas tik Scopus duomenų bazėje referuojamame konferencijų darbų leidinyje. Disertacijos tema perskaityti 7 pranešimai Lietuvos ir kitų šalių konferencijose. Mokslo darbą galite rasti VILNIUS TECH Virtualiojoje bibliotekoje.
Plačiau
Ekspertės išpažintis: 10 dalykų, kuriuos supratau stebėdama tūkstančius stojančiųjų
Ekspertės išpažintis: 10 dalykų, kuriuos supratau stebėdama tūkstančius stojančiųjų
Vasara – atsakingas metas mokyklas baigiantiems ir studijuoti besiruošiantiems jaunuoliams. Kokią specialybę pasirinkti? Geriau rinktis tai, kas patinka, ar tai, ką siūlo tėvai? VILNIUS TECH Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centro direktorė dr. Justė Rožėnė visas jaunuolių pasirinkimo „dramas“ iš arti stebi jau ne pirmus metus. Ji dalijasi patarimais ir pasiūlymais, kurie gali padėti abiturientams teisingai pasirinkti savo ateities profesiją. 1. Daugelis nežino, ko nori, ir tai visiškai normalu. Vienas didžiausių mitų, kad dvyliktokas turi tiksliai žinoti savo ateitį. Realybėje daugelis nežino. Ir ne todėl, kad yra pasimetę ar neatsakingi. Jiems tiesiog trūksta patirties, nes jie dar neturėjo galimybės išbandyti daugelio dalykų. [caption id="attachment_119989" align="alignnone" width="2560"] Justė Rožėnė[/caption] Per stojimus dažnai matau ne tokius, kurie renkasi tarp trijų svajonių profesijų. Matau jaunus žmones, kurie renkasi tarp kelių variantų ir bando suprasti, kuris iš jų galėtų tapti jų keliu. 2. Geriausi mokiniai dažnai būna nedrąsiausi. Mokiniai, iš brandos egzaminų surenkantys 90–100 balų, dažnai jaučia didžiulį spaudimą ir bijo suklysti. Jie bijo pasirinkti studijas, kurios ne tokios prestižinės, mažiau suprantamos aplinkiniams arba tiesiog ne visai tradicinės. Pastebėjau, kad vidutiniškai egzaminus išlaikę abiturientai daug drąsiau renkasi tai, kas jiems iš tikrųjų įdomu. Kuo daugiau lūkesčių uždedama žmogui, tuo sunkiau jam rizikuoti. 3. Tėvai dažnai nori gero, bet ne visada padeda. Per stojimus ne kartą tenka girdėti: „su tokiais balais būtų gaila nestoti į mediciną“, „menai nėra rimta profesija“, „inžinerija merginai bus per sunku“. Dažniausiai tai sakoma iš rūpesčio, o ne iš blogos valios. Tačiau tėvų noras apsaugoti vaiką gali tapti kliūtimi jam atrasti savo kelią. 4. Daug žmonių renkasi ne profesiją, o prestižą. Kartais atrodo, kad svarbiausias klausimas tampa ne „ką veiksiu?“, o „ką apie mane pagalvos?“. Tačiau po kelerių metų darbo rinkoje prestižas tampa daug mažiau svarbus nei tai, ar žmogui patinka jo pasirinkta veikla. Dar nesutikau žmogaus, kuris po dešimties metų būtų laimingas vien dėl to, kad jo diplome įrašytos programos pavadinimas skambėjo įspūdingai. 5. Labai mažai žmonių iš tiesų pasidomi studijų turiniu. Tai mane stebina kasmet. Žmonės analizuoja konkursinius balus, žiūri reitingus, lygina universitetus, tačiau dažnai nėra atsivertę nė vieno studijų programos aprašo, mokomųjų dalykų sąrašo. O juk studijos yra ne universiteto pavadinimas, tai 4 metus trunkanti jauną žmogų formuojanti patirtis, geriausi prisiminimai ir visa ko pradžia. 6. Daugelis renkasi pagal profesijos įvaizdį, o ne realybę. Architektūra nėra vien kasdienių idėjų perteikimas brėžinyje. Programavimas nėra tik kompiuteriniai žaidimai. Pilotavimas nėra turistavimas. Inžinerija nėra vien fizika ir matematika. Kuo daugiau žmogus domisi tikruoju profesijos turiniu, tuo mažesnė tikimybė nusivilti pradėjus studijas. Žinojimas mus paruošia visoms medalio pusėms. 7. Miestas dažnai tampa svarbesnis už profesiją. Kasmet matau stojančiuosius, kurie pirmiausia renkasi miestą, o tik tada studijas. Suprantu kodėl. Palikti namus nėra lengva. Tačiau kartais dėl to atmetamos programos, kurios žmogui iš tikrųjų tiktų labiausiai. 8. Žmonės daug dažniau gailisi neišdrįsę, nei pabandę. Per daugelį metų girdėjau nemažai istorijų apie nepasiteisinusius pasirinkimus. Tačiau daug dažniau girdžiu: „norėjau, bet pabijojau“, „galvojau apie tai, bet nesiryžau“, „man sakė, kad nesugebėsiu“. Skaudžiausi būna ne neteisingi sprendimai, o nepriimti sprendimai. 9. Praėjusių metų konkursiniai balai pasako daug mažiau, nei atrodo. Tai vienas dažniausių klausimų. Tačiau per ketverius metus supratau, kad stojimai labai priklauso nuo konkrečios kartos, egzaminų, taisyklių pokyčių ir daugybės kitų aplinkybių. Praėjusių metų skaičiai gali padėti orientuotis, bet jie nėra ateities prognozė. 10. Nesirink studijų pagal tai, kuo nori būti po 40 metų.  Jeigu reikėtų duoti tik vieną patarimą, duočiau šį: nesirink studijų pagal tai, kokį titulą nori turėti ateityje. Rinkis pagal tai, kokias problemas nori spręsti, apie ką nori mokytis ir ką norėtum veikti pirmadienio rytą po ketverių metų, nes būtent ten prasidės tavo profesinis gyvenimas, kuris gali kardinaliai keistis einant laikui.
Plačiau