Pastaraisiais metais tiekimo grandinės keitėsi kardinaliai. Šioms transformacijoms įtakos turėjo tiek COVID-19 pandemija, tiek karas Ukrainoje, tiek natūralūs skaitmeninimo bei automatizavimo procesai, žaliasis kursas. Tai, kas prieš keletą metų atrodė jau nusistovėję ir savaime suprantama – išsibalansavo. Kai kurios tiekimo grandinės paprasčiausiai iširo, kitos – transformavosi, trečios vis dar ieško geriausio sprendimo, kaip ilgiau išlikti rinkoje, o ketvirtos – formavimosi etape.   

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Verslo technologijų ir verslininkystės katedros vedėja prof. dr. Ieva Meidutė-Kavaliauskienė pastebi, kad analizuojant aukščiausio lygio verslo analitikų bei mokslininkų įžvalgas, aktualiausi klausimai, į kuriuos ieškoma atsakymų – kas yra atspari tiekimo grandinė ir kaip ją suformuoti? 

VILNIUS TECH novatorė pabrėžia, kad tai ganėtinai sudėtingi klausimai, o vieno atsakymo ar priemonės, kurią pritaikius viskas susidėlios į savo vietas – nėra. Išanalizavus daugelį atsparios tiekimo grandinės apibrėžimų, geriausiai situaciją apibūdinantis yra mokslininkų Benjamino R. Tukamuhabwa, Marko Stevenson, Jerrio Busby ir Martos Bell 2015 m. pateiktas apibrėžimas. Jame teigiama, kad tiekimo grandinės atsparumas yra susijęs su pritaikomu (adaptyviu) tiekimo grandinės gebėjimu pasiruošti ir / arba reaguoti į sutrikimus, laiku ir ekonomiškai efektyviai atsigauti, t. y. pereiti prie veiklos geresnės būsenos po sutrikimo (idealiu atveju) negu prieš. Šis apibrėžimas yra labai aktualus šiandieniniam verslui, šiandieninėms tiekimo grandinėms, jų kūrėjams. 

„Analizuojant pagrindines tendencijas tiekimo grandinėse, logistikos ekspertų nuomones, susijusias su jų atsparumo vertinimu, galima pastebėti, kad norint, jog tiekimo grandinė būtų atsparesnė, įmonės turi imtis suderintų veiksmų tiek strateginiame, tiek taktiniame bei operaciniame lygiuose. Dauguma įmonių sprendžia tik dalį problemų, susijusių su atsparumu, nekoordinuoja tarpusavio veiksmų, todėl dažnai rezultatas yra ne toks, kokio buvo tikėtasi“, – dėmesį atkreipia I. Meidutė-Kavaliauskienė. 

Pasak novatorės, siekiant to išvengti, vadovų veiksmai visuose lygiuose turi būti aiškūs, koordinuoti bei apimti keturis pagrindinius aspektus, jei siekiama suformuoti atsparią tiekimo grandinę. Pirmiausia reikėtų peržiūrėti tiekimo grandinės struktūrą – galbūt ši konfigūracija jau nebeaktuali, gal pasikeitė tiekimo grandinės dalyviai ir būtina adaptacija, gal yra kitų priežasčių, dėl kurių yra būtina pertvarka. Taip pat – įvertinti bendradarbiavimą su tiekimo grandinės partneriais: ar jie atitinka keliamus lūkesčius, gal laikas juos keisti, gal atsirado naujų ir pan. Dar vienas svarbus aspektas – darbuotojų elgsena bei turimos kompetencijos bei tiekimo grandinės judrumo įvertinimas. 

„Didelį dėmesį reiktų skirti planavimui, pasirenkant tinkamus įrankius visuose trijuose planavimo lygiuose – strateginiame, taktiniame bei operaciniame. Reikėtų nepainioti skirtingiems lygiams priskirtų planavimo procesų, juos aiškiai apsibrėžti ir priskirti būtent ten, kur jie ir turi būti“, – sako Verslo technologijų ir verslininkystės katedros vedėja. 

Dar vienas svarbus momentas – galimų scenarijų kūrimas, kurie, kaip rodo praktika, padeda užbėgti įvykiams už akių, numatyti galimas grėsmes, bandyti jas modeliuoti ir priimti tai situacijai geriausius sprendimus. Pastaraisiais metais daug investuojama į planavimo sistemų tobulinimą. Jos suteikia galimybę įmonėms analizuoti savo sprendimų pagrįstumą įvairiais aspektais, taip pat ir atsparumo didinimo užtikrinimui. 

„Siekis suformuoti atsparią tiekimo grandinę nėra lengvas uždavinys, jo sprendimui įmonė, visų pirma, turi būti pasiruošusi pati. Pasiruošę turi būti ir visi kiti tiekimo grandinės dalyviai, kad įvykus bet kokiam trikdžiui ji sugebėtų nesubyrėti, o išlikti ir pakilti iš susidariusios situacijos“, – pabrėžia VILNIUS TECH novatorė.