2018-01-05
Šokti gyvenimą kiekvienu savo judesiu
Tekstą parengė VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus
Nors nesu niekada rengęs interviu su savo studentais, tačiau šį kartą nutariau parengti ir su jumis pasidalyti pokalbiu su aštuoniolikmečiu Denisu Stechu, kuris šiuo metu studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) Kūrybinių industrijų fakultete Pramogų industrijų specialybę ir scenos menų arenoje yra puikiai atpažįstamas kaip šokėjas.
D. Stechas ne kartą atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose. Daug metų dalyvavo Lietuvos čempionatuose, šoko kartu su žinomais žmonėmis įvairiuose televizijos ir tarptautiniuose projektuose. Po studijų menų mokykloje jaunuolis pradėjo šokti pas vieną geriausių Lietuvos choreografių, įvairių televizijos laidų režisierę Marijaną Staniulėną.
Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“
– Denisai, esate šiuolaikinio, modernaus šokio šokėjas. Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado šokis. Kaip juo susidomėjote? Kokie pavyzdžiai jus įkvėpė rinktis šį kelią?
– Šokiai buvo netgi ne mano, o tėvų pasirinkimas. Gimiau Vilniuje, tačiau pirmus 14 savo gyvenimo metų gyvenau nedideliame miestelyje šalia Vilniaus – Pabradėje. Vaikystėje buvau itin judrus ir aktyvus vaikas, kurio neįmanoma buvo pamatyti ramiai stovinčio vietoje.
Mūsų miestelyje buvo daug įvairių būrelių, tačiau vienas rimčiausių – menų mokyklos choreografijos skyriaus, kurio vadovė buvo Agnė Rickevičienė, kuri 2016-aisiais buvo išrinkta Metų mokytoja. Ji puiki pedagogė, užaugino šimtus stiprių šokėjų, ne vieną Lietuvos ir pasaulio čempionų kartą. Jos dėka mūsų nedidelis miestelis šokių pasaulyje buvo vienas žinomiausių.
Matyt, dėl to, kad buvau labai judrus ir visą laiką bandžiau kažką šokti, tėvai nusprendė nuvesti mane į jos vedamus užsiėmimus. Man buvo septyneri. Prisimenu, kai keliaujant į atranką mama man tarė: „Denisai, tai jau ne vaikų darželis, tai rimtas būrelis, kuriai vadovauja labai rimta mokytoja.“
Šokdamas Agnės Rickevičienės vadovaujamoje grupėje spėjau tapti ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio čempionu. Šokdamas apkeliavau pusę Europos šalių, dalyvavau televizijos projektuose, susipažinau su įvairiais šokio meistrais.
– Šokate Anželikos Cholinos spektakliuose. Kuo ši šokio režisierė yra ypatinga? Kokią naudą jums teikia darbas pas Choliną? Kaip tobulėjate?
– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.
A. Cholinos šokio teatras vienija pačius stipriausius šokėjus, kurie ir patys yra puikūs pedagogai, mokantys šokti vaikus, gebantys kurti net savo spektaklius. Šokant jos teatre užsimezgė labai daug naujų pažinčių.
Jos teatro dėka aš taip pat tapau daugelio projektų dalyvis, taip pat tenka ir daug keliauti po pasaulį. Šiais metais trupė gastroliavo Kinijoje, šoko gražiausiuose pasaulio teatruose.
Taigi, vien stebėti A. Cholinos darbą su šokėjų trupe verčia tobulėti ir mane. Matau visą darbinę virtuvę, mokausi kurti ir išlaikyti specialius ryšius su šokėjais, stebiu spektaklių režisavimą, suvokiu apšvietimo, kostiumų, grimo, aktorių veidų mimikos ir dekoracijų reikšmę. Šokti pas A. Choliną yra neįkainojama patirtis ir žinios.
– Kokia yra modernaus šokio šokėjo kasdienybė? Nuo ko pradedate dieną? Kiek reikia dirbti, sveikai gyventi, turėti griežtą dienotvarkę?
– Šokiai ir universitetas nėra mano vieninteliai užsiėmimai, šiuo metu bandau savo jėgas ir versle. Truputį anksčiau nei prieš metus įkūriau internetinę drabužių parduotuvę, tad nemažai laiko skiriu ir jai.
Mano diena prasideda anksti, dažniausiai 8 valandą ryto manęs namie jau nebūna, o grįžtu vėlai, nė anksčiau kaip 10 vakaro. Kadangi repeticijos būna per pietus arba vakarais, tai visus reikalus turiu sutvarkyti arba iki paskaitų pradžios, arba jau po repeticijos. Rytais važiuoju į universitetą, kartais būnu ten iki paskaitų pabaigos, o kartais tenka išeiti anksčiau dėl repeticijų... Po repeticijos, jeigu nėra jokių nepadarytų darbų, važiuoju namo ir ruošiuosi kitos dienos darbams.
Artėjant čempionatams mano dienotvarkė visiškai pasikeičia. Tenka atidėti visus planuotus ir neplanuotus reikalus ir koncentruotis ties būsimu pasirodymu. Pasiruošimai vyksta beveik kiekvieną dieną nuo ryto arba bent nuo pietų iki vakaro.
Šokio kūrybos procesas gana įdomus: atlikęs apšilimo pratimus įsijungiu vaizdo kamerą ir improvizuoju ištisas valandas, po to peržiūrinėju nufilmuotą medžiagą ir ieškau bent vieno įdomaus ir tuo pačiu stipraus judesio savo improvizacijoje. Jeigu po dviejų improvizacijos valandų randu bent vieną dėmesio vertą naują judesį, tai, vadinasi, mano repeticija nepraėjo veltui.
Be abejo, šokėjo gyvensena turi būti sveika. Bet kokie žalingi įpročiai šokėjams kenkia gerokai labiau negu bet kokiam kitais darbais užsiimančiam žmogui.
Šokėjas yra ne tik menininkas, bet ir sportininkas. Nors šiuo metu mitybai labai ypatingo dėmesio neskiriu. Žinoma, greitas maistas nėra pageidautinas. Kadangi tenka labai daug šokti ir daug lieti prakaito, todėl reikia daug vertingo maisto, daug statybinių ir energiją palaikančių naudingų medžiagų.
– Savo laiką skiriate ne tik šokiui, bet ir studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu studijuojate Pramogų industrijų studijų programą. Koks pirmasis įspūdis studijuojant Pramogų industrijų studijų programą? Ko jau teko išmokti? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Įspūdis labai geras, bent jau kol kas labai džiaugiuosi, jog įstojau būtent čia, nė trupučio nepasigailėjau. Na, bet juk dažniausiai studentai sužino, ar patinka studijuoti jiems, ar ne, tik po pirmos sesijos.
Aš girdėjau, kad universitetai nuo kolegijų skiriasi tuo, kad universitetinis mokslas labiau skirtas bendram išsilavinimui, todėl sunku pasakyti, ko jau teko išmokti. Jeigu mokykloje po matematikos pamokos galima būdavo tiksliai pasakyti, kad išmokai, pavyzdžiui, kaip spręsti lygčių sistemą, tai dabar universitete tai padaryti žymiai sunkiau ir ne iš karto galima pastebėti rezultatus.
Tiesa, teko išmokti, ir nemažai. Spėjau patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius, susidūriau su psichologija, įgijau daug žinių filosofijos paskaitose, supratau, kaip vyksta renginių organizavimas iš vidaus ir dar daug viso kito.
Kadangi dar visai neseniai tapau pirmojo kurso studentu, tai kol kas džiaugiuosi tuo, kad pagaliau baigiau mokyklą ir esu naujame gyvenimo kelyje.
.jpg)
– Būdamas modernaus šokio šokėju, tikriausiai domitės įvairių šokio meistrų veiklomis. Papasakokite, kokie šokio meistrai, šokio režisieriai yra jūsų didieji įkvėpėjai. Kokie pavyzdžiai jus žavi ir kodėl?
– Pats didžiausias mano įkvėpėjas yra vienas žinomiausių pasaulio choreografų – Ohad Naharin. Kažkada apie jį nieko nežinojau, netgi vardo, girdėjau tik apie techniką, kurią jis sukūrė, bet ir tai nelabai žinojau apie autorystę.
Vieną kartą kino teatre pamačiau dokumentinį filmą apie jį. Patikėkite, tas filmas mane įkvėpė visam mano profesiniam gyvenimui... Galbūt kažkam pasirodys juokinga, bet pasibaigus filmui, mane užgulė emocijos ir akyse kaupėsi ašaros. Net negalėjau tiksliai pasakyti kodėl. Aš negalėjau ištarti nė žodžio ir buvau pasiruošęs tuoj pat iš kino teatro važiuoti į šokių salę ir šokti, kurti visą parą, kol išseks jėgos. O. Naharin, nežiūrint į visas kylančias kliūtis ir sunkumus, sugebėjo pasiekti pavydėtinų aukštumų.
Man taip pat labai patinka Travis Wallo – nuostabi ir jautri, gilia mintimi grįsta choreografė. Mane taip pat įkvėpė ir motyvavo choreografas iš Latvijos Agris Danilevičs. Jo šokių studijoje visada labai jauki atmosfera, teikianti daug jėgų. Prisimenu, kai improvizavome visą naktį, nors gerokai anksčiau jau buvome laisvi nuo darbo ir galėjome atsiduoti poilsiui. Turiu paminėti, kad A. Danilevičs mokinys buvo priimtas į geriausią šokių mokyklą, o tai ir yra choreografo talento ir profesionalumo įrodymas.
– Ar esate laimingas kasdienybę skirdamas modernaus šokio veikloms? Kokią regite savo karjeros perspektyvą ateityje? Kokie jūsų asmeniniai planai?
– Be abejo, esu laimingas kasdienybę skirdamas modernaus šokio veikloms. Jei nebūčiau laimingas, tikrai nešokčiau. Visos mano veiklos yra susijusios su kitais labai įdomiais žmonėmis. Trupės gastrolės yra vienas iš nuostabiausių šokėjo karjeros akimirkų.
Tikslių ateities planų neturiu. Aš vis dar nežinau, kuria kryptimi mane nuves gyvenimas – ar vien kūrybos, ar labiau link verslo, bet aš tikrai galiu pasakyti, kad jeigu ir tapsiu kokiu nors verslininku, tai vis tiek laisvalaikiu nenustosiu šokti.
– Dėkoju už puikų pokalbį. Noriu linkėti nenustoti šokti, šokite gyvenimą kiekvienu savo judesiu!
Visą tekstą galima paskaityti ČIA
Tekstas publikuotas „Šiaulių naujienose“
Nors nesu niekada rengęs interviu su savo studentais, tačiau šį kartą nutariau parengti ir su jumis pasidalyti pokalbiu su aštuoniolikmečiu Denisu Stechu, kuris šiuo metu studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) Kūrybinių industrijų fakultete Pramogų industrijų specialybę ir scenos menų arenoje yra puikiai atpažįstamas kaip šokėjas.
D. Stechas ne kartą atstovavo Lietuvai pasaulio ir Europos čempionatuose. Daug metų dalyvavo Lietuvos čempionatuose, šoko kartu su žinomais žmonėmis įvairiuose televizijos ir tarptautiniuose projektuose. Po studijų menų mokykloje jaunuolis pradėjo šokti pas vieną geriausių Lietuvos choreografių, įvairių televizijos laidų režisierę Marijaną Staniulėną.
Tais pačiais metais D. Stechas dalyvavo Dainų šventėje „Siemens“ arenoje, buvo Donato Bakėjaus pastatytų šokių solistas. Pašnekovas prisimena: „D. Bakėjus vieną kartą mane pakvietė į Anželikos Cholinos šokio teatro atranką. Anuomet apie ją beveik nieko nežinojau. Praėjau atranką ir debiutavau spektaklyje „Otelas“, o po metų – ir „Idiotas“. A. Cholinos teatre susipažinau su daugybe kitų profesionalių šokėjų, pradėjau šokti Panevėžio muzikiniame teatre ir dar dažniau dalyvauti įvairiuose spektakliuose.“
– Denisai, esate šiuolaikinio, modernaus šokio šokėjas. Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado šokis. Kaip juo susidomėjote? Kokie pavyzdžiai jus įkvėpė rinktis šį kelią?
– Šokiai buvo netgi ne mano, o tėvų pasirinkimas. Gimiau Vilniuje, tačiau pirmus 14 savo gyvenimo metų gyvenau nedideliame miestelyje šalia Vilniaus – Pabradėje. Vaikystėje buvau itin judrus ir aktyvus vaikas, kurio neįmanoma buvo pamatyti ramiai stovinčio vietoje.
Mūsų miestelyje buvo daug įvairių būrelių, tačiau vienas rimčiausių – menų mokyklos choreografijos skyriaus, kurio vadovė buvo Agnė Rickevičienė, kuri 2016-aisiais buvo išrinkta Metų mokytoja. Ji puiki pedagogė, užaugino šimtus stiprių šokėjų, ne vieną Lietuvos ir pasaulio čempionų kartą. Jos dėka mūsų nedidelis miestelis šokių pasaulyje buvo vienas žinomiausių.
Matyt, dėl to, kad buvau labai judrus ir visą laiką bandžiau kažką šokti, tėvai nusprendė nuvesti mane į jos vedamus užsiėmimus. Man buvo septyneri. Prisimenu, kai keliaujant į atranką mama man tarė: „Denisai, tai jau ne vaikų darželis, tai rimtas būrelis, kuriai vadovauja labai rimta mokytoja.“
Šokdamas Agnės Rickevičienės vadovaujamoje grupėje spėjau tapti ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio čempionu. Šokdamas apkeliavau pusę Europos šalių, dalyvavau televizijos projektuose, susipažinau su įvairiais šokio meistrais.
– Šokate Anželikos Cholinos spektakliuose. Kuo ši šokio režisierė yra ypatinga? Kokią naudą jums teikia darbas pas Choliną? Kaip tobulėjate?
– Šokau su įvairiais choreografais, tačiau drąsiai galiu teigti, jog Anželika Cholina yra profesionalas iš didžiosios raidės. Darbas jai vadovaujant yra vienas produktyviausių. Tai, ką su kitu choreografu mes padarytume per visą dieną, su A. Cholina galima nuveikti per 1–2 valandas. Taip yra dėl to, kad ji žino, ko nori ir ko reikia spektakliui. Kai reikia pakeisti kokią nors sceną, ji labai operatyviai sugalvoja pokyčius. A. Cholina ne tik pasako, ką reikia padaryti, bet ir parodo tiksliai nuo a iki z. Statant spektaklį ji kiekvieną savo šokėją supažindina su jo personažu, papasakoja, koks yra jo charakteris ir kada, kokią emociją reikia išlaikyti bei parodyti žiūrovui.
A. Cholinos šokio teatras vienija pačius stipriausius šokėjus, kurie ir patys yra puikūs pedagogai, mokantys šokti vaikus, gebantys kurti net savo spektaklius. Šokant jos teatre užsimezgė labai daug naujų pažinčių.
Jos teatro dėka aš taip pat tapau daugelio projektų dalyvis, taip pat tenka ir daug keliauti po pasaulį. Šiais metais trupė gastroliavo Kinijoje, šoko gražiausiuose pasaulio teatruose.
Taigi, vien stebėti A. Cholinos darbą su šokėjų trupe verčia tobulėti ir mane. Matau visą darbinę virtuvę, mokausi kurti ir išlaikyti specialius ryšius su šokėjais, stebiu spektaklių režisavimą, suvokiu apšvietimo, kostiumų, grimo, aktorių veidų mimikos ir dekoracijų reikšmę. Šokti pas A. Choliną yra neįkainojama patirtis ir žinios.
– Kokia yra modernaus šokio šokėjo kasdienybė? Nuo ko pradedate dieną? Kiek reikia dirbti, sveikai gyventi, turėti griežtą dienotvarkę?
– Šokiai ir universitetas nėra mano vieninteliai užsiėmimai, šiuo metu bandau savo jėgas ir versle. Truputį anksčiau nei prieš metus įkūriau internetinę drabužių parduotuvę, tad nemažai laiko skiriu ir jai.
Mano diena prasideda anksti, dažniausiai 8 valandą ryto manęs namie jau nebūna, o grįžtu vėlai, nė anksčiau kaip 10 vakaro. Kadangi repeticijos būna per pietus arba vakarais, tai visus reikalus turiu sutvarkyti arba iki paskaitų pradžios, arba jau po repeticijos. Rytais važiuoju į universitetą, kartais būnu ten iki paskaitų pabaigos, o kartais tenka išeiti anksčiau dėl repeticijų... Po repeticijos, jeigu nėra jokių nepadarytų darbų, važiuoju namo ir ruošiuosi kitos dienos darbams.
Artėjant čempionatams mano dienotvarkė visiškai pasikeičia. Tenka atidėti visus planuotus ir neplanuotus reikalus ir koncentruotis ties būsimu pasirodymu. Pasiruošimai vyksta beveik kiekvieną dieną nuo ryto arba bent nuo pietų iki vakaro.
Šokio kūrybos procesas gana įdomus: atlikęs apšilimo pratimus įsijungiu vaizdo kamerą ir improvizuoju ištisas valandas, po to peržiūrinėju nufilmuotą medžiagą ir ieškau bent vieno įdomaus ir tuo pačiu stipraus judesio savo improvizacijoje. Jeigu po dviejų improvizacijos valandų randu bent vieną dėmesio vertą naują judesį, tai, vadinasi, mano repeticija nepraėjo veltui.
Be abejo, šokėjo gyvensena turi būti sveika. Bet kokie žalingi įpročiai šokėjams kenkia gerokai labiau negu bet kokiam kitais darbais užsiimančiam žmogui.
Šokėjas yra ne tik menininkas, bet ir sportininkas. Nors šiuo metu mitybai labai ypatingo dėmesio neskiriu. Žinoma, greitas maistas nėra pageidautinas. Kadangi tenka labai daug šokti ir daug lieti prakaito, todėl reikia daug vertingo maisto, daug statybinių ir energiją palaikančių naudingų medžiagų.
– Savo laiką skiriate ne tik šokiui, bet ir studijoms Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu studijuojate Pramogų industrijų studijų programą. Koks pirmasis įspūdis studijuojant Pramogų industrijų studijų programą? Ko jau teko išmokti? Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Įspūdis labai geras, bent jau kol kas labai džiaugiuosi, jog įstojau būtent čia, nė trupučio nepasigailėjau. Na, bet juk dažniausiai studentai sužino, ar patinka studijuoti jiems, ar ne, tik po pirmos sesijos.
Aš girdėjau, kad universitetai nuo kolegijų skiriasi tuo, kad universitetinis mokslas labiau skirtas bendram išsilavinimui, todėl sunku pasakyti, ko jau teko išmokti. Jeigu mokykloje po matematikos pamokos galima būdavo tiksliai pasakyti, kad išmokai, pavyzdžiui, kaip spręsti lygčių sistemą, tai dabar universitete tai padaryti žymiai sunkiau ir ne iš karto galima pastebėti rezultatus.
Tiesa, teko išmokti, ir nemažai. Spėjau patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius, susidūriau su psichologija, įgijau daug žinių filosofijos paskaitose, supratau, kaip vyksta renginių organizavimas iš vidaus ir dar daug viso kito.
Kadangi dar visai neseniai tapau pirmojo kurso studentu, tai kol kas džiaugiuosi tuo, kad pagaliau baigiau mokyklą ir esu naujame gyvenimo kelyje.
– Būdamas modernaus šokio šokėju, tikriausiai domitės įvairių šokio meistrų veiklomis. Papasakokite, kokie šokio meistrai, šokio režisieriai yra jūsų didieji įkvėpėjai. Kokie pavyzdžiai jus žavi ir kodėl?
– Pats didžiausias mano įkvėpėjas yra vienas žinomiausių pasaulio choreografų – Ohad Naharin. Kažkada apie jį nieko nežinojau, netgi vardo, girdėjau tik apie techniką, kurią jis sukūrė, bet ir tai nelabai žinojau apie autorystę.
Vieną kartą kino teatre pamačiau dokumentinį filmą apie jį. Patikėkite, tas filmas mane įkvėpė visam mano profesiniam gyvenimui... Galbūt kažkam pasirodys juokinga, bet pasibaigus filmui, mane užgulė emocijos ir akyse kaupėsi ašaros. Net negalėjau tiksliai pasakyti kodėl. Aš negalėjau ištarti nė žodžio ir buvau pasiruošęs tuoj pat iš kino teatro važiuoti į šokių salę ir šokti, kurti visą parą, kol išseks jėgos. O. Naharin, nežiūrint į visas kylančias kliūtis ir sunkumus, sugebėjo pasiekti pavydėtinų aukštumų.
Man taip pat labai patinka Travis Wallo – nuostabi ir jautri, gilia mintimi grįsta choreografė. Mane taip pat įkvėpė ir motyvavo choreografas iš Latvijos Agris Danilevičs. Jo šokių studijoje visada labai jauki atmosfera, teikianti daug jėgų. Prisimenu, kai improvizavome visą naktį, nors gerokai anksčiau jau buvome laisvi nuo darbo ir galėjome atsiduoti poilsiui. Turiu paminėti, kad A. Danilevičs mokinys buvo priimtas į geriausią šokių mokyklą, o tai ir yra choreografo talento ir profesionalumo įrodymas.
– Ar esate laimingas kasdienybę skirdamas modernaus šokio veikloms? Kokią regite savo karjeros perspektyvą ateityje? Kokie jūsų asmeniniai planai?
– Be abejo, esu laimingas kasdienybę skirdamas modernaus šokio veikloms. Jei nebūčiau laimingas, tikrai nešokčiau. Visos mano veiklos yra susijusios su kitais labai įdomiais žmonėmis. Trupės gastrolės yra vienas iš nuostabiausių šokėjo karjeros akimirkų.
Tikslių ateities planų neturiu. Aš vis dar nežinau, kuria kryptimi mane nuves gyvenimas – ar vien kūrybos, ar labiau link verslo, bet aš tikrai galiu pasakyti, kad jeigu ir tapsiu kokiu nors verslininku, tai vis tiek laisvalaikiu nenustosiu šokti.
– Dėkoju už puikų pokalbį. Noriu linkėti nenustoti šokti, šokite gyvenimą kiekvienu savo judesiu!
Visą tekstą galima paskaityti ČIA
Tekstas publikuotas „Šiaulių naujienose“
-
- Puslapio administratoriai:
- Ugnė Daraškevičiūtė
