Pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau įvairių prognozių apie mūsų planetos ateitį. Daugelis nieko gero nežada: vieni teigia, kad po 30 metų pasaulio jūrose ir vandenynuose plastiko bus daugiau nei žuvų, kiti akcentuoja, kad šią vasarą per Europą nuvilnijusių karščio bangų bei kitų gamtos kataklizmų ateityje nemažės, jei rimčiau nesuvienysime jėgų kovoje su klimato kaita, treti atkreipia dėmesį, kad visuotinio atšilimo problema pažengusi jau taip toli, kad nebeužtenka atskirų iniciatyvų ar pavienių sprendimų.

Minint Aplinkos ministerijos skelbtą Klimato savaitę, su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros profesoriumi dr. Sauliumi Vasarevičiumi kalbamės apie žiedinės ekonomikos svarbą bei iš jos išaugusią dalijimosi kultūrą, galinčias pagerinti aplinkos apsaugos bei klimato kaitos būklę. 

Žiedinė ekonomika yra beveik uždara sistema, kurioje siekiama naudoti kuo mažiau neatsinaujinančių išteklių, išmesti kuo mažiau atliekų, kuo ilgiau išlaikyti daiktų vertę ir kuo efektyviau juos naudoti. Yra nemažai būdų prisidėti prie žiedinės ekonomikos. Ką būtų galima išskirti?

Viena iš labai svarbių žiedinės ekonomikos sričių yra dalijimasis. Kaip pavyzdį galime paimti lengvuosius automobilius. Tam, kad automobilis būtų pagamintas, reikia daug žaliavų, gamybos metu susidaro atliekų, į aplinką išskiriama tarša. Europos Sąjungos pateiktoje ataskaitoje pažymėta, kad, tyrimų duomenimis, vienu automobiliu įprastai važiuoja 1,4 žmogaus; kiekvienas automobilis yra naudojamas maždaug tik apie 5 proc. viso laiko, o tai reiškia, kad 95 proc. laiko automobilis tiesiog stovi. Šiandien daugelis turi bent po vieną automobilį. Vis dėlto, jei paskaičiuotume pagal efektyvų automobilio naudojimo laiką, šimtui žmonių užtektų 10–40 automobilių. Kaip sumažinti jų skaičių?

Vienas iš tokių jau sėkmingai įgyvendinamų būdų yra dalijimosi ekonomika, t. y. paslaugos, kurias teikia automobilių nuomos įmonės. Vilniuje ši sritis jau labai gerai išvystyta, kituose miestuose – sėkmingai judama pirmyn. Jaunesnei kartai toks automobilio naudojimas yra gana priimtinas, nes nereikia investuoti papildomų lėšų į automobilio išlaikymą, remontą, patikras, transporto priemone galima naudotis tada, kai reikia. Šiek tiek sudėtingiau tiems, kurie jau turi nuosavą automobilį – sunku jo atsisakyti. 

Automobiliai yra tik vienas iš dalijimosi ekonomikos pavyzdžių, panašios idėjos egzistuoja ir su elektros, elektronikos prekėmis, kt. 

Egzistuoja ir grupė prekių, kurias perkame ir keičiame ne tada, kai jos pasidaro nebetinkamos naudoti, o tada, kai atsiranda naujas modelis, pavyzdžiui, išmanieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai ir panašiai.

Gaminant tokį produktą, kaip telefonas, yra naudojama daug metalų, tarp jų – ir itin retų, kurių kiekis Žemėje yra labai ribotas. Tokių įrenginių perdirbimas irgi sudėtingas, kadangi išrūšiuoti reikia viską iki menkiausių smulkmenų. Dabartiniai įrenginiai yra kurti linijinės ekonomikos sistemai – sugedę jie yra nebetaisomi, skirti išmesti. Manau, kad mobiliųjų telefonų kūrėjai irgi turės įvertinti žiedinės ekonomikos reikalavimus ir pirmiausia pradėti galvoti, iš kokių žaliavų gaminti patį įrenginį, kad kai kurias dalis būtų galima panaudoti iš naujo. 

Dar viena iš žiedinės ekonomikos idėjų yra tokia, kad produktai būtų gaminami taip, jog gedimo atveju atskiras dalis būtų galima pakeisti, daiktas toliau veiktų ir būtų naudojamas. Galbūt šią idėją pamažu perims telefonų gamintojai ir, užuot pristatę visiškai naują telefoną, jie siūlys naują karkasą, vidinę plokštę ar dalį jos, programinės įrangos ir kitas dalinio atnaujinimo galimybes. 

Panaši situacija yra ir su nešiojamaisiais kompiuteriais – jei jie sugenda, negali juose nieko pakeisti. Nors anksčiau populiariuose stacionariuose kompiuteriuose buvo galimybė atnaujinti susidėvėjusias detales. Šiuo atveju įvyko atvirkštinis procesas – nutolimas nuo žiedinės ekonomikos krypties. 

Kaip verslą įtikinti, paskatinti pereiti prie žiedinės ekonomikos? Juk jiems pelningiau, kai žmonės nuolat perka naujus daiktus.

Tai natūralu, nes pramonės įmonių tikslas yra kažką gaminti ar teikti paslaugą, parduoti vartotojui ir gauti už tai pelną. Rinką reguliuoja daugelis aspektų, tarp jų ir teisiniai bei ekonominiai svertai, kurie gali daryti tam tikrą įtaką pramonei. Tokie būdai jau yra pasitelkiami – Europos Sąjungoje netrukus turėtų būti priimtas reikalavimas, kad ES šalyse parduodamuose plastikiniuose gaminiuose būtų panaudojama ne mažiau kaip 25 proc. antrinės žaliavos. Tai jau bus oficialiai įteisintas reikalavimas, kurio privalu laikytis, jei nori prekiauti Europoje. 

Taip pat būtų galima pasvarstyti apie mokesčio už pirminių žaliavų naudojimą padidinimą ar reikalavimus dėl tam tikrų neperdirbamų medžiagų naudojimo, pavyzdžiui, tam tikros rūšies plastikų, kiekio mažinimo produktuose, siekiant rinkoje mažinti tokio sunkiai arba visai neperdirbamo plastiko kiekį. 

Kaip prie naujų technologijų kūrimo, problemų sprendimo būdų paieškos ir pačios žiedinės ekonomikos prisideda VGTU mokslininkai ir studentai?

VGTU aktyviausiai šioje srityje dirba du – Aplinkos inžinerijos ir Statybos – fakultetai. Mes ieškome būdų, kaip panaudoti tam tikrus atliekų srautus kitų gaminių gamyboje. Vienas iš sėkmingų pavyzdžių – netinkamų eksploatuoti automobilių padangų panaudojimas garsui slopinti. Šiuo metu jau gaminamos ir statyboje naudojamos gumos granulių plokštės, kurios gali būti įvairaus storio, standumo ir formos, jos pasižymi geromis mechaninėmis ir fizikinėmis savybėmis, todėl yra ilgaamžiškos, atsparios aplinkos poveikiui ir puikiai pagerina akustinę pastatų vidaus aplinką.

Šiuo metu tiriamas ir popieriaus gamybos atliekų dumblo panaudojimas – ieškoma būdų, kaip jį panaudoti statybinėms konstrukcijoms. Taip pat mūsų fakulteto mokslininkai, dirbantys su triukšmo tyrimais, bando įvertinti šių atliekų akustines savybes, tiria, kiek tai padeda sugerti ar atspindėti triukšmą. 

Taip pat ieškoma būdų, kaip veiksmingai panaudoti atliekų deginimo dugno pelenus ir šlaką. Tyrinėjamos net dvi panaudojimo kryptys: panaudojimas kelio konstrukcijose vietoje žvyro, nes iš esmės atliekų deginimo dugno pelenai ir šlakas pasižymi panašia struktūra, taip pat galimybė šiuos pelenus ir šlaką panaudoti statybinėse, betono konstrukcijose.

Mūsų kolegos Aplinkos inžinerijos fakultete dirba su biodujų įrenginių plėtra, kuria ir tobulina mažuosius bioreaktorius, kurie iš dumblo, maistinių, komunalinių, žemės ūkio ir kitų pūvančių, biologiškai skaidomų atliekų gali natūraliai išgauti gerą, vertingą ir švarų kurą – biodujas.

Kaip manote, kiek reikia laiko, kad visuomenėje ir gamyboje įvyktų pokyčiai, kad įsitvirtintų žiedinės ekonomikos idėjos?

Iš tikro nemanau, kad pokyčiams įvykti reikia labai daug laiko. Atsižvelgiant į tai, kas šiuo metu jau pradėta daryti ir vyksta, jau per porą metų bus galima pamatyti pirmuosius rezultatus, per penkerius – jau ženklius pokyčius, o per dešimt metų padėtį galima iš esmės pakeisti. Technologijų kūrimas ir vystymas vyksta labai sparčiai.