Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) tautinių šokių ansamblis „Vingis“ jau 55-erius metus garsina universiteto vardą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Savo titulais garsėjantis kolektyvas gali džiaugtis ilgametėmis tradicijomis ir entuziastingais nariais. Su kolektyvo meno vadove Maryte Rimute Zaleckaite susitikome praėjus vos kelioms dienoms po „Vingio“ senjorų ansamblio „Vilnis“ gastrolių Europoje: „Kaip visada, viskas turi nutikti vienu metu. Būtent mūsų susitikimo valandą man paskyrė susitikimą su meistru! O juk visas kitas dienas buvau laisva. Ir būtent šį laiką...“ – besijuokdama į VGTU architektūros kiemelį įbėga vadovė. Apžiūrėjusios „Vingio“ repeticijų patalpas ir nuotraukų sieną, sėdome pokalbio.

 

 

Ansambliui vadovauju nuo 1997 metų. Kai „Vingis“ gegužės mėnesį šventė savo 55-erių gyvavimo metų jubiliejų, aš pažymėjau savo dvidešimt metų šiame kolektyve.

 

 

Mano atėjimas jau tapo smagia istorija, kurios niekada neužmiršiu. Senasis mūsų vadovas Ričardas Tamutis kolektyvui atidavė visą savo gyvenimą. Jis buvo gudrus žmogus. R. Tamutis – buvęs mano dėstytojas. Pradėjęs ieškoti, kam perduoti ansamblį, ir žinodamas, kad aš dirbu Vilniuje, jis nusprendė patikrinti, ar tikčiau eiti meno vadovės pareigas. Taigi, jo dėka aš tapau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos tautinių šokių kolektyvo „Sietuva“ antrąja vadove. Praėjus metams jis mane pasikvietė į svečius. Pakvietė ateiti ir pasižiūrėti, kaip dirba „Vingis“. Iškart sutikau, juk nuo paauglystės žavėjausi šiuo ansambliu. Tada „Vingio“ repeticijos vykdavo prie Aušros vartų esančiose vienuolyno patalpose. Tad nueinu aš į vienuolyną, leidžiuosi tamsiais klaidžiais takais, klausydamasi kažkur į žemę kaukšinčių šokių batelių kulniukų. Staiga pro mane prabėga keli jaunuoliai. Suprantu, kad einu teisinga kryptimi. Kiek nustembu, nes jie prabėgdami man nusišypso ir sako: „Laba diena!“ Prasidėjus repeticijai, kaip visada, išsirikiuoja šokėjai ir atsistoja koncertmeisteris. Aš, kaip priimta svečiui, taip pat atsistoju. Po nusilenkimo vadovas pareiškia: „Pas jus svečiuose būsima meno vadovė Marytė Rimutė Zaleckaitė.“ Aš tiesiog kvapo netekau. Galvoju: „Pajuokavo.“ Bet taip viskas ir išsirutuliojo.

 

 

Gyvenime daug kur šokau. Giminaičiai sakydavo, kad esu tam gimusi, nes jau būdama 4–5 metukų lankiau baletą. Mane norėjo pasiimti į Leningrado baleto mokyklą, tačiau buvau dar per maža. Tada senelė pakėlė namuose skandalą: „Kur čia mažą vaiką į Rusiją atiduosi vieną!“ Taip pasilikau Lietuvoje. Kaip reikia, taip gyvenimas ir klostosi. Vėliau mokykloje šokau liaudies šokius, tuo metu susipažinau ir su kitais žanrais: sportiniais ir pramoginiais, estradiniais šokiais... Galiausiai, pabaigusi mokyklą, stojau į choreografiją.

 

 

Mokykloje turėjau stiprią tautinių šokių mokytoją, kuri rūpinosi mumis iki pat vyresniųjų klasių. Visi buvome kaip šeima – vyresnieji mumis rūpinosi. Taip pat labai didelį įspūdį paliko dainų šventės, repeticijas prieš didelius renginius ir svarbius pasirodymus dar dabar atsimenu su džiaugsmu. Kalbant apie kitus žanrus, sportinius ar estradinius šokius, tokio lygiaverčio jausmo aš niekur nepajaučiau. Visur kitur buvo griežtos taisyklės, kurios man atrodė nesąžiningos, matyt, ne mano širdžiai buvo. Tuo tarpu masinės liaudies kultūros susibūrimo šventės visada žavėjo ir paliko gilų įspūdį.

 

 

„Vingis“ visada turi apie 60–70 narių. Ansamblis sudarytas iš trijų grupių. Pagrindinė grupė yra šokėjai. Kaip šokių ansamblis, mes privalome turėti dvi sudėtis. Turime muzikinę grupę bei vokalinį ansamblį. Jei būtume dainų-šokių ansamblis, visi turėtų vienodas teises: liaudies instrumentų orkestras, choreografinė grupė ir choras. Tačiau „Vingyje“ pirmu smuiku groja šokėjai.

 

 

Meno vadovas atsakingas už viską: įvaizdį, programų turinį, kokybę. Esu vadybininkė, direktorė ir materialiojo turto saugotoja. Visgi, kadangi esu choreografė, didžiausią dėmesį skiriu šokiui.

 

 

Manau, visi ansambliai turi savų tradicijas ir jas palaiko. Tai priklauso nuo žmonių, kurie yra ansamblio viduje. „Vingis“ tradicijų turi daug ir visuomet jų yra laikomasi. Viena stipriausių – ryšys su mūsų alumnais. Tradicinėje kolektyvo vasaros stovykloje Aukštadvaryje „Vingis“ savaitę dirba ir ruošia programą savaitgaliui. Čia nuo penktadienio suvažiuoja visų laikų alumnai. Šią datą žino visi esami ir buvę ansambliečiai. Įsikūrus palapinių miesteliui, sukuriamas laužas, prie kurio pristatomi naujokai. Tai yra mūsų giminės susitikimas. Stovykloje labai puikiai jaučiama, kaip kolektyve mes vertiname vieni kitus. Tai yra labai stiprus ryšys, kurį ne kiekvienas žmogus turi savo giminėje.

 

 

Tai – įdirbio ir tradicijų pasekmė. Čia viskas keičiasi sklandžiai, visi tuo didžiuojamės. Kai tradicijos yra gražiai palaikomos, atėję naujokai lengvai įsilieja į naują aplinką. Žinoma, būna visko, ateina ir tokių, kurie greitai mus palieka. Vis tik daugiau būna klausiančių, ar galės pasilikti, jei nutaria keisti universitetą. Paprastai, jei jau priimame ir metus kartu dirbame, nebepaleidžiame. Ansamblyje galima būti šešerius metus: keturis bakalauro ir du magistro. Sugniaužę kumščius „vingiečiai“ galvoja, ar lieps išeiti, ar gal dar leis pasilikti. Čia daug prisideda alumnai, kurie įkūrė savo ansamblį ir laukia visų, baigiančių savo karjerą universiteto ansamblyje.

 

 

Sakyčiau, vėl sugrįžta ir stiprėja noras atstovauti savo tautinei kultūrai. Buvo toks laikotarpis, kai liaudies kultūra Lietuvoje buvo suvokiama kaip nemadinga, negraži ar absurdiška. Dažnai tokią nuomonę turi tie, kurie su liaudies menu menkai susidūrė. Palyginti su kitomis pasaulio šalimis, mes nevertiname savo tautinio palikimo. Svetur mokėti dainuoti, šokti, groti savo muziką yra garbės reikalas. O pas lietuvius, jei savo – tai kaimas. Šiandien situacija jau kitokia. Atvažiuoja jaunimas, ypač vaikinai, iš mažų miestelių niekada nešokę. Priėmimo į kolektyvą metu, nors ne baletą prašome demonstruoti, jie juokiasi patys iš savęs, nes kojos su rankomis nebesusitinka ar kojų per daug pasidaro...

 

 

Manau, yra vienas dalykas, kurį sunku pasiekti ir, matyt, mes tai pasiekėme ir palaikome. Visi žino arba numano, ką reiškia būti artistu, t. y. užlipti ant scenos ir atsistoti prieš žiūrovą. Ne kiekvienam užtenka drąsos ir profesionalumo žiūrovą nustebinti. Žinoma, daug ką lemia programos, techninės priemonės, bet žiūrovai, be profesionalumo, labiausiai įvertina tikrumą – išmokti tai perduoti yra didžiausias pasiekimas. Artistas gali būti labai techniškas, bet pilkas. Dar gali labai plačiai šypsotis, bet tik lūpų raumenimis. Gali mergina žiūrėti į vaikiną ir spindėti meile kaip indų serialuose, bet tai nenatūralu. Turi pasiekti, kad, vos merginai mirktelėjus blakstienomis, vaikinas išties nuraustų. Šokėjas turi pasižiūrėti į žiūrovą ir žengti žingsnį su ištiesta ranka taip, kad sėdintysis ašarą nubrauktų. Ir tai pasiekiama tik tada, kai kasdienis ansamblio gyvenimas yra meile, draugiškumu ir paprastumu grįsti santykiai.

 

Ansamblis, užlipęs ant scenos, akimis ir širdimi turi mokėti užkabinti žiūrovą, o ypač komisiją. Scena nėra vien technika. Aš merginoms labai dažnai pasakoju pavyzdį iš baleto istorijos apie Aną Pavlovą. Jau būdama vyresnė, Ana turėjo savo šokių mokyklą, kurioje pamokas vesdavo apsisiautusi skara. Kartą mažos paauglytės triukšmaudamos apsupo ją rateliu. Merginos susiginčijo, ar mokytoja dar galėtų susukti 32 fouette. Kaip balerinai, tai − technikos įvertinimas. Ana pažiūrėjo į mergaites, nusiėmė skarą, atsistojo ir susuko 32 fouette. Tada ji vėl apsisiautė skara ir pasakė: „Mergaitės, tai, ką aš dabar dariau, yra tik technika, o baletas yra tai, kas širdyje.“ Jokia technika tavęs nepavers didžiu solistu, jeigu tu neturėsi širdies ir ja neužkabinsi žiūrovo. Tai yra menas, nuo to prasideda darbas scenoje.

 

 

 

Aš nemanau, kad liaudies menas prarastų savastį. Dabar šia tema vyksta daug ginčų. Tarybiniais laikais ginčijosi senieji ir sceniniai folkloristai. Tada visi ginčijosi, kur yra menas, ką reikia vertinti. Sceniniai folkloristai buvo kaltinami velnio baletu. Sceninis menas taip ir gimė – rusai sukryžmino folklorą su baletu ir atsirado sceninis liaudies menas.

Sceninis folkloras yra techniškai aukštesnė kultūra. Atsirado nauja gerbėjų grupė, ypač jaunimo, kuriems norėjosi kažko daugiau, įspūdingiau, bet likti savame tautos žanre. Manau, dabar vėl atėjo toks laikmetis, kai norisi kažko kito – įspūdingesnio, šiuolaikiškesnio, ir tuo keliu reikia eiti. Kitas dalykas, dabar esame ties slenksčiu, kai bandome moderninti liaudies meną, bet nežinome, kas gražu, o kas ne, ir viską bandome. Kaip, neprarandant to, kas yra, sukurti naują kelią? Reikia atrasti dar vieną vagą, kuria gražiai eitų tai, kas sena, ir tai, kas nauja. Negalime subanalinti, suvulgarinti ar įžeisti liaudiškos kultūros, kuri yra labai kukli. Tokia kūryba turi būti itin subtili, tad, matyt, dar nėra tokio, kas parodytų gražų pavyzdį. Sceniniame šokyje turime gražius brėžinius, kurie pinasi pereinant iš vieno į kitą. Dainų šventėse, stadione, didelėse erdvėse, mūsų brėžiniai dar labiau atgyja. Kitos tautos to neturi, tad nepraraskime šio turto. O kad reikia eiti moderniu keliu, tai aš sutinku. Tiesiog Lietuvoje muzikantai ir choreografai turi atrasti tą naują jungtį. Kol kas tai tik paieškų kelias.

 

 

Tarptautinių festivalių, ypač priklausančių CIOFF (Tarptautinė folkloro festivalių taryba) arba IOV (Tarptautinė tautinio meno organizacija) organizacijoms, programos yra labai įvairios. Čia vienas po kito pasirodo Čilės, Brazilijos, Afrikos, Azijos, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Armėnijos, Kabardos-Balkarijos ir kiti ansambliai. Dažnai kitataučių pasirodymai dėl kostiumų, žingsnių ar triukų prilygsta sceniniam šou. Tačiau lietuviai į sceną išeina su švelnumu, harmoningumu, natūralumu ir dar nematytu brėžiniu. Dėvime rankų darbo aukso vertės kostiumus, kurie austi, siūti ir siuvinėti rankomis nuo galvos iki kojų. Mūsų išskirtinumas – tai melodingumas ir brėžinio turtingumas.

 

 

Programose naudojamos metų ciklo, šeimos ir darbo tradicijų temos. Tai gali būti vestuvių puota, linų sėjos metas, derliaus šventės. Žinoma, yra ir linksmybių programos, ir jaunimo meilei skirtų dainų, tačiau dažniausiai liaudies kultūra kalba apie žmogaus gyvenimą metų tėkmėje.

 

 

Kiekvieną kartą prieš jubiliejų pagalvoji, kokią programą kursi. Pagrindinė mintis šį kartą – jaunimo bendravimas. Pasirinkome vieną šventinę jaunimo dieną. Viskas prasideda nuo ankstaus ryto, kai merginos rūke renka gėles. O kada baigiasi jaunimo linksmybės? Anksčiau šokdavo iki tol, kol užgiedodavo pirmi gaidžiai. Panašiai ir šiais laikais – iki paryčių. Pamenu, kai buvome Sicilijos kalnuose, paryčiais išgirdau kažkur pažįstamas gaidas. Aš dar miegojau, kai už lango pasigirdo: „Negiedokit, gaideliai, nežadinkit saulelės.“ Taip aš sukūriau šokį, kurį mes pavadinome „Iki paryčių“. Taigi, rengdami šventę, norėjome, kad visi svečiai ateitų pasiruošę linksmintis iki aušros.

 

 

Aš kiekvieną kartą labai džiaugiuosi savo studentais. Jų fantazija beribė. Visko papasakoti neįmanoma. „Vingis“ visada randa, ką veikti, net jei sąlygos ir nėra pačios tinkamiausios. Prisimenu, Prancūzijoje gyvenome toli nuo centro esančioje sporto salėje. Kadangi nelabai turėjome, kur išeiti, buvo ganėtinai nuobodu. Na, ir nutiko toks dalykas kaip varnos laidotuvės. Vaikinai rado nugaišusią varną, padarė postamentą, ant jo tą kūnelį padėjo. Paskui atsirado daugiau dėžučių. Ateina merginos, nuskina gėlyčių. Kitos merginos nupina iš tų gėlių vainikėlį – varna jau guli vainike. Galiausiai visi įsisuko į tokį spektaklį, net ir velionės giminėms laiškus rašė. Jūs neįsivaizduojate, iki kokio teatro visa tai nuėjo. Viskas baigėsi tikromis laidotuvėmis su smilkalais, šermenimis ir atvykusiomis giminėmis. Tuo metu pas mus buvo šokėjas, pavarde Kuosa, ir birbynininkas, pavarde Šarka. Jie budėjo prie varnos kapo ir visiems pasakojo, kokį gyvenimą varna nugyveno. Kaip jie sakė: „Jeigu varna būtų žinojusi, kaip nugaiš, būtų tai padariusi anksčiau.“ Taigi, mūsų ansamblis sugeba apsigyventi vienoje fantazijoje.

 

 

Jaučiu atsakomybę už atėjusią naują kartą. Noriu, kad ir ji patirtų, pasiektų visko, ką gali geriausio. Šalia sceninio gyvenimo norisi sukurti ir draugišką kolektyvą. Norisi gražių programų, įkvėpimo. Norisi, kad kiekviena karta didžiuotųsi buvusi „vingiečiais“, nors žodis „buvo“ čia netinka. „Vingiečiu“ tampama kartą ir visam laikui. „Vingis“ nėra tik ansamblis, tai – gyvenimo būdas.