„Mintys apie muziką, naujų kūrinių interpretaciją nepaleidžia net užvėrus darbo duris – chorvedžiai nuo to neturi nei atostogų, nei kartais ir naktų“, – neslepia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) akademinio choro „Gabija“ meno vadovė Rasa Viskantaitė. Jau 22 metus šiuo kolektyvu gyvenanti moteris, kadaise perėmusi atsakingas pareigas iš Anapilin iškeliavusio tėčio Felikso Viskanto, neabejoja muzikos galia jaudinti, įkvėpti žmones ir… net keisti jų gyvenimus! Su R. Viskantaite kalbamės apie „Gabiją“ ir įvairias patirtis, reikšmes ir jausmus, slypinčius po šiuo pavadinimu.

Jau daugelį metų esate „Gabijos“ veidas ir siela. Kaip nutiko, kad pradėjote vadovauti šiam chorui?

Istorija nelabai linksma. Nuo antro kurso dirbau chormeistere, koncertmeistere kartu su tėčiu Feliksu Viskantu, kai jis vadovavo šiam chorui. 1995-ųjų lapkritį tėtis atsidūrė reanimacijoje, o tos savaitės pabaigoje vyko Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis. Sužinojęs apie nelaimę, man paskambino šio festivalio direktorius ir klausė, ar dar ketiname dalyvauti. Žinojau tėčio principus, kad meninę veiklą reikia tęsti kad ir kas benutiktų, tad pasakiau, kad dalyvausime. Kaip dabar menu šį koncertą: dirigavome dviese su sese Daina, choras buvo labai susikaupęs. Dar spėjau tėčiui papasakoti apie savaitgalį vykusį festivalį, o pirmadienį jis mirė. Po šio skaudaus įvykio laikinai pradėjau vadovauti chorui. Tas laikinai tęsiasi iki šiol. Sakoma, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą...

Vadovauti chorui tikrai nėra lengva užduotis. Kaip susitvarkote? Kokia Jūsų darbo filosofija?

Kai užsiimi mėgstama veikla, susitvarkyti yra lengviau. Aš jau septintoje klasėje per vieną nuobodžią istorijos pamoką sugalvojau, ką veiksiu gyvenime – nusprendžiau tapti gera dirigente ir tekėti tik sulaukusi pensijos. Ir kol kas viskas vyksta pagal planą (juokiasi – aut. pastaba). Meile chorui mane, žinoma, užkrėtė tėtis, nuvedęs į tuometės M. K. Čiurlionio meno mokyklos choro koncertą. Man be galo patiko. Be to, visuomet mačiau tėčio pavyzdį. Nežinau, ar galiu sakyti, kad vadovauti yra sunku – juk į chorą ateina labai simpatiški, jauni žmonės. Man pagelbsti chormeisteriai, choro prezidentė, taryba. Vienintelė dalis, kuri galbūt mano darbe yra nemiela, tai administracijos, vadybos darbai. Kita vertus, juos dirbdama atrandu savyje daug naujų dalykų. Tuo tarpu kūrybiškoji pusė yra beveik nematoma, tačiau ji nepaleidžia – chorvedžiai nuo to neturi nei atostogų, nei kartais ir naktų. Bent jau man atrodo, kad visi VGTU kolektyvų vadovai gyvena taip pat: nuolat galvodami apie savo kūrybinius projektus ir į juos įdėdami daug širdies.

Kaip suprantu, esate griežta ir reikli vadovė.

Taip, esu tokia, nes, visų pirma, muzika yra griežtas menas. Jeigu parašyta ta nata, tu negali dainuoti kitos, o jei dainuoji kitą, vadinasi, meluoji. Mano tėtis vokiškai kartodavo frazę: „Jeigu yra melas, nebėra muzikos“ (vok. Falsch ist – Musik kaput). Pirmiausia tu turi atlikti tiksliai ir tik po to pridėti savo interpretaciją, bet ji turi būti labai apgalvota, įtikėta. Matau, kaip muzika, jei net ir tik trumpam, keičia žmones, juk jos paskirtis yra jaudinti klausytojus, pasiekti jų jausmus. Liuteronai sako, kad giedamos maldos yra dvigubai stipresnės. Muzika, nors ne visada, tačiau tiesiog šauna į dangų! Pati esu keletą kartų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje patyrusi katarsį, kai tiesiog išskridau iš savo kūno. Tai retas, bet labai geras jausmas.

Dainavimas yra neabejotinai meninė išraiška, o visgi Jūsų vadovaujamame chore daugiausiai rasime tiksliųjų mokslų studentų. Ar tai suderinama? Kaip manote, ar būtų skirtumas, jei vadovautumėte labiau meniškos prigimtiems choristams?

Skirtumas tikrai yra. Mes tik vienintelės su Kauno technologijos universiteto akademinio choro „Jaunystė“ vadove Danguole Beinaryte suprantame šį skirtumą ir darbo specifiką. Visuose kituose universitetuose daug daugiau humanitarų, kurie labiau jaučia, o mūsų studentai labiau vadovaujasi taisyklėmis, viską stengiasi daryti tiksliau. Kartais manęs net klausia, kaip išgauti tą jausmą. O humanitarams tokie klausimai dažniausiai nekyla... Į chorą priimame visus, kurie tikrai nori, jei net neturi muzikinės klausos. Tėtis mane išmokė, kaip galima ją choristui išugdyti. Jis sakydavo, kad muzikinės klausos nebuvimas yra kaip trūkumas, kurį galima pašalinti, bet tam reikia didelio noro ir užsispyrimo. Tačiau savo praktikoje turiu tikrai labai gražių sėkmės pavyzdžių. Pavasarį vyko visos Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas, kuriame dalyvavo 111 chorų. Buvome tikrai puikiai įvertinti. Dabar, prie choro prisijungus naujiems nariams, su kuriais padainavome vos mėnesį, dalyvavome konkurso antrame ture ir netgi dar pasikėlėme balus – tai buvo labai netikėta. Visuomet dirbame su tuo, kas ateina, bet tai darome maksimaliai.

Kadangi tai yra universiteto choras, choristų kaita neišvengiama. Ar tai nesukelia papildomų sunkumų? Ar pačiai nėra sunku atsisveikinti su senais nariais ir pasitikti vis naujus?

Choristai nebūtinai išeina tik baigę universitetą. Dažniausiai tai įvyksta, kai jau jie pajunta, kad yra „per seni“ (juokiasi – aut. pastaba). Dažniausiai su jais atsisveikiname labai gražiai. Tradiciškai tai darome Aukštadvaryje per dirmavonę rugpjūčio pabaigoje. Šiemet išėjo tik trys choristai, kurie dainavo 6–7 metus, kartais čia žmonės užsibūna ir ilgiau. Ateinant naujiems nariams, tiesiog būtina turėti senuosius, jie yra kaip atraminiai stulpai. Ar pačiai sunku atsisveikinti? Žinoma, nors anksčiau būdavo dar sunkiau, būdavo ir ašarų, ir daug stiprių emocijų. Šiemet atsisveikinimas buvo gražus, su šypsenomis ir toks, lyg tie žmonės tam tikra prasme dar liko su mumis.



Minėjote kasmetį susitikimą Aukštadvaryje. Kokių tradicijų ar net ritualų turi „Gabija“?

Prieš žengdami į konkurso sceną, vienas kitam padarome masažą, susikabiname rateliu ar eilėmis, kad būtų kuo daugiau bendrumo, kad kuo geriau jaustume vienas kitą. Mokslo metų pradžioje turime „cementuotę“, kurioje nauji nariai atskleidžia savo turimus talentus: turime ir poetų, ir muzikantų, ir sportininkų, ir rankdarbių meistrų. Prieš Kalėdas rengiame teminį karnavalą, o kovo mėnesį – krikštynas. Jas specialiai darome gana vėlai, kad dalyvautų tik tie, kurie tikrai ilgiau liks „Gabijoje“. Na, o vasarą organizuojame gražų ir linksmą pasibuvimą Aukštadvaryje, dirmavonę, po kurios naujokai tampa tikraisiais choro nariais.

Koncertuojate ne tik įvairiuose konkursuose, universiteto renginiuose, bet ir labai netikėtose erdvėse, sakykime, Lukiškių kalėjime. Galbūt pasidalytumėte įdomiausiomis, smagiausiomis, liūdniausiomis patirtimis iš koncertų, gastrolių?

Važiavome iš Slovėnijos ir muitinėje prie Kroatijos sienos visi choristai rodo asmens korteles, o kažkodėl viena mergina rodo pasą. Žinoma, kolektyvas nenorėjo manęs nervinti ir išspręsti problemas patys, visgi yla išlindo iš maišo. Pasirodo, ji tiesiog neberado savo piniginės, kurioje buvo asmens kortelė. Mergina paprasčiausiai piniginę paliko kavinukėje Slovėnijoje, kurioje prieš tai pietavome. O mes tuo metu juk jau Kroatijos pasienyje buvome! Kompanijai kilo visokių minčių: nuo taksi kvietimo iki autobuso apsukimo. Visgi pasiūliau pirma paskambinti konkurso, kuriame dalyvavome, organizatoriams. Laimei, jie pažadėjo tą piniginę atsiųsti į Lietuvą.

Kitas įvykis, veikiau, įsimintinas potyris, buvo Lukiškių kalėjime. Vienas iš kalinių, iš šalies žvelgiant akivaizdžiai turintis ten autoritetą, po koncerto priėjo prie manęs ir pasakė: „Tai, ką jūs darote, yra pats tikriausias menas.“ Tuomet pagalvojau, kad galbūt mes jo viduje kažką palietėme, suvirpinome gerumo stygą. Galbūt naivu taip galvoti, bet tikiu, kad per muziką galime padėti žmonėms pradėti mąstyti nors šiek tiek kitaip.

Su choru dalyvaujate daugybėje konkursų ir dažniausiai ten pasirodote tikrai puikiai. Ką įvardytumėte didžiausiais „Gabijos“ pasiekimais?

Manau, kad tai būtų mano minėtasis pasiekimas Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurse, kuriame iš 111 chorų pakliuvome į geriausiųjų dešimtuką. Tai tikrai labai geras įvertinimas, žinant, kad konkurse dalyvavo ir profesionalų chorai. Visgi didžiausias laimėjimas, kaip aš sakiau ir savo chorui, yra ne tie skaičiai, balai, nes juk menas jais, kaip ir jausmas, nėra pamatuojamas. Jeigu mums pavyksta sujaudinti žmones, tai yra svarbiausia. Akivaizdu, kad mums pavyko – gavome prizą, skirtą už kūrinio, kuris labiausiai suvirpino žiuri ir klausytojų širdis, atlikimą. Mums daugiau nieko ir nereikia. Pasikartosiu, bet muzika turi jaudinti, įkvėpti žmones. Lietuvoje per konkursus dažniausiai tik paskelbiami balai, o užsienyje dažna praktika, kad viešai paskelbiami ne tik rezultatai, bet ir išsakomos pastabos. Tokią patirtį turėjome ir Velse vykusiame konkurse, kuriame užėmėme ketvirtąją vietą. Nors šiek tiek nejauku, bet buvo labai įdomi patirtis viešai klausytis atsiliepimų, tikrai naudingų pastabų. Šiame konkurse tą pačią vietą užėmėme kartu su itin garsiu ir didelį finansavimą turinčiu Filipinų choru, taigi, manau, kad tai yra didelis pasiekimas. Kitame konkurse Serbijoje, kur laimėjome pirmąją vietą, buvo malonu išgirsti apie „Gabijoje“ pastebimą labai stiprų vadovės ir choristų ryšį.

Jeigu neklystu, didžioji dalis jūsų repertuaro skamba lietuvių kalba. Kaip lietuviški kūriniai pasitinkami užsienio šalyse?

Manau, svarbiausia yra atlikimas, o klausytis kūrinių užsienio kalba būna tik įdomiau. Juolab kad lietuvių kalba tikrai graži. Mes turime daug nuostabių autorių. Išgirdę jų kūrinius, užsienio chorai taip pat užsimano juos dainuoti. Sakykime, Vaclovo Augustino kūrinys „Anoj pusėj Dunojėlio“ įvairiuose konkursuose pasaulyje jau daug metų būna skiriamas kaip privalomas kūrinys. Vis dėlto šiek tiek liūdna dėl mūsų pačių lietuvių kalbos nuvertinimo – dabar choristai, ateidami į atrankas, dažnai klausia, ar galima dainuoti angliškai. Atsakau, kad galima, jeigu jau lietuviškai nemoki. Poetė Ramutė Skučaitė yra pasakiusi, kad kalba miršta tada, kai ja kalbantis lieka tik vienas žmogus. Kol aš nemirsiu, tikrai surasiu nors vieną žmogų ja pasikalbėti, tad tikrai nemirs ir lietuvių kalba. Manau, kad mes pasauliui labiausiai įdomūs savo kultūra, tad geriausiai galime atsiskleisti atlikdami kūrinius būtent savo kalba.



Ką manote apie chorinio dainavimo bei chorvedystės situaciją ir perspektyvas Lietuvoje?

Dar visai neseniai maniau, kad jos gana prastos. Buvo prikurta daug berniukų chorų, bet, negavus finansavimo, jie greitai pradėjo nykti. Vyrų chorų situacija tikrai tragiška, jų turime vos kelis, tuo tarpu estai būtent jais ir garsėja. Visgi po šio Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje, vykstančio kas ketverius metus, pasidarė kažkaip šviesiau, džiugiau. Žinoma, trūksta jaunų chorvedžių, bet vienas kitas vis atsiranda, ir visai neprasti. Kokia ateitis? Viskas labai priklauso nuo mokyklų. Esu labai dėkinga tiems mokytojams, kurie jau ankstyvame amžiuje įskiepija meilę chorui, kurie dirba su vaikais. Pavasarį buvome Jurbarke, kur sutikau choro vadovę Danutę Lapienę. Buvau apie ją girdėjusi, bet nežinojau, kad ji tokia fanatikė, tiesiog nuostabu, užkrečiama! Taigi, būtent jie, mokyklinių chorų vadovai, deda pamatus chorinio dainavimo ateičiai. Žinoma, atsiliekame nuo estų ir latvių, bet tai natūralu, nes pas mus Dainų šventės prasidėjo penkiasdešimčia metų vėliau. Taip pat reikėtų didesnio valstybės finansavimo, ir svarbiausia – požiūrio, kad ne tik profesionalus, bet ir geras mėgėjų menas yra svarbus bei gali atstovauti mūsų valstybei. Lietuviai dažnai bando perimti užsienio patirtis, praktikas, o aš visgi siūlyčiau pirma suprasti, kas ir kur mes esame. Manau, kad viskas bus gerai, po truputį žengiame į priekį.

Turbūt daugeliui smalsu, koks Jūsų santykis su muzika, kuomet užveriate universiteto duris. Ar ji skamba Jūsų namuose, automobilyje? Ko dažniausiai klausotės?

Virtuvėje dažnai klausausi „Marijos radijo“. Daug kas į jį žiūri skeptiškai, bet mane labai ramina, ten būna tikrai labai įdomių dalykų, psichologinių laidų. Tai yra vienintelis radijas, kuris leidžia tiek daug chorinės muzikos, net ir pati esu davusi „Gabijos“ kompaktą – jie jį groja. Reikia tik klausyti metu, kuomet nekalbamos maldos. Kuo toliau, tuo man muzikos klausytis reikia mažiau, turbūt dėl to, kad nuo septintos klasės jau esu labai daug ir intensyviai jos klausiusi. Sakoma, kad chirurgai neoperuoja namuose, turbūt taip pat ir su profesionalia karjera muzikoje. Laisvalaikį mieliau skiriu kitiems menams: teatrui, dailei, parodoms, literatūrai. Rekomendacijomis neretai pasidalijame ir su choristais.

Kokių naujų tikslų, idėjų turite „Gabijai“ ateityje?

Apie ateitį aš nelabai mėgstu kalbėti – ji pati ateina. Po poros metų turėsime gražią „Gabijos“ sukaktį – 55-erių metų gimtadienį. Šiai šventei turiu labai įdomią ir intriguojančią idėją, bet dar nenorėčiau jos atskleisti. Dar puoselėju svajonę surengti choro koncertą ant stogo – nors jau galėčiau save vadinti bažnyčių eksperte, netradicinės erdvės labai įdomu ir traukia.