Nuo seno žmonės ieško, kaip prailginti gyvenimo trukmę, pratęsti darbingumą ir gyvybingumą. Dabartiniais laikais, kai viskas yra smarkiai pažengę į priekį, tikėjimas mokslu ir medicina yra kaip niekada didelis. JAV mokslininkai jau du dešimtmečius bando rasti, kuo pakeisti susidėvėjusią žmogaus širdį. Tačiau ir lietuviai turi kuo pasigirti – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) emeritas prof. habil. dr. Mečislovas Mariūnas, savo gyvenimą susiejęs su biomechanika, dalį savo profesinės karjeros skyrė dirbtinės širdies kūrimui. „Juk Dievas mus sukūrė norėdamas, kad stengtumėmės ir tobulėtume“, – sako mokslininkas ir pats iškentęs penkias širdies operacijas.

 

 

Norėčiau dirbti ir dar intensyviau, bet esu „susipykęs” su savo širdimi. Ji daug kartų draskyta, kelis kartus buvau reanimuotas. Bet štai, sėdžiu čia kiekvieną rytą, rašau straipsnius. Esu penkių tarptautinių žurnalų redakcinių kolegijų narys, kelių tarptautinių mokslinių organizacijų narys. Jau trečią kartą buvau išrinktas Lietuvos biomechanikų sąjungos prezidentu. Kartais pasvarstau, kodėl visa tai darau. Juk recenzuodamas straipsnius moksliniams žurnalams nelabai gaunu naudos. Bet sulaukiu pasitenkinimo, kuris mane, matyt, ir veda į priekį.

 

 

Nuo vaikystės norėdavau ištirti dar nežinomus reiškinius. Man tai buvo įdomu. Buvau labai smalsus, nebijodavau sutemus ieškoti paklydusių avių ar domėtis, kodėl namuose pačios varstosi durys. Netikėdavau prietarais, neišsigąsdavau, o norėjau viską išsiaiškinti. Matyt, tas smalsumas ir atvedė mane į šią sritį.

 

 

1993 metais tuometiniame Vilniaus technikos universitete (VTU) mano iniciatyva atsirado biomechanikos specialybė. 1996 m. buvo įkurta ir Biomechanikos katedra. Sukurti pagrindą buvo pakankamai sunku. Juk viskas tais laikais vykdavo taip – kuriant kažką naujo, galėjai gauti tik pasenusius ir nebereikalingus įrenginius. Su tokia baze dirbti ir kalbėti apie naujoves yra sunkoka. Ne viskas iš pat pradžių ėjosi kaip per sviestą. Ir patys turėjome daug mokytis. Tačiau džiaugiuosi, kad visi buvo gerai nusiteikę ir padėjo, kuo tik galėjo. Skepticizmo nebuvo. Visi suprato, kad tai yra reikalinga sritis. Ir dabar matome rezultatus: daug biomechanikos specialybę VGTU baigusių žmonių dirba šioje srityje, net yra įkūrę savo įmones. Kiek žinau, šios specialybės populiarumas tik auga.

 

 

Biomechanika pasaulyje populiari jau seniai. Tik Lietuvoje jai pakankamai ilgai nebuvo skiriamas dėmesys. Dabartinis amžius yra žmogaus prisitaikymo ir galimybių kurti naujus organus laikas, kai ieškoma, kaip pratęsti žmogaus gyvybingumą ir darbingumą. Pasaulis tam skiria labai didelius pinigus. 1990-aisiais JAV skyrė apie 4 mlrd. dolerių mokslininkams, kad šie sukurtų dirbtinę širdį arba žmogui pritaikytų kito gyvūno širdį. Artimiausias žmogui gyvūnas širdies prasme – kiaulė. Naudojant genų inžineriją, bandoma ją pritaikyti. Bet atsiranda svetimo organizmo atmetimo problemų. Tai yra viena iš medicinos mokslo sprendžiamų problemų. Žmogaus organai susidėvi nevienodu laiku. Jei juos būtų galima pakeisti, kaip automobilio detales, galėtume gyventi ilgiau.

 

 

Čia jau įsitikinimų reikalas. Jeigu žmogus taip mano, tai čia nieko nepadarysi. Tačiau nepamirškime, kad jeigu minia ar dauguma spręstų tokius svarbius dalykus, saulė iki šiol suktųsi aplink žemę. Mano manymu, į tokius svarbius klausimus turi atsakyti mokslas, o ne minia. Galbūt Dievulis ir davė mums kažkiek laiko gyventi žemėje, tačiau, manau, kad jis nori, jog ir mes patys stengtumėmės ir tobulėtume. Juk kol neturėjome antibiotikų, žmonės mirdavo nuo pačių paprasčiausių užkrėtimų. Nemanau, kad toks buvo Dievo sumanymas. Todėl kiekvienas atradimas, padedantis žmogui pratęsti gyvenimą, turi būti vertinamas rimtai. Žinoma, žmonės negali būti nemirtingi, tačiau jei dar bent kiek gali būti kažkam naudingas, tai kodėl laiko žemėje nepratęsti?

 

 

Nuolatos teko dirbti kartu su medikais. Jie dalyvauja beveik visų mūsų darbų gynimuose. Mes nustatome faktą, atliekame inžinerinę dalį, o jau jie turi padaryti medicinos mokslo apibendrinimus. Mano doktorantams yra tekę tirti kraujo spaudimo padidėjimą užkalkėjusiose kraujagyslėse, sąnarių protezų dilimo, klausos ir regos aparatų kūrimo ir pritaikymo klausimus. Aš pats esu trijų išradimų autorius. Taip pat bendradarbiaujant su medikais esame pradėję ir itin įdomų projektą – dirbtinės širdies, veikiančios bėgančios bangos principu, kūrimą. Tai specialus vamzdelis, kuriame dėl tinkamai pritaikytų išmatavimų žadinami savieji dažniai. Tokiu principu veikianti širdis pasaulyje neturėtų analogų. Buvo padaryti skaičiavimai, tyrimai, bendradarbiavome su Santariškių klinikomis. Tačiau darbai kol kas nėra baigti. Aš nebeturiu tiek daug sveikatos, kiek anksčiau, o jaunesni doktorantai nenori šio projekto, nes jis kaip prakąstas obuolys. O juk visi nori savo šlovės (šypsosi – aut. past.). Tačiau tikiuosi, kad kada nors šis projektas pasieks savo galutinę stadiją.

 

 

Aš nuo jaunystės turėjau įgimtą širdies ligą – buvo pažeistas triburis vožtuvas. Mano širdį operavo penkis kartus, kelis kartus buvau reanimuotas. Žmonės, turintys panašias ydas, visada pasvajoja, kad galėtų būti kitaip. Gal todėl sudomino ir dirbtinės širdies tyrimai.

 

 

Galima sakyti, jog širdis yra mechaninis siurblys. Ji gali reaguoti į emocijas, tačiau pati jų nekuria. Galbūt šis vaizdavimas yra atkeliavęs iš tų laikų, kai širdis buvo laikoma kito žmogaus stiprybės, gyvybinės energijos kaupykla, juk net buvo tikima, kad suvalgę priešininko širdį tapsime stipresni, įgausime tas galias, kurias turėjo jis. Greičiausiai iš tikrųjų mylime smegenimis. Tačiau, manau, jog galime sakyti, kad mylime siela.