Vilniaus Gedimino technikos universiteto Turistų klubas (VGTU TK) šiemet skaičiuoja 45-uosius gyvavimo metus. Šiuo metu VGTU TK organizuoja įvairius žygius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pirmenybė teikiama aktyviam laisvalaikio būdui, taigi žygiai dažniausia vyksta pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis. 1–2 kartus per metus renkamos grupės į kalnus. Apie alpinistų kasdienybę, kalnų žygius ir iššūkius kalbamės su VGTU absolventu, buvusiu Turistų klubo pirmininku, aktyviu keliautoju ir kalnų žygių vadovu Laurynu Marcinkumi.

Meilę kalnams turbūt jaučia daugelis mėgstančių keliauti. Kas Jumyse įžiebė aistrą kalnams ir kiek laiko jau užsiimate alpinizmu?

Mano abu tėvai buvo tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – VGTU) turistų klubo nariai. Susipažinę žygyje, kartu keliaudavo ir vėliau. Susilaukę atžalų, juos augino turistiškoje aplinkoje. Visa šeima keliaudavome automobiliu kone kiekvieną savaitgalį, dažnai leisdavome laiką gamtoje. Pasąmonėje idėja užsiimti alpinizmu turbūt kilo dar tada, kai mane, pusantrų metų amžiaus vaiką, tėvai paliko prižiūrėti močiutei ir iškeliavo į sudėtingą kalnų žygį. 

Pirmą kartą tėvai kartu su savimi mane ir trejais metais jaunesnę sesę į kalnus pasiėmė, kai buvau 12-os metų. Tai buvo įsimintina kelionė į Tatrus, esančius Slovakijoje, kur vaikščiojome ne tik paprastais takeliais, bet ir lipome į kelias kalnų perėjas, naudodamiesi įrengtomis metalinėmis grandinėmis trumpose stačių uolų atkarpose. Tuomet ir pajutau tą nenumaldomą kalnų trauką. Vėliau kiekvienais metais su tėvais keliaudavome į kalnus, tačiau kelionės ar žygiai nebuvo sudėtingi. 2008-aisiais, įstojęs į VGTU, su Turistų klubu vasarą išvykau į Tian Šanio kalnus. Tai buvo mano pirmasis sportinis kalnų žygis. Šiemet jau 11 metų, kai kiekvieną vasarą keliauju į sudėtingus kalnų žygius. 

Alpinizmas yra gana platus terminas, kuris bendrąja prasme suprantamas, kai žmonės lipa į kalnus. Yra aukštuminis ir techninis  alpinizmas. Aukštuminiam alpinizmui priskiriami kopimai į aukštesnes nei 6 km viršūnes. Dažniausia tokios kelionės užtrunka netrumpai dėl ilgos aklimatizacijos ir yra vadinamos ekspedicijomis. Aklimatizacija – tai organizmo prisitaikymas prie pasikeitusio slėgio ir deguonies kiekio. Žmogaus fiziologija neleidžia greitai užkilti į didelį aukštį, todėl tai reikia daryti lėtai. Prie kalno yra įrengiama bazinė stovykla, iš kurios daug kartų tuo pačiu maršrutu kopiama į viršų ir atgal, kiekvieną kartą užlipant vis aukščiau ir įkuriant tarpines stovyklas. Aukštuose kalnuose oro sąlygos gali būti itin atšiaurios, daugiausia dėl itin didelio vėjo greičio. Norint pasiekti viršūnę, vien savo jėgų neužtenka – tenka laukti palankaus oro „lango“. Tuo tarpu techninio alpinizmo maršrutai išsiskiria techninių elementų sudėtingumu. Reikia lipti sniegu, uolomis, ledu – dažnai stačiomis ar net neigiamo pasvirimo sienomis. Aukštis čia nėra svarbus. Tai gali būti ir visiškai žemos viršūnės tuose pačiuose Tatruose, kurie yra tik už 1 000 km nuo Lietuvos. Nors kalnai yra tik 2,5 km aukščio, tačiau ten galima rasti daugybę sudėtingų maršrutų, ypač žiemos metu. 

Aš daugiausia užsiimu kalnų turizmu, kuris dar vadinamas kalnų žygiais. Čia labai svarbus komandos darbas ir gera atmosfera. Kalnų žygio tikslas yra įveikti iš anksto suplanuotą maršrutą, keliaujant iš slėnio į slėnį per kalnų perėjas (ryškus kalnagūbrio pažemėjimas kalnų grandinėje), kiekvieną vakarą įkuriant stovyklą vis kitoje vietoje. Žygiai trunka nuo dviejų iki keturių savaičių. Kalnų turistų pamėgtuose Azijos kalnuose, pavyzdžiui, Tian Šanyje, Kaukaze ar Pamyre, kitaip nei Europoje, visiškai nėra infrastruktūros keliautojams. Nei kalnų namelių, nei žymėtų ar nežymėtų takų, net žmonių ten nėra! Visiška laisvė ir pati tikriausia atsakomybė už savo veiksmus. Tad kalnuose turime būti visiškai autonomiški. Su savimi ant pečių nešamės visą stovyklavimo, maisto ruošimo ir alpinizmo įrangą, maistą, vaistinėlę, remonto rinkinį, palydovinį telefoną ir drabužius. 

Kalnų žygiai nuo kitų alpinizmo rūšių dar skiriasi ir požiūriu į oro sąlygas – čia visada galima keliauti, išskyrus tuos atvejus, kai visiškai nieko nesimato pakliuvus į debesį. Lietus, sniegas ar vėjas dažniausia nėra pakankama priežastis, dėl kurios negalėtume judėti ne techninėse atkarpose. Žinoma, viskas priklauso nuo grupės motyvacijos – ar susiruošei į poilsinį, ar į sportinį žygį. Vidutiniškai per dieną einame 6–10 valandų, priklausomai nuo maršruto. Kartais tai tik nestatus kilimas iki perėjos nueinant nemažai kilometrų, o kartais tai visą dieną trunkantis kopimas ar nusileidimas stačiomis ledo ar uolų sienomis, kabinant virves ir įveikiant iki 1 000 vertikalių metrų. Ir visa tai su 25–35 kilogramų kuprine ant pečių. Tad prieš žygį gramų tikslumu skaičiuojame maistą ir sveriame, kurios kojinės lengvesnės, nes viską teks nešti ant savo pečių. Visa tai reikalauja bent 3 mėnesių fizinių ir techninių treniruočių bei kruopštaus kelionės suplanavimo. Mes, kalnų turistai, save vadiname ne alpinistais, o tiesiog kalniečiais.

Lietuvoje alpinizmas priskiriamas prie populiarių ar prie pavojingų sporto šakų?

Alpinizmas ar kalnų žygiai Lietuvoje nėra populiarūs, nes neturime kalnų. Tačiau gana dažnai žmonės renkasi atostogas kalnuose, skirtas ne tik slidinėti. Populiarūs nesudėtingi pasivaikščiojimai kalnuose, dažniausia takeliais Alpėse. Vakarų ar Pietų Europoje yra daugybė vietų kalnuose, skirtų ramiam pasivaikščiojimui, yra įrengti kalnų nameliai, kuriuose galima pernakvoti. Pastebiu, kad tai populiarėja. O sudėtingesniais žygiais ar kopimais domisi tik nedidelė dalis žmonių. Laipiojimas uolomis – dar viena sporto šaka, populiarėjanti ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Tai tarsi alternatyva sporto klubams – Vilniuje šiuo metu veikia keturios uždarų patalpų laipiojimo salės. Sakyčiau, kad laipiojimas uolomis yra pati populiariausia su kalnais susijusi sporto šaka Lietuvoje.

Ar tai pavojinga sporto šaka? Tai tikrai pavojingesnė sporto šaka nei bėgimas, nes bėgant turbūt mirties rizika mažesnė nei kalnuose. Kalnuose yra daugybė faktorių, kurių negali kontroliuoti. 

Alpinizmą labiau laikytumėte hobiu ar tai darbas, iš kurio galbūt galima ir išgyventi?

Lietuvoje yra keletas įmonių, turinčių sporto, turistinio inventoriaus parduotuves ir kartu vedančių alpinizmo treniruotes, organizuojančių mokomąsias ar pažintines keliones į kalnus. Yra keletas žmonių, užsiimančių aukštuminių ekspedicijų organizavimu. Turiu draugų, kurie Amerikoje moko laipioti uolomis, dirba gidais, organizuoja keliones ir iš šios veiklos puikiai išgyvena. Tačiau jie gyvena prie pat kalnų. Lietuvoje kalnų neturime, tad reikia planuoti keliones ir žygius kažkur užsienyje. Rinka nėra didelė, aiškus sezoniškumas. Tai nepastovus darbas. Išgyventi iš to Lietuvoje galima tik derinant su kita veikla. 

Siekiant pradėti alpinisto karjerą, nuo ko reikėtų pradėti ir kokių specialių įgūdžių reikia turėti? O gal alpinizmu gali užsiimti visi norintieji?

Alpinizmu gali užsiimti visi norintieji, svarbu turėti tikslą ir žinoti, kokio sudėtingumo lygį norime pasiekti, nes tam reikalingas specialus fizinis, psichologinis, techninis ir teorinis pasirengimas. Neturintiems patirties ir specifinio pasirengimo, kai kurie kalnai yra tiesiog neįžengiami. Judėjimas kalnuose yra lėtas, tačiau reikalaujantis didelės ištvermės. Nesudėtingam pavaikščiojimui po kalnus užtenka bazinio fizinio pasirengimo, kad galėtume užlipti į viršų keletą kilometrų ir nusileisti žemyn su didesne ar mažesne kuprine.
Kaip minėjau, į kalnų žygius nešamės nuo 25 iki 35 kg svorio kuprines, tai vien jau šis aspektas reikalauja nemenko fizinio pasiruošimo. Ruošiantis kelionei į kalnus, patartina užsiimti kardiotreniruotėmis, stiprinančiomis širdies ištvermę: bėgimu, važiavimu dviračiu. Įprastai skaičiuojame, kad reikia mažiausiai trijų mėnesių aktyvios fizinės veiklos. Žinoma, daug kas priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo.

Norint tapti alpinistu, specialių įgūdžių nereikia, viskas priklauso nuo noro ir motyvacijos. Jeigu žmogus turi motyvacijos, tuomet ir fiziškai, ir techniškai pasiruošti yra lengviau. Įtakos turi ir žmogaus savybės, padeda stipri valia, ramybė ir šaltakraujiškumas kritinėse situacijose. Kai į tave lekia akmuo ar slysti šlaitu ir reikia laiku sustoti, turi gebėti nepanikuoti, nes tai blogiausiu atveju gali pražudyti. 

Labai dažnai žmonės kalnuose geriau susipažįsta su savimi. Tai tarsi testas. Civilizacijoje būname malonūs, korektiški su kitais, bet kai pasiekiama tam tikra fizinio ir psichologinio nuovargio riba, žmogus tampa tarsi nuogas – atsiskleidžia, koks yra iš tikrųjų ir nusimeta visas turimas kaukes. Tikrai ne visada tai būna maloni pažintis. Po tokios bendros patirties gali atsirasti stiprus tarpusavio ryšys arba žinojimas, kad su šiuo žmogumi tau ne pakeliui. Šis pažinimas yra vienas labiausiai mane žavinčių dalykų, kuriuos pamatai kalnuose ir apie save, ir apie kitus. 

Kokiems iššūkiams reikia pasiruošti ir kurias vietas, esančias kalnuose, įvardytumėte kaip pavojingiausias?

Pavojingiausi kalnuose yra dalykai, kurių negali kontroliuoti. Tai yra akmenų ir sniego griūtys bei lavinos. Nelaimių atsitinka ir tose vietose, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo saugu. Prieš keliones naujokams teoriškai pasakoju, kad matant akmenį, lekiantį tiesiai į tave, reikia ramiai laukti ir tik paskutiniu momentu šokti į kurią nors pusę, nes bekrisdamas akmuo dar daug kartų gali pakeisti kryptį. 

Nors ir vyrauja nuomonė, kad alpinistai yra avantiūristai, siekiantys adrenalino, bet mes apie save taip negalvojame. Visada stengiamės sumažinti rizikas ir elgtis maksimaliai saugiai, kiek tai priklauso nuo mūsų. Norint tinkamai pasiruošti žygiui, svarbus ir fizinis, ir psichologinis pasirengimas. Pagrindinė savybė, kurią įvardyčiau, yra gebėjimas kritinėse situacijose išlikti ramiam ir nepanikuoti. 

Patarkite, kaip tinkamai pasiruošti žygiui. Kokius būtiniausius daiktus reikia pasiimti, be kurių neįsivaizduotumėte žygio?

Tinkamai pasiruošti vidutinio sudėtingumo kalnų žygiui galima per tris mėnesius. Tačiau net ir leidžiantis į paprastus žygius pėsčiomis ar neilgas keliones, visiems vis tiek nuoširdžiai rekomenduoju ruoštis fiziškai. Kitaip gali didžiąją dalį kelionės pėdinti iš nuovargio nunarinus galvą ir vos atgaunant kvapą. Pasigrožėti kalnais bus galima tik grįžus namo iš nuotraukų. O jos neperteikia nė pusė to grožio ir ypač erdvės bei tolimo horizonto jausmo. Kad nuo pirmos žygio dienos būtų galima mėgautis vaizdais, fizinis pasiruošimas yra labai svarbus.

Einant į kalnų žygį, optimaliausia šešių žmonių komanda. Prieš kelionę ypač svarbu visiems gerai susipažinti. Įprastai mūsų žygiai trunka 3–4 savaites. Visą laiką praleidi su tais pačiais žmonėmis, todėl komandos narių suderinamumas yra svarbus aspektas. Formuodamas komandą į kalnus, visada pasižiūriu, ar žmonės yra tinkami, ar jie galės kartu eiti, sutars, ar jų tikslai sutampa, kokios jų asmeninės savybės. 

Kalbant apie būtiniausius daiktus, nė vieno žygio neįsivaizduoju be šaukšto. Tai svarbiausias daiktas iš visų 30 kuprinės kilogramų! Jeigu keliautojas neturi šaukšto, jis turės laukti, kol pavalgys kiti ir paskolins savąjį šaukštą – maistas jau bus atšalęs. Per savo gyvenimo žygius nesu matęs nė vieno, kad į žygį imtų šakutę, nes galima pasiimti tik vieną įrankį. Visi daiktai yra būtini, nes į žygį neimame nė vieno nereikalingo daikto. Ruošdamiesi kelionei, viską skaičiuojame gramais.

Minėjote, kad kopimas į kalnus siejamas su atitrūkimu nuo civilizacijos ir patogaus kasdienio gyvenimo. Ar visgi įmanoma žygio metu išsiversti be išmaniųjų technologijų?

Dažniausiai keliaujame į Tadžikijos, Kirgizijos, Kazachstano ar Gruzijos kalnus, kur kalnuose nėra nei namelių, nei pramintų takų, nei žmonių. Atitrūkimas nuo civilizacijos juose yra labai ryškus. Pavyzdžiui, pernai turėjome dvidešimt penkių dienų žygį Pamyro kalnuose, kurio metu sutikome vos vieną piemenį. Tiesa, jis rankose nešėsi telefoną. Aukštai kalnuose ryšio nėra, bet jis ėjo fotografuoti savo karvių, kurios ganėsi 4 kilometrų aukštyje. 

Žygio metu tikrai atitrūksti nuo civilizacijos. Be kai kurių technologijų į kalnus ar žygius neiname. Visada nešamės palydovinį telefoną, kuriuo galima išsikviesti sraigtasparnį arba pranešti, kai reikia pagalbos. Nes artimiausias išėjimas iki civilizacijos gali trukti dvi ar tris dienas, einant tiesiai ir nesustojant. Be palydovinio telefono nesileistume į žygį, tai tiesiog būtų per didelė rizika. Kritiniais atvejais žygyje pasitelkiame ir GPS, bet dažniausia naudojame atspausdintus fizinius žemėlapius, kuriuos bent aš prieš žygį būnu išstudijavęs tiek, kad man jo žygio metu net nereikia, nes atmintinai žinau, kur kiekvienas kalnagūbris, kur kokia perėja. 

Rugsėjį leidotės į daugiau kaip dvi savaites trukusį žygį Tian Šanio kalnuose. Papasakokite, kaip sekėsi žygyje.

Planuodamas šių metų žygį Kirgizijos Tian Šanio kalnuose, turėjau idėją surinkti komandą, kad visi nariai būtų iš mūsų turistų klubo. Norėjau, kad praeitume naujų, niekieno neliptų perėjų bei viršūnių ir pirmųjų įkopėjų teise jas pavadintume savo sugalvotais vardais – galbūt kažką įamžinant, minint Turistų klubo 45-uosius gyvavo metus. Ilgai studijavau žemėlapius, kol suradau potencialių nelankytų perėjų ir viršūnių. Daugelio jų turėjau tik palydovines nuotraukas, nes tos vietovės iki šiol buvo nevaikščiotos, niekas nėra ten buvęs arba nepateikęs žygių ataskaitų. Prie mūsų penkių VGTU TK narių prisijungė ir vienas patyręs žygeivis iš „Montis Magia“ klubo. Pradėjome fizines ir technines treniruotes.

Žygyje tikrai ne viskas sekėsi taip, kaip buvo suplanuota, ir maksimalaus plano įgyvendinti nepavyko, bet pagrindiniai tikslai buvo pasiekti. Per 17 žygio dienų pėsčiomis įveikėme 101 km atstumą bei 6 km vertikalaus paaukštėjimo, perlipome šešias kalnų perėjas, iš kurių dvi dar niekada nebuvo regėjusios žmonių pėdsakų. Pirmųjų įkopėjų teise perėjoms suteikėme Vytauto (4 550 m) ir VGTU TK (4 410 m) vardus. Taip pat įkopėme ir į bevardę 4 682 m aukščio viršūnę, kurią pakrikštijome VGTU vardu. 
 
Kokių buvo iššūkių žygyje?

Žygį pradėjome 3 200 m aukštyje, iki kur mus atvežė mašina. Vietoje žalio slėnio, į kurį planavome atvažiuoti, pakliuvome į žiemą – buvo gal 15 cm sniego. Kitą rytą, palikę įkurtą stovyklą, visai dienai išėjome aukščiau į slėnį užnešti dalį savo maisto atsargų kitai žygio daliai, kad nenešiotume viso svorio kuprinėse. Grįždami tos dienos pavakarę ir priartėdami prie stovyklavietės, išvydome mūsų palapinių link einančias tris meškas. Pradėjau joms šaukti, iškėliau rankas, daužiau lazdomis, bet jos tik atsisuko į mane ir visiškai neišsigando. Ant kalniuko, nuo kurio regėjau šį vaizdą, pakilo dar keli grupės nariai ir jau keliese pradėjome jas gąsdinti. Meškos ėmė bėgti tolyn, bet vis atsisukdavo, lyg svarstydamos, ar verta joms mūsų bijoti. Kažkas dar šūktelėjo, kad tos meškutės dar visai mažos. Kai viena iš jų atsistojo ant dviejų kojų, supratome, kad jos tikrai didelės. Ten, matyt, buvo mama su savo jaunikliais, bet šie jau visai užaugę. Matėm jas nubėgančias į už kalvos esančią įdubą. Sutemo. Tą vakarą ir maistą gaminomės, ir miegojome neramiai. 

Komandoje turėjome ir vieną naujoką. Jam kiekviena diena buvo tikras iššūkis! Vis naujas ir naujas aukščio rekordas. Ir vėl rekordiniu tempu susikrauta kuprinė iš ryto. Pirmą kartą išgirstas visą naktį braškantis ledas po tavimi, miegant tarp ledyno plyšių. Kelis kartus bridimas per kalnų upę, kurios vanduo vos virš nulio laipsnių. 630 gramų maisto per parą. Taip pat teko atlikti ir gelbėjimo darbus. Užlipus ant antrosios 4 555 m aukščio perėjos, vienam iš komandos narių prasidėjo plaučių edema. Tai sparčiai progresuojanti kalnų liga, dėl organizmo neprisitaikymo prie sumažėjusio deguonies kiekio. Po nakties ant perėjos, mūsų bendražygiui buvo smarkiai sutrikusi koordinacija, kalbos ir atminties funkcijos. Jis pats nebegalėjo paeiti. Palydoviniu ryšiu kvietėme sraigtasparnį, kuris Kirgizijoje neatsiranda šalia tavęs už keliolikos minučių kaip Europoje. Galiausia dėl blogų oro sąlygų jis tą dieną iki mūsų taip ir neatskrido. Transportavome ligonį žemyn, kiek tik leido maršrutas. Iš ryto atskridęs sraigtasparnis išgabeno ligonį ir vieną lydintį komandos narį. Gavome žinių apie sparčiai sveikstantį bendražygį ir kelionę toliau tęsėme keturiese. Tokios sudėties grupei gelbėjimo darbai būtų labai komplikuoti, todėl turėjome perdėlioti maršrutą į gerokai paprastesnį variantą. 

Kokį savo klubo ar asmeninį žygį laikytumėte didžiausiu pasiekimu kalnuose ir kokių turite ateities planų?

Praėjusiais metais subūrėme itin stiprią ir patyrusią komandą iš dviejų VGTU TK ir keturių Vilniaus universiteto Žygeivių klubo narių. Norėjome pereiti itin sudėtingą žygį Pietvakarių Pamyre prie Tadžikijos ir Afganistano sienos. Šiame rajone gausu lietuviškais vardais pavadintų viršūnių, tačiau šie įkopimai buvo atlikti prieš 40–50 metų. Minint Lietuvos šimtmetį, norėjome palikti savo indėlį šiuose kalnuose. Dvi paras automobiliu važiavome iki kalnų, kur per 25 žygio dienas įkopėme į 5 viršūnes bei perlipome 10 perėjų – 5 iš jų perlipome pirmieji. Davėm joms lietuviškus vardus „Ragutis“, „Baltija“, „Žygeivių“, „Vasario 16-osios“ ir „Lietuva 100“. Dvi iš tų perėjų buvo aukščiausio sudėtingumo kategorijos. Pavyzdžiui, nusileidžiant nuo 5 500 m aukščio „Vasario 16-osios“ perėjos, pakabinome 16 virvių. Tai yra 800 metrų techninio nusileidimo. Su šiuo žygiu laimėjome pirmąją vietą pasaulio sportinio kalnų turizmo čempionate. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tai buvo pirmasis tokio aukšto įvertinimo sulaukęs žygis.

Ateities planų visada turime. Artėjant Naujiesiems metams pradedame planuoti naujus žygius. Dar yra daugybė kalnų, į kuriuos norėtųsi įkopti. Yra tokių vietų, kur norisi pereiti nauju maršrutu, atrasti naujų perėjų ir viršūnių... Sakoma, kad už kalnus geriau tik kalnai, kuriuose dar nebuvai...