„Viskas įmanoma – tai tik laiko ir pastangų klausimas“, – ši frazė net kelis kartus nuskamba mums besikalbant su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) doktorante Jūrate Janutėnaite-Bogdaniene. Iš tiesų, išgirdęs su kokiu tvirtu vidiniu įsitikinimu ją taria jaunoji mokslininkė, imi ir pats tuo tikėti. Ypač, kai išklausai visą Jūratės istoriją: apie polinkį į matematiką, mokslinius tyrimus ir laisvalaikį, tapant senovine japonų technika sumi-e.

Matematika pritaikoma visur

Pokalbį pradedame kiek stereotipiniu klausimu: iš kur tas domėjimasis matematika? Juk tiksliuosius mokslus tradiciškai daugiau renkasi vyrai, o moterys tik visai neseniai pradėtos raginti drąsiau žengti į šią sritį. Pasak pašnekovės, tikslieji mokslai jai puikiai sekėsi jau mokykloje, o šeima palaikė ir skatino skleistis visiems talentams, neskirstydama jų pagal tinkamumą. Laužyti stereotipų netenka ir universitete. „Stereotipai daugiau ateina iš išorės, viešojo diskurso, o čia, universitete, visi esame kolegos. Dirbu su puikia komanda, visada sulaukiu pagalbos, o kai galiu, padedu ir pati“, – pasakoja Jūratė.

Polinkis į tiksliuosius mokslus atvedė pašnekovę į finansų ir draudimo matematikos studijas, kurioms ji dėkoja už suformuotą charakterį. „Mokslai buvo sunkūs, negalėjai tikėtis, kad „praslysi“ nesimokęs, o ir su kursiokais konkuravome dėl geresnio pažymio. Būtent matematika pralaužė mąstymą, suformavo charakterį ir supratimą, kad nėra nieko, ko nebūtų galima išmokti. Tai tik laiko klausimas“, – prisimena doktorantė.

Po bakalauro studijų Jūratė įsidarbino banke programuotoja, o magistro studijas pradėjo po metų pertraukos. „Norėjau išbandyti ir įsitikinti, koks darbas man patinka, kokių specifinių žinių jam reikia. Kai matematika yra pritaikoma visose srityse, dar studijuodama vis pagalvodavau apie informatiką – kad tai įdomu ir ten galiu pritaikyti savo matematikos žinias. Kadangi buvau programuotoja, nusprendžiau, kad reikia įgyti ir magistro laipsnį toje srityje, – pasakoja pašnekovė, VGTU pasirinkusi informacinių technologijų valdymo magistrantūros programą. – Sąmoningai rinkausi kitą universitetą, nes norėjau išbandyti naują aplinką. Ir nesigailiu – VGTU likau studijuoti ir doktorantūroje.“

Darbas komandoje tiriant palydovus

Paklausta, ar doktorantūra buvo jos planuose, Jūratė patvirtina, kad tikrai taip, tik nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai. Ir viskas tik dėl pačios studentės tuomet parodytos iniciatyvos ir dėstytojos palaikymo. „Studijuodama magistrantūroje, atėjau pas savo darbo vadovę doc. dr. Ingą Tumasonienę ir pasakiau, kad noriu parašyti įdomų ir tikrai stiprų darbą, kurį galėčiau vėliau plėtoti. Ji labai pozityviai į tai pasižiūrėjo, išklausė ir supažindino su visa komanda, su kuria dabar dirbu, taip pat ir su mano disertacijos vadovu prof. habil. dr. Genadijumi Kulviečiu. Labai puikūs žmonės, labai puiki komanda, su kuria tęsiu tai, ką pradėjau anksčiau“, – studijomis ir kolegomis džiaugiasi doktorantė.
Kartu su kitais mokslininkais ji prisideda prie mūsų šalies tyrimų kosmoso srityje. Lietuva jau yra iškėlusi į orbitą pirmuosius palydovus, šia kryptimi dirbama ir toliau – tiriama, kaip efektyviai užtikrinti jų stabilumą. Jūratė yra VGTU mokslininkų komandos narė, šiame projekte atsakinga už matematinį modeliavimą ir skaitinį eksperimentą, naudojant programinę įrangą.

Įsivaizduokite, kad palydovas turi vaizdo kamerą, kuri turi būti nukreipta į konkretų tašką Žemėje. Kamerą nukreipia pjezokeraminis cilindras. Tyrimais siekiama nustatyti, kokie turi būti cilindro matmenys, kada ir kaip keisti įtampas, kad reikiamu momentu būtų išgaunamas reikiamas judesys reikiamu kampu. „Aš esu atsakinga už modeliavimo dalį. Atliekant modeliavimą, nustatoma reikiama įtampa, dažniai, išgaunamos reikiamos judesio formos, tada daromas fizinis kūnas, tikrinamos paklaidos ir, galiausiai, kai jau yra veikiantis mechanizmas, jį galima pritaikyti praktikoje“, – pasakoja Jūratė, kurios kolegos atsakingi už kitas projekto sritis, pavyzdžiui, fizinius tyrimus, elektrodų optimizavimą ir pan.
Jaunoji mokslininkė buvo pateikusi paraišką ir sulaukusi kvietimo vykti stažuotis į Europos kosmoso agentūrą. Jei pavyks, tikisi galimybe pasinaudoti, kai tik ūgtelės jos „žemiškasis projektas“ – drauge su vyru auginama dar nė metukų neturinti dukrytė.

Potencialo turime

Jūratės gyvenimo aprašyme rastume ne tik studijas, bet ir programuotojos, programų analitikės darbą tokiose solidžiose įmonėse kaip „Finasta“, IBM ar „Lietuvos draudimas“. Vis dėlto mokslininkės kelias jai artimesnis, tam nemažai įtakos turėjo ir šeima. „Augau aplinkoje, kur mokslas buvo vertybė. Mano mama yra profesorė, tėtis yra inžinierius, gerai suprantantis mokslo problemas. Tai, be abejonės, darė įtaką ir mano pasirinkimams“, – prisimena Jūratė. Noras susieti savo gyvenimą su mokslu dar labiau sustiprėjo studijuojant doktorantūroje, kur vėl reikia visko, ko teko mokytis anksčiau, tai yra matematikos, informatikos, programavimo, mechanikos ir inžinerijos, ir kur, pasak pašnekovės, atsiranda daugiau laivės: „Čia darau ką noriu, ko reikia, kur matau prasmę.“

Jos nuomone, mokslas – tai Lietuvos potencialas ir, nors esame nedidelė šalis, pasauliui galime pasiūlyti jaunus protingus žmones. Juos auginti, stiprinti taip pat galima čia, savo šalyje ir universitetuose, nereikia manyti, kad galimybių gali pasiūlyti tik užsienis. „Man iš tiesų labai džiugu, kad pastaruoju metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama ir bandoma pritraukti žmones į mokslą, kad atsiranda vis daugiau ES finansuojamų projektų. Manau, kad tai yra ateitis, kad Lietuvos mokslas turi potencialo. Ir nors šiuo metu finansavimas nėra pakankamas, vis dėlto, atsižvelgiant į tendencijas, akivaizdu, kad situacija keisis į gerąją pusę“, – įsitikinusi VGTU doktorantė.

Svarbiausia – išmokti mokytis

Ne visiems pasiseka iš karto atrasti mėgstamas studijas ar darbo sritį, tad ką Jūratė patartų tokiems jauniems žmonėms? „Visų pirma, patarčiau nesijaudinti, antra – baigęs bakalauro studijas retas kuris žino, ko jis nori gyvenime. Visiškai neaišku, kaip gyvenimas pasisuks ir ar pavyks rasti darbą pagal savo specialybę. Laikui bėgant tai natūraliai išsisprendžia, tiesiog reikia dirbti ir ieškoti“, – teigia doktorantė. Jos nuomone, klaidinga galvoti, kad universitetas turi parengti siauros srities specialistą, kai taip greitai keičiasi technologijos, aplinka ir darbo pobūdis. Juk pakeitęs darbą, net ir turėdamas dešimties metų patirtį, žmogus turi mokytis iš naujo ir prisitaikyti prie naujos specifikos. Jūratei atrodo, kad universiteto svarbiausia misija yra paruošti žmogų, kuris mokėtų mąstyti ir spręsti problemas pats.

„Be abejo, pagrindinių žinių reikia, bet universitetas tiesiog išmankština smegenis. Gavęs užduotį, universitetą baigęs žmogus vienaip ar kitaip turėtų sugebėti ją išspręsti. Gal sprendimas nebus pats geriausias, bet jis bėdą išspręs. Tai ir yra pagrindinis tikslas – paruošti žmones, kurie mokėtų spręsti problemas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Bandau Jūratę provokuoti klausdama, ar nesvyra rankos, kai reikiamas sprendimas vis neatsiranda? Juk pati minėjo, kad kartais tenka ieškoti sprendimų, kai net ne visos problemos yra žinomos. „Nėra taip, kad nebūtų sprendimo – tai tik laiko ir pastangų klausimas. Net klaida yra teigiamas dalykas ir tam tikras sprendimas, nes antrą kartą to nebekartosi. Bet atkaklumo reikia, manau, apskritai visur gyvenime. Užsispyrimo“, – patikina ji.

Kasdienybės ritualai

Jūratės doktorantūros studijos jau finišo tiesiojoje – skaičiuoja trečius metus. Pačiai šis laikas prabėgo nepaprastai greitai, o atsiradusi mažylė ir studijos išmokė jį išnaudoti kuo efektyviau. Ypatingų ritualų, kada ir kaip geriausiai sekasi rašyti disertaciją, jaunoji mokslininkė ir mama taip pat neturi: „Optimalus laikas rašyti, kai vaikas miega. Jei tik būnu išsimiegojusi ir veikia galva, o vaikas miega, einu ir rašau. Vienu prisėdimu nei paskaičiuosi, nei parašysi disertacijos. Tai ilgas darbas. Būna momentų, kai nesiseka mąstyti, tada geriau savęs ir nekankinti, o užsiimti kita sau malonia veikla. Pailsėjus vėl atsiranda noras dirbti.“ Už palaikymą ji dėkinga vyrui ir abiejų tėveliams – kai tik reikia, jie mielai išleidžia ją į darbus ar pailsėti.

Laisvalaikį doktorantė dažniausiai skiria tapybai, knygoms ir draugams. „Mėgstu tapyti sumi-e. Tai yra sena japonų tapybos tušu ant ryžių popieriaus technika. Tai yra tam tikras atsipalaidavimo būdas. Patinka ir grafika, visiška sumi-e priešingybė, kur reikia absoliutaus tikslumo. Taip pat stengiuosi nepamiršti ir šeimos bei draugų, nes jie visada bus mano gyvenime, tad pasinerti vien į mokslus ar darbą nėra teisinga“, – atsisveikindama dar vieną svarbią tiesą mums primena Jūratė.