Lietuvoje yra vietos doktorantams. Tuo tvirtai įsitikinęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) jaunasis mokslininkas Šarūnas Skuodis. Buvęs nacionalinės irkluotojų rinktinės narys, profesionalus sportininkas, o dabar – Geotechnikos katedros doktorantas savosios Alma mater privalumus įvertino apsilankęs Europoje garsiame universitete. 

 

Šiais metais gilinote savo žinias Miuncheno technikos universitete (MTU). Ar būdamas stažuotėje šiame  universitete pajutote, kad ten studijų sistema skiriasi nuo mūsiškės? 
Doktorantai tikrai ruošiami kitaip. Pirma, jie neturi jokių disertacijos pabaigimo terminų. Antra, doktorantai negauna stipendijos. Katedros neturi reikalų tvarkytojų, todėl doktorantai ateina keletui metų padirbėti šiose pareigose. Katedrų reikalų tvarkytojais dirba tam, kad išmoktų korektiškai rengti dokumentus, iš esmės susipažintų su mokslo vadyba. Tada penkerius ar šešerius metus dirba kokiame nors mokslo projekte ir nieko nedaro dėl savo disertacijos, nors yra oficialus doktorantas. Normalu, kad per dešimt dvylika metų parašoma disertacija, ir ji rašoma laisvu nuo darbo laiku. Doktorantai tikrai labai daug dirba, didžioji dalis net nepabaigia doktorantūros, bet išeina dirbti į įmones, su kuriomis buvo atliekami projektai. Įmonės taip sau užsiaugina specialistą. Taigi įstoti į doktorantūrą ten lengva, bet pabaigti yra labai sunku. Kolegos Miunchene tai įvardijo kaip problemą – jiems labai sunku išlaikyti daktarus universitete. Yra ypač gabių doktorantų, kurie mažiau dirba projektuose, o daugiau dirba eksperimentinį darbą. Jie turi galimybę dalyvauti disertacijų konkursuose ir keleriems metams gauti finansavimą. Tokių doktorantų Vokietijoje yra vienetai. Tuo metu, kai buvau stažuotėje, MTU tokią valstybinę stipendiją buvo gavęs tik vienas doktorantas. Vokietijoje doktorantai sulaukia mažiau ir disertacijų vadovų dėmesio: disertacijas vadovai pamato beveik galutines. Beje, stažuotės Vokietijos doktorantams irgi neprivalomos... Štai neseniai buvau vienoje Getingeno įmonėje, kurioje sutikau doktorantą, po septynerių metų pagaliau apsigynusį disertaciją. Jam tai tikrai neatrodė problema.

 

Jūsų žvilgsniu, kuo skiriasi mokslo tyrimų infrastruktūra VGTU ir šiame universitete? 
Mūsų laboratorija, palyginti su Miuncheno technikos universiteto, yra labai maža. Pavyzdžiui, MTU vien geotechnikos laboratorija įrengta 20 tūkst. kvadratinių metrų erdvėje. Po mėnesio, praleisto stažuotėje, pagaliau sugebi nepasiklysti... Jei mes turime odometrą, tai turime vieną, bet labai geros kokybės, skirtą mokslui, o Miuncheno technikos universitete jų yra net 50. Ten mokslininkai atlieka labai daug verslo užsakomųjų darbų. Visi odometrai labai paprasti, bet intensyviai naudojami, vyksta nuolatinis tyrimų konvejeris.

 

Būdamas stažuotėje Vokietijoje pastebėjau kitokią darbo sistemą, skyrėsi ir pati bendravimo kultūra. „Kaip ten pas jus gyvena Putinas?“ Išgirdęs tokį klausimą, prisimeni, kad vokiečiai yra stambios ekonomikos šalis. Žmonės dar ne visada žino, kas yra Lietuva. Iš mažos šalies atvykę doktorantai turi sunkiai įrodinėti, kad yra nors ko nors verti. Pavyzdžiui, tik atvykus į Miuncheno technikos universitetą man pasiūlė padaryti pristatymą apie rašomą disertaciją. Kai per šešias minutes pristačiau pagrindinius savo disertacijos klausimus, sulaukiau klausimų lavinos, kuri tęsėsi porą valandų. Klausinėjo įvairių dalykų, akivaizdžiai netikėdami, kad žmogus, atvažiavęs iš kažkokios Lietuvos, ką nors išmano... Įrodinėti vokiečiams doktorantams turbūt būtų buvę daug paprasčiau, tačiau kai įdedi pastangų, tai ir su dėstytojais pradedi bendrauti kolegialiai.

 

Pabuvęs stažuotėje labai garsiame Vakarų Europos universitete, turbūt kitaip pradėjote vertinti ir VGTU... 
Kartais iš studentų bakalaurantų išgirstu tokį sakinį: „Mokomės VGTU, bet čia nieko gero.“ Bet tokie studentai tikrai nebuvo išvažiavę į kitus universitetus ir negali palyginti, kokias geras sąlygas turi savajame universitete. Mano nuomone, VGTU turime tokią infrastruktūrą moksliniams tyrimams, kad kitų aukštųjų mokyklų laboratorijų mokslininkai gali tik pasvajoti. Turime daug ne vienodų, o skirtingų funkcijų prietaisų, daug modernios ir senos, bet laiko egzaminus išlaikiusios įrangos.

 

Tikrai nenoriu niekur išvažiuoti. Lietuvoje palankios sąlygos mokslui. Yra tik vienas faktorius – Lietuvos rinka yra pernelyg maža, ypač lyginant su universitete turimos įrangos pajėgumais. Nežinau, ar dėl nusistovėjusios tvarkos, ar įstatymų, ar žmonių požiūrio, bet vis dar juntamas mažokas verslininkų domėjimasis. Jiems dažnai atrodo, kad statybos sektoriuje moksliniai tyrimai nėra reikalingas dalykas, užtenka tik pačių primityviausių skaičiavimų. Žiūrint į ateitį, mano nuomone, daug perspektyvų turi dalyvavimas europiniuose projektuose. Tai yra vienintelis kelias panaudoti mūsų turimą įrangą. Sakoma, kad Roma didžiuojasi Vatikanu, taip ir mūsų mokslininkai gali didžiuotis universitete turima gelžbetonio, medinių konstrukcijų, geotechnikos, tiltų įranga. Tikrai turime itin modernios įrangos. Be abejonės, nereikia tik didžiuotis, reikia ir dirbti.

 

Ar galime sakyti, kad Statybos fakultete turima įranga yra mažas studentų inžinierių rojus? 
Doktorantai savo disertacijai gali pasidaryti viską čia, pačiame universitete, net nereikia važiuoti į stažuotes. Bet stažuotės, be abejonės, yra gerai, nes doktorantai susipažįsta su kita studijų sistema, realiai pamato, kaip ji veikia, susipažįsta su darbo projektuose patirtimi. Grįžus iš tokių stažuočių, bandai pritaikyti tai ir savo universitete.

 

Tai ar tikrai Lietuvoje doktorantams yra vietos? 
Lietuvoje vietos yra bet kam. Tai patyriau pats. Kai pradėjau profesionaliai irkluoti, turėjau per mažai irkluotojui reikalingo ūgio ir per mažai svorio, standartinis irkluotojo ūgis yra 1,96–2,05 m, o svoris – apie 100 kg. Didesnis žmogus šiame sporte savaime yra fiziškai stipresnis. Bet dėjau daug pastangų ir išvažiavau į pasaulio čempionatus. Dėl traumos nebegalėjau tęsti sportininko karjeros, bet mano kolega, su kuriuo kartu irklavome, Londone vykusioje olimpiadoje buvo šeštas. Jei nebijai dirbti, dedi pastangas, rezultatai ateina. Mano nuomone, taip yra ir su doktorantūros studijomis Lietuvoje. Ateinu į universitetą kiekvieną dieną, visą dieną dirbu ir nesiskundžiu, kad neturėjau laiko pasidomėti ir nuodugniau išanalizuoti vieną ar kitą mokslinę temą. Vėliau atsiranda net geros materialinės sąlygos. Iš kitų doktorantų išgirstu, kad jiems trūksta pinigų. Mano nuomone, jei nebijosi darbo, dėsi pastangas, vieną dieną vis tiek tave pastebės.

 

Norite pasakyti, kad doktorantai gali gerai pragyventi finansiškai? 
Šiuo metu nedalyvauju jokiame projekte, man užtenka dirbti laboratorijoje, dar turiu paskaitų. Paskaitos labai pakelia žinių lygį, nes tą patį dalyką priverčia išstudijuoti dar kartą ir labai gerai (juokiasi – red.). Be to, kai paskaitose reikia plačiajai auditorijai aiškiai ir paprastai paaiškinti kokį nors dalyką, prireikia ir oratorinio meno gebėjimų. Dar vienas geras dalykas yra tai, kad nors mes ir nedirbame Miuncheno technikos universitete, garsėjančiame savo bendru darbu su verslu, čia taip pat turime užsakomųjų tyrimų. Jei verslo įmonės kreipiasi į universitetą, tai dažniausiai būna nestandartinės situacijos. Nestandartinė situacija iš mokslininkų pareikalauja ir inžinierinių žinių, ir kūrybiškumo, arba pasakyčiau paprastai, gerai palaužyti galvą. Bet jei pavyksta išspręsti kokią nors išskirtinę situaciją, gaunamos ir papildomos lėšos. Žinoma, vienas doktorantas to nepadarytų, bet padedant katedros darbuotojams, mokslininkams – taip. Mano nuomone, universitete natūraliai vyksta kartų kaita ir katedros pačios suinteresuotos užsiauginti specialistą, kad ir mes vėliau galėtumėme padėti ką nors užauginti. Labai džiaugiuosi, kai žmonės kartais kokiu nors moksliniu klausimu tiesiogiai kreipiasi į mane. Ir kreipiasi turbūt dėl to, kad pelniau pasitikėjimą, kad kažką žinau. O įrodyti, kad ką nors gebi, manau, galima tik darbu. Doktorantai kartais išvažiuoja į užsienį ir išgirstu, kaip jie ten sunkiai dirba. Tuomet man kyla mintis, kodėl sunkiai nepadirbėjus Lietuvoje. Juk galbūt taip sunkiai dirbant Lietuvoje galima ir kalnus nuversti...

 

Ar tenka iš vyresnės kartos dėstytojų, universiteto senbuvių išgirsti, kad Jūsų, jaunųjų mokslininkų, karta nori labai greitos karjeros? 
O kas gali nenorėti greitos karjeros? Galbūt dalis mano kartos žmonių dėl to ir vengia inžinerinių mokslų ir pasuka link socialinių. Be abejonių, inžineriniai mokslai reikalauja daug daugiau pastangų. Tai gana sunkus kelias į karjerą. Pastebiu, kad mano kartos doktorantai į universitetą ateina su skirtingais interesais. Vieni dirba įmonėse ir sprendžia kažkokią opią, su įmonės veikla susijusią problemą, rašo iš to disertaciją. Įmonė taip užsiaugina specialistą, o universitete atliekami tyrimai turi tiesioginį ryšį su realiais verslo klausimais. Kiti doktorantai dirba tik universitete. Norėčiau pasakyti, kad vyresnioji karta neturėjo galimybių naudotis tokia įranga, kokia galime naudotis mes, dabartinė karta. Tiesiog buvo kitokios technikos galimybės.

 

Kokia Jūsų disertacijos tema? Kodėl pasirinkote būtent šią temą? 
„Morfologinių parametrų įtaka grunto mechaninėms savybėms. Eksperimentiniai ir skaitiniai tyrimai“. Šią temą pasirinkau dėl to, kad dar niekas iš mūsų katedros netyrinėjo grunto dalelių nano-lygyje, o pasauliniu mastu tai yra aktualu, nes diskrečiųjų elementų metodas vis labiau populiarėja. 

 

Papasakokite apie disertacijos rašymo kasdienybę, užkulisius. Kaip jas rašo Jūsų karta, doktorantai, su kuriais Jūs bendraujate? 
Aš pats turiu labai daug darbo laboratorijoje, nes reikia atlikti daug eksperimentinių bandymų. Kita disertacijos dalis – grunto modeliavimas dalelių lygyje. Todėl, kai vyksta ilgi bandymai, galiu modeliuoti grunto elgseną. Kitiems doktorantams yra šiek tiek kitaip, nes jie dirba kitomis temomis, t. y. dominuoja eksperimentai, metodų kūrimas ar modeliavimas. Dabartinė doktorantų karta gali padaryti didesnio dydžio skaičiavimus, nes tai leidžia turima technika. Taigi, tą patį uždavinį ar problemą galima išspręsti daug tiksliau.

 

 

Ar rašydamas disertaciją patiriate nuosmukių, kai nežinote, kuriuo keliu einate, kai nepavyksta kažko įrodyti?
Nuosmukiai yra dažnas reiškinys. Kai ką nors nori sukurti, patobulinti ar ištirti, tai pirminiai bandymai 100 procentų nepavyksta... Prie to jau pripratau. Bet po visų nesėkmių, ypač po brangiai kainuojančių, antrą kartą toje pačioje vietoje klaidos nebedarai. Taip po truputį ir plečiasi žinių akiratis. Tai, kad kas nors nepasiseka, man netrukdo, ateinu kitą dieną į universitetą ir žinau, kad pasiseks. Tiesiog žinau, kad aš įveiksiu tikslą, nesvarbu, kiek tai man užims laiko.

 

Kalbant apie paskaitas, ar pastebite, kaip skiriasi Jūsų ir dabartinės kartos suvokimas, požiūris į studijas? Ar yra kažkokių bendrų tendencijų? 
Man asmeniškai patinka mokytis ir išmokti tai, kas yra reikalinga. Bendra tendencija – greitas atsakymų ieškojimas internete. Kiekvienoje studentų grupėje yra žmonių, kuriems įdomu mokytis arba kurie siekia savo tikslų, žinių, kita dalis galvoja, ką čia padaryti, kad nereikėtų nieko daryti...

 

Esate už klasikinę dėstymo metodiką ar visgi ieškote dabar populiarių alternatyvaus mokymo metodų? 
Aš esu už klasiką, nes taip studentai geriau supranta informaciją. Visada studentų paklausiu, kaip jiems geriau: ar su kreida rašyti ant lentos, ar rodyti skaidres? Didžioji dauguma balsuoja už rašymą ant lentos su kreida. Be abejonės, vizualumas paskaitose būtinas. Pavyzdžiui, jei skaičiuojame polinius ar sekliuosius pamatus, visada su studentais nueiname į laboratoriją pažiūrėti, kaip tai atrodo, kokie metodai yra. Tačiau tam vizualumui reikalingas ir savas laikas. Galiu parodyti skaidres, kuriose dėl grunto nuošliaužos nugriūna namas. Tai labai įdomu, vizualu, interaktyvu, bet studentas, parėjęs namo, nesugebės suskaičiuoti, dėl ko nugriuvo tas namas. Jam tai bus per sudėtinga. Neišmokius elementarių dalykų, nesuvokiama esmė. Tai tas pats, kaip leisti mokinį į pirmą klasę, o po to čia pat, dar nemokantį skaityti, leisti į ketvirtą.

 

Su VGTU Jus jau sieja nemažai studijų metų. Kaip prasidėjo studijos?
Nuo 13 metų intensyviai sportavau, mokslai lyg ir nuėjo į antrą planą. Tuo metu, kai baigiau mokyklą ir atėjo laikas studijuoti, buvo populiari statybos inžinerija. Kadangi buvau pasiekęs gerų sporto rezultatų, tai man padėjo įstoti į VGTU. Pirmus du kursus mokiausi prastai, nes vis dar dalyvavau pasaulio irklavimo čempionatuose, sporto varžybose atstovavau universitetui. Nepaisant to, kad per savaitę turėjau po keturiolika treniruočių, man tai buvo labai malonus gyvenimo etapas. Žinoma, mano pažymiai koreliavo su mano pastangomis… Vėliau gavau traumą. Kai neturi ką veikti, o energijos yra daug, ieškai nišų savirealizacijai. Matyt, dėl to pradėjau gilintis į studijų dalykus. Trečiame, ketvirtame kursuose studijuodavome labai įdomius dalykus, todėl rimtai susidomėjau geotechnikos mokslais.

 

Profesionalus sportas baigėsi, nes patyrėte traumą… 
Mediciniškai tai skamba sudėtingai. Kalbant paprastai, tiesiog nuo stuburo atplyšo raumuo. Kai lauke vėjuota ir oro temperatūra siekia tik 10–13 laipsnių, bangos pradeda virsti per valtį, per irkluotojų galvas. Nuo to labai sušąli, sušąla raumenys ir starto metu išgirdus: „Atention. Go!“, raumenys įsitempia. Buvau tikrai labai sušalęs, o pasiduoti varžovams negalėjau, ir nuo to „Go!“ patyriau traumą. Traumą gydžiausi metus, kad universitete galėčiau išsėdėti visą paskaitą. Jei dėstytojai paskaitos metu nepadarydavo penkių dešimties minučių pertraukos, man tai tapdavo didžiule kančia. Į kai kurias paskaitas dėl to net negalėdavau eiti, nes po to tiesiog nebūčiau galėjęs atsistoti. Paskui traumą išsigydžiau, bet tik kaip paprastas žmogus, o ne profesionalus sportininkas. Didžiajam sportui reikalingos daug didesnės fizinės galimybės.

 

Ką juntate dabar pamatęs sportinę valtį? 
Nostalgiją...

 

Ar po darbo nėra noro įsitraukti valtelę į upę? 
Fiziškai tai jau neįmanoma. Dabar greitai temsta. O prožektorių Neryje nėra… Taip susiklosto aplinkybės, kai susidėlioju savo prioritetus ir suskaičiuoju, kiek valandų turi para… Irklavimui reikia mažiausiai trijų valandų. Tai man dabar per didelė prabanga. Nors noro irkluoti, žinoma, yra visada. Be to, smagiam pairklavimui reikia ir komandos. Komanda, kuri irklavo kartu su manimi, išsibarstė, nes keturvietės valties trise nepairkluosi… Taip likau vienas.

 

Jūs pats pajutote tą jausmą, kai sportininkai, baigę karjerą, lieka vieni, suserga depresija? Tai yra sportininkų gyvenimo realybė? 
Taip, tik dauguma sportininkų suserga savaip. Vieni depresija suserga taip, kad kaip išprotėję treniruojasi, kiti sportą meta staigiai ir visiems laikams. Aš pats mečiau profesionalų sportą po truputį mažindamas treniruotes. Tai buvo panašu į žalingo įpročio atsisakymą, pamažu mažinau pasiplaukiojimų dozę. Vėliau buvo atėjęs toks laikotarpis, kai nesitreniravau, bet dalyvaudavau varžybose. Buvo įdomu pažiūrėti, kokie bus rezultatai, jei nesitreniruoji.

 

Būdamas profesionalus irkluotojas turbūt įgijote įgūdžių, kurių prireikia ir akademinėje aplinkoje? 
Įgijau psichologinės patirties. Gana lengvai atlaikau psichologinę įtampą.

 

Pavyzdžiui… 
Kai einu į konferenciją skaityti pranešimo, man, kaip kitiems, neskauda skrandžio, nedreba balsas ir rankos. Man dabar lengva susikoncentruoti, nes sportuojant su mumis nuolat dirbdavo psichologai. Reguliariai lankydavau psichologo konsultacijas, kuriose išgirsdavau racionalių patarimų, kaip elgtis įvairiose situacijose, sužinojau, kas yra pasąmonės galia.

 

Kas yra pasąmonės galia sporte? 
Jei sportininkas labai daug sportuoja, taip išsenka, kad, pavyzdžiui, dėl deguonies trūkumo ar didelio krūvio netenka sąmonės ir neatsimena, kaip finišavo. Judesiai taip įauga į pasąmonę, kad jis finišuoja automatiškai. O paskui jam pasakoja, kad jis finišavo… Žiūrovai, žiūrėję nuo kranto, to net nepastebi. Tai vadinamasis labai didelis išsikrovimo lygis. Dėl to mums kiekvienam atskirai buvo skirtas psichologas. Nes jei vienas komandos narys sugeba susitvarkyti su įtampa, o kitas – ne, tai jau nebe komanda.

 

Apskritai, mano nuomone, kiekvienas žmogus, kuris dirba ką nors profesionaliai, jis kažką daro kitaip nei paprastas žmogus. Kad kažko daugiau pasiektum, turi daugiau ir geriau dirbti. Žmonės nori pasiekti rezultatų ir investuoja į tuos rezultatus. Investuoja savo laiką, darbą ir pastangas. Tai, mano manymu, ir yra pasąmonės galia.

 

 Dabar Jūs investuojate ne į sportą, o į darbą universitete… 
Kai irkluodavau, Mama man vis sakydavo: „Kiek tu tą vandenį maišysi? Vis tiek iš to nieko gero nebus.“ Taigi dabar universitete stengiuosi, dirbu tiek pat, kiek ir sportuodamas. Pasikeitė tik vienas dalykas – vandens jau nebemaišau…